Nepaliaujama infliacija
Laisvosios rinkos instituto specialioji ekspertė Rūta Vainienė tvirtina, kad maisto kainų augimui didžiausią įtaką turi infliacija. Esą Europos centrinis bankas ir JAV federaliniai rezervai spausdina labai daug pinigų. O prekės kainą sudaro prekių ir pinigų kiekio rinkoje santykis.
„Prekių nedaugėja, o pinigų daugėja ypač sparčiai, juk kiekvieną savaitę į rinką yra išleidžiami nauji milijardai. Europos centrinis bankas per šių metų tris mėnesius išleido vieną trilijoną eurų, kai apskritai apyvartoje yra tik 7 trilijonai. Įsivaizduojate, kokiais kiekiais yra dauginama pinigų?“ – sakė R. Vainienė.
Todėl esą visiškai nenuostabu, jog visos prekės, su retomis išimtimis, brangsta vien dėl to, kad daugėja pinigų. Žinoma, tam turi įtakos ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, kainas kelia paklausa.
„Kainas kelia ir derliaus sumažėjimas. Pavyzdžiui, šiemet JAV buvo sausra ir sunyko dalis javų. Natūralu, kad dėl to kilo miltų, taip pat duonos produktų kainos. Taigi pinigų kiekio didėjimas, paklausos augimas ir nederlius didina maisto kainas“, – pabrėžė R. Vainienė.
Geras derlius – brangs duona?
Regis, galima būtų tikėtis pigesnių miltų ir duonos produktų, deja, kalbama tik apie jų brangimą.
„Visi kelia kainas pagal Europos lygmenį, kad būtų galima parduoti užsienio rinkose, ir tikisi gauti kuo daugiau pinigų. Jeigu kiek ir neparduos, bus intervenciniai pirkimai, supirks į valstybės aruodus ir stebės situaciją rinkoje – jei kaina bus žemesnė, greičiausiai laikys ir nepardavinės, jei bus aukštesnė Europoje, tai pardavinės tenai“, – pardavimų schemą paaiškino rinkodaros specialistas Raimundas Vaitiekūnas.
Prognozuojama, kad iš ES šiemet bus eksportuota apie 22 mln. t grūdų. Iš Lietuvos numatoma eksportuoti apie 2 mln. t, tai sudarytų apie 9–10 proc.
Nepaisant to, kad pas mus nebuvo tokios sausros, kaip JAV, ir grūdų derlius ketvirčiu didesnis nei pernykštis, jų kaina pakilo visame pasaulyje, pas mus – taip pat.
„Augintojai laimingi, jie džiaugiasi, o vartotojai, pirkdami brangesnę duoną,
skundžiasi. Tai yra normalus verslas, iš to gerovė ir sukuriama. Grūdų augintojai nėra filantropinė labdaringa organizacija, kuri galėtų šelpti Lietuvos gyventojus. Rinkos taisyklė yra pirkti pigiai, parduoti brangiai“, – tvirtino R. Vainienė.
Lietuviškos daržovės irgi iškeliauja
Daržovių derliaus dorojimo darbai dar tebevyksta. Jų pasėlių plotai šalyje užima apie 15 tūkst. ha, o jų derlius siekia apie 300 tūkst. t per metus.
Šalyje išaugintų populiariausių daržovių – kopūstų, morkų, burokėlių, svogūnų vidaus poreikiams tenkinti pakaktų, tačiau jos turi didelę paklausą Rusijoje, todėl lietuviškos daržovės išvežamos tenai, o į Lietuvą jų įsivežama iš kitų šalių.
Bulvių derlius šiais metais yra apie 3 proc. mažesnis negu pernai ir siekia 572 tūkst. t. Priežastis – šiemet Lietuvoje net 17 proc. sumažėjo bulvėmis apsodintas plotas.
Sodai ir uogynai šalyje užima apie 30 tūkst. ha plotą. Obuolių skynimas versliniuose soduose jau įpusėjęs. Šiais metais tikimasi apie 60 tūkst. t obuolių derliaus.
Teks keisti racioną
Pasak ekspertų, kai brangsta mėsa ar kiti maisto produktai, žmonės keičia savo vartojimo įpročius, brangius produktus keičia pigesniais, bet galinčiais užtikrinti jiems maitinimosi racioną. Dažnai atsisakoma mėsos, žuvies, perkama daugiau kiaušinių, verdamos košės. Tačiau tuomet ištinka kitas paradoksas. Žmonėms pradedant pirkti daugiau pigesnių prekių, pastarųjų paklausa išauga, tad ir jos pradeda brangti.
Taip galima paaiškinti kiaušinių kainų šuolius vidutiniškai nuo 3,35 lito iki 4,94 lito.
„Tikrai nereikia nusiteikti, kad dėl pakilusių maisto kainų išmirsime badu. Tiesiog turėsime keisti savo racioną, pereiti prie pigesnių produktų, o tie, kurie negali to padaryti dėl sveikatos ar įpročių, turės kitur riboti savo išlaidas“, – įsitikinusi R. Vainienė.
Valstybė savo kaltės nemato
Artėjantį žiemos sezoną didžiausią dalį pajamų „suvalgys“ ne brangstantys maisto produktai, o šildymas, elektra. Jų kainos yra reguliuojamos jau nebe rinkos, bet valstybės.
„Valstybė turi pasižiūrėti, ką galėtų padaryti žmogui, kad jam nereikėtų žiemą badauti. Visų pirma pas mus degalų akcizai yra žymiai didesni, nei reikalauja ES. Valstybė turėtų peržiūrėti visus savo apribojimus, kurie kelia kainas, ir turi sumažinti reguliavimų skaičių, už kurį galiausiai vis tiek moka vartotojas“, – išeitį siūlė R. Vainienė.
Ekspertės įsitikinimu, labai didelę dalį kainos, ir ne tik akcizinių prekių, sudaro įvairių biurokratinių reikalavimų tenkinimai. Esą įmonės buhalterė dirba ne tam, kad sužiūrėtų piniginį srautą bendrovėje, o tam, kad suskaičiuotų mokesčius ir juos laiku sumokėtų.
„Valstybė turi padaryti namų darbus, kad žmonėms sumažėtų kainos. Toks sąmoningumas kartą jau buvo parodytas, kai eksperimento būdu sumažintas dyzelino akcizas“, – priminė R. Vainienė.
Esą kai kyla kainos, valstybė niekada nepasižiūri į save, visada puola kaltinti prekybininkus ir dažniausiai pasiūlo riboti antkainius.
„Bet antkainis nėra viršpelnis, antkainis tai – kasininkė, skanuojanti prekes, ji ne antkainis, ji – darbuotoja. Reikia suprasti, kad prekybos versle irgi labai didelės darbo sąnaudos. Kai valdžia sako, jog reikia apriboti antkainius, tai reiškia sumažinti algą pardavėjams. Valstybė nemato savo kaltės dėl aukštų kainų