„Bank of America-Merrill Lynch“ ekonomistas Lu Tingas teigia, kad pelnas ir toliau augs, nes Kinijos atsigavimas įgyja vis didesnį pagreitį, pramonės įmonės naudojasi kainų skirtumais ir plečia vidaus paklausą.
Ekonomikos augimas – kinų tikslas. Nepaisant besitęsiančių pasaulinio ekonomikos nuosmukio padarinių, 2010 metais Pekinas sieks 8 proc. ekonomikos augimo. Analitikai teigia, kad tikėtina, jog šalies ekonomika pasieks užsibrėžtą tikslą ir augs 9 proc. ar net daugiau.
Lietuva su Kinija palaiko glaudžius prekybinius santykius. Niekam ne paslaptis, kad prekybos centrų lentynose gausu prekių, kurių kilmės šalis – Kinija. Eksportuojame į šią šalį ir mes.
2008 m. Lietuvos eksportas į Kiniją sudarė 65,2 mln. litų (18,9 mln. eurų). Palyginti su atitinkamu 2007 m. laikotarpiu, eksportas į Kiniją padidėjo 22,9 proc.
Pagrindinės eksporto prekių grupės – vario atliekos ir laužas (18,1 proc.), rauginti arba išdirbti kailiai (8,5 proc.), durpės (6,8 proc.), diodai, tranzistoriai ir panašūs puslaidininkiniai įtaisai (5,6 proc.), dirbtiniai gijiniai siūlai (5,5 proc.).
Pirmąjį 2009 m. pusmetį Lietuvos eksportas į Kiniją sudarė 35,6 mln. litų (10,3 mln. eurų) – palyginti su tuo pačiu 2008 m. laikotarpiu, sumažėjo 5,2 proc.
2008 m. Lietuvos importas iš Kinijos sudarė 1 870 mln. litų (542 mln. eurų). Palyginti su atitinkamu 2007 m. laikotarpiu, importas iš Kinijos padidėjo 8,7 proc.
Pagrindinės importo iš Kinijos prekių grupės – automatinio duomenų apdorojimo mašinos ir jų įtaisai (9,9 proc.), radijo ir televizijos aparatūros dalys (5,2 proc.), monitoriai ir projektoriai (2,5 proc.), įvairūs netauriųjų metalų gaminiai (2,4 proc.), transporto priemonių dalys ir reikmenys (2,2 proc.).
Skuba į Lietuvą
Atrodo, Kinija – klestinti šalis, o jos verslininkai nebijo eksperimentuoti ir svetur. Tiesa, šiemet į Lietuvą dirbti ir gyventi atvyko perpus mažiau kinų nei pernai, tačiau penktadaliu daugiau jų siekia pradėti savo verslą mūsų šalyje. Kinams patrauklios tradiciškai išlieka viešojo maitinimo ir didmeninės prekybos, taip pat informacinių technologijų, elektronikos, tekstilės, buitinių prietaisų sritys. Pastaruoju metu padaugėjo susidomėjusiųjų investicijomis į transporto ir logistikos centrus.
Jau kelerius metus Vilniuje restoranų verslą plėtojantis kinas Jie Li yra įsitikinęs, kad gausėjantis kinų įmonių skaičius yra ženklas, kad ateityje atvykėlių bus dar daugiau.
Anot jo, Lietuva – dar neišplėtota rinka, čia per mažai parduotuvių, todėl kinai ir kuriasi. Vis dėlto lietuviai juos pasitinka su išankstine nuostata: „Kiniška prekė – vadinasi, nekokybiška.“ Be to, pasigirsta kalbų riboti kinų skverbimąsi į mūsų rinką.
Tačiau Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas, su tuo nesutinka.
