Tik dėl spalvingumo įsivaizduokime, kaip ponas Algirdas Butkus, ištisus dešimtmečius ramiai kūręs savo verslą ir niekam nelindęs į akis, juolab viešumon, štai užsigeidžia truputį žaisliukų: nusiperka ir pats imasi treniruoti Šiaulių krepšinio klubą, miesto dailės galerijoje surengia personalinę parodą apie būtus nebūtus iškrypėlius ir dar perima „Šiaulių naujienas“, kuriose pleškina paskvilius apie tariamą Lietuvos istoriją. Arba spausdina savo eilėraščius.
Toks pokštas apie pikantiškus pono nuotykius būtų nevykęs. A.Butkus, du dešimtmečius kūręs lietuvišką Šiaulių banką, vadovaujantis jo valdybai, yra solidus ir atsakingas profesionalas, apie kurio asmeninius polinkius internete galima iškasti nebent tiek, kad jis yra didis buriavimo entuziastas.
Todėl Šiaulių banko reputacija yra puiki.
Klientui, kuris nesidomi finansų rinkomis, balansais ir ataskaitomis, tokios žinutės galėtų ir užtekti. Bet sunku suprasti, kodėl Ūkio banko klientų ir verslo partnerių neįtikino Vladimiras Romanovas, savo poelgiais ir povyza rėkte rėkęs: šiukštu neturėkite su manimi jokių reikalų – turėsit bėdos!
V.Romanovo verslai klientus sugundydavo žemais paslaugų įkainiais (arba aukštomis palūkanomis), o samdinius – svaiginančiomis algomis, nepaisant nusiskundimų, kad neretai jos būdavo mokamos vokeliuose ir net nereguliariai. Taip fokusininkas apmovė stulbinamai daug žmonių – nuo savo patikėtinių iki visų „Žalgirio“ gerbėjų.
Valstybė irgi tik aikčiodama stebėjo, kaip šis bankininkas įkišo leteną į tuščią cilindrinę skrybėlę, o iš jos ištraukė jau 220 mln. litų, kuriuos atseit jam padovanojo 22 geradariai.
Dar vienas milijonieriaus triukas, kurį šią savaitę demaskavo paskirtasis banko administratorius Adomas Audickas: antai mažiau kaip milijono litų vertės sklypų masyvą cirkininkas sugebėdavo apiforminti kaip 60 mln. litų vertės.
Ir taip toliau, ir panašiai.
Visas šis maskaradas vyko Ūkio banko klientų, „Žalgirio“ rėmėjų, Lietuvos banko panosėje. Tačiau tik „Dviračio šou“, regis, pavyko parodyti, kad galingi finansiniai instrumentai priklauso nuo vieno juokdario įgeidžių ir kaprizų.
Nematė, su kuo turinti reikalų, per metus trijų bankų kliente tapusi ir pensininkė Birutė. „Snore“ ji turėjusi santaupų, kurias bankui bankrutavus grąžino indėlių draudikas. „Atgautus pinigus iškart atidaviau vaikams, kad galėčiau ramiai miegoti“, – „Atgimimui“ sakė ji.
Pensiją moteriai pasiūlė mokėti į Ūkio banko sąskaitą. Ji sutiko, mat koks skirtumas. Prieš sustabdant Ūkio banko operacijas, ponia Birutė spėjo išgryninti 300 litų, o likusių 250 litų jau turi teirautis Šiaulių banke.
„Tai va, pati kvaila, – pripažino ji. – O jie visi – vagys.“
Lietuviško būro burtažodis: visi vagys. O juk bankininkai yra vagys tiek, kiek žmonės patys leidžiasi apvagiami. Jeigu tokia didelė dalis vartotojų banką renkasi „man vienodai“ principu, tai tokie žaidėjai kaip V.Romanovas gali žadėti Lietuvą padaryti lydere kad ir užkariaujant kosmosą, ir bus kas tokiam tikslui patikės savo jėgas ir indėlius.
Žmonės kasdienius ekonominius sprendimus priima iracionaliai. Štai vienoje parduotuvėje parkeriui kainuojant 19 litų, o kitoje, įsikūrusioje už 15 minučių kelio, už tokį patį daiktą prašant 12 litų, absoliuti dauguma vartotojų nepagailės laiko ir nueis ten, kur jis pigesnis. Bet jeigu vienoje parduotuvėje kostiumo kaina sudaro 497 litų, o tolimesnėje – 490 litų, didžiuma pirkėjų jau negaiš laiko dėl tų pačių septynių litų.
Neracionalu? Ne itin. Bet kai iracionalūs pasirinkimai yra susiję ne su kasdien besikeičiančiu vartojimu, o su bankų veikla, jie gali tapti pavojingi.