„Nieko nuostabaus, kad Lietuvoje padaugėjus verslininkų iš Kinijos, t. y. atsiradus daugiau svetimšalių prekybininkų, kyla natūralus pasipiktinimas, – sako pašnekovas. – Tačiau čia svarbu nesusipainioti tarp tradicinių (ir, beje, neteisingų) argumentų riboti importą, t. y. spręsti, reikia ar nereikia (ir jei reikia – tai kiek) įsivežti prekių iš Kinijos, bei dabartinės situacijos – ginčo, kas Lietuvoje turėtų pardavinėti jau įvežtas prekes.“
Pasak eksperto, baiminantis iliuzinių grėsmių Lietuvos ekonomikai, visiškai pamirštama, kad didelė dalis Lietuvoje parduodamų ne maisto prekių yra pagaminta ne kur kitur, o Kinijoje. Tad prekes mūsų šalyje pardavinėja kinai ar lietuviai – nuo to svarbūs ekonomikos rodikliai nesikeičia. O svarstymai, kad kinų pardavėjai prekybai sąmoningai renkasi kiniškas prekes, yra nerimti – tai tas pats, kas teigti, kad lietuvių pardavėjai renkasi tik lietuviškas prekes.
Riboti draudžiama
„Net aršus protekcionistas negalėtų pasakyti, koks skirtumas, kas pardavinėja importuotas prekes. Tad pasigirdę siūlymai įvesti kvotas ar muitus kiniškoms prekėms skamba išties keistai. Be to, užmirštama, kad Lietuva – Pasaulio prekybos organizacijos ir ES narė, tad bet koks Lietuvos vienašališkas veiksmas yra ne tik sunkiai įmanomas, bet ir sunkiai įsivaizduojamas“, – tikina Ž. Šilėnas.
Akivaizdu, kad vietiniams prekybininkams dėl padidėjusios konkurencijos yra sunkiau. „Geras verslas visuomet pritraukia konkurentų. Natūralu, kad į verslą investavę, prekių ženklus kūrę vietos verslininkai yra nepatenkinti, kad atsiranda konkurentų, darančių lygiai tą patį, – dėsto pašnekovas. – Tačiau sveika ir suprantama konkurencijos baimė nėra tinkama ekonominė politika. Valstybė pinigines lėšas iš importuotų prekių gauna per muito ir pardavimo mokesčius (nors žvelgiant iš laisvosios prekybos pozicijų muitai yra smarkiai kritikuotini). Nuo to, kas Kinijoje pagamintas prekes parduoda Lietuvoje – kinas ar lietuvis, – niekas nesikeičia.“
Ž. Šilėno teigimu, argumentai, kad neva kiniška produkcija yra nekokybiška, netinka. Visų pirma, juk kai lietuvių verslininkai pardavinėja tas pačias Kinijoje pagamintas prekes, kokybės klausimo nekelia. Antra, iš tikrųjų gali būti, kad kai kurios parduodamos prekės yra nekokybiškos. Tačiau kokybės kontrolei yra prikurta daugybė institucijų, galiausiai pats geriausias kokybės kontrolierius – vartotojas.
„Kas keisčiausia, visuose panašiuose ginčuose vartotojo interesų gynimas naudojamas kaip argumentas, – sako ekspertas. – Prisiminkite, kad ir nesenas aktualijas mažmeninėje prekyboje – nuo prekybos centrų tiekėjų ginčų iki nuolaidų vaistinėse draudimo. Teigiama, kad viskas daroma vartotojo labui, nors pats vartotojas savo nuomonę aiškiai ir vienareikšmiškai išreiškė pirkdamas – jam patinka gamintojų ir pardavėjų konkurencija bei galimybė nusipirkti pigesnių prekių.“
Verslūs žmonės, tarp jų ir lietuviai, užsiima verslu visame pasaulyje. „Neabejoju, kad kitose šalyse į lietuvių verslininkus taip pat žiūrima ne visada palankiai, o vietiniai konkurentai, bijantys prarasti savo klientus, kuria mitus ar skatina valdžios institucijas „kažko imtis“, – teigia pašnekovas. – Tad išlikime nuoseklūs – jei piktinamės, kad kitos šalys negražiai elgiasi su mūsų verslininkais, nedarykime to paties svetimšaliams verslininkams savo šalyje.“