Štai man pačiam kartais kyla pasiutęs noras iškeisti „Swedbank“ į jo didžiausią konkurentą SEB vien dėl to, kad mano banke bankomatų mygtukai nedovanotinai nepatogūs – norint įvesti kodą ar sumą, dažnai klavišas nesiduoda paspaudžiamas iš pirmo karto. Tačiau „Swedbank“, mano akimis, turi patogesnę interneto bankininkystės sistemą, tad kol kas lieku ištikimas pirmajam savo bankui.
Bet kuriuo atveju, aš žinau, kad pasirinkimas tarp šių dviejų finansinių institucijų yra daugmaž racionalus vien dėl to, kad jos turi gerą reputaciją, ilgametę istoriją ir skandinavišką užnugarį. Priešokiais pasidomint bankų veikla, didelių abejonių nekelia ir DNB, „Nordea“ ar „Danske“ bankai.
Bet ir į juos būtina žiūrėti su atsarga. Bankus prižiūrinčios institucijos vadovas Vitas Vasiliauskas yra stebėtinai sąžiningas užsimindamas, kad „etika, moralė yra ne šio pasaulio (bankininkystės sektoriaus – red.) dimensijos“. Atsiminkime, kaip kažkada „Swedbank“ (tuomet dar – „Hansabank“) vadovavęs Darius Nedzinskas vėliau prikrėtė įspūdingų finansinių fokusų Vakarų skirstomuosiuose tinkluose. Julius Niedvaras, įkūręs Vilniaus banką (dabar – SEB), susigundė pabūti Vakarų skirstomųjų tinklų aferą pratęsusio projekto „LEO LT“ prezidentu. Tąsyk bankininkų valdomas ir meistriškai „suoptimizuotas“ elektros ūkis paprastiems mokesčių mokėtojams papildomai atsiėjo kažkur apie porą milijardų litų. Panašių nuostolių gali atnešti „Snoro“ ir Ūkio bankų prapultys.
Mokesčių mokėtojai, rimtų bankų klientai – visi susimeta už avantiūriškus ar galimai nusikalstamus rimtų vyrų žaidimus. Rimtų bankų valdytojai savo savininkams Skandinavijoje turbūt teisinasi, kad toks Lietuvoje yra neišvengiamas cirko mokestis. Bankų išlaikomame „Indėlių ir investicijų draudime“ po „Snoro“ bankroto švilpauja vėjai ir kabo 3 mlrd. litų skola, kurią tikimasi padengti pardavus bankrutavusio banko turtą.
Ūkio banko veiklos stabdymas šio indėlius grąžinančio fondo įsipareigojimus išaugins dar bent 800 mln. litų. Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas tik atsidūsta, kad toks draudimas priimtinas visai Europai, o nuo griūties juk joks bankas nėra apsaugotas, kaip parodė 2008 metų įvykiai JAV.
Ir taip toliau. Užtat po kiekvieno finansinio kataklizmo apsčiai užtenka veiklos sumaniems teisininkams ir administratoriams, už apvalias sumas perkantiems vieniems iš kitų konsultacines paslaugas. Tiek kainuoja, perfrazuojant Raimondą Kuodį, išvalyti finansų sektorių nuo vagių ir avantiūristų.
2011 m. pabaigoje, daugmaž tuo metu, kai bankrutavo „Snoras“, britų „Barclays“ tuometis vadovas Bobas Diamondas kalbėjo apie bankininkų etiką: „Niekas niekada neturėtų būti nemalonus. Žinai, kas yra pašlemėkas, kai pats tokį pamatai.“ Po pusmečio paaiškėjo, kad pats „Barclays“ yra it vienas didelis pašlemėkas: banko užkulisinės manipuliacijos ir machinacijos su „Libor“ palūkanų norma atsiėjo industrijai milijardus svarų sterlingų praradimų.
Europoje privalomas indėlių draudimas iš dalies atleidžia nuo atsakomybės ir bankininkus, ir iki 100 tūkst. eurų bankui patikinčius indėlininkus. Ar sugebės ES sukurti saugiklius bankų savavaldžiavimui, kuomet didžiulės finansų institucijos tampa priedanga pakvaišusiems klounams ir mokesčių vengiantiems „ofšorams“? Net jei ir pavyks užtikrinti kruopštesnę bankų priežiūrą, kiekvienam verta asmeniškai daugiau dėmesio kreipti į verslo reputaciją ir atitinkamai priimti finansinius sprendimus.
Tik tiek, kad nemažai daliai gyventojų už tokį nedaug kainuojantį, bet brangų dalyką – reputaciją – svarbesnis mažas transakcijos tarifas, svaiginantis palūkanų procentas, o išvis geriausia, kai kažkieno kito apie viską pagalvota.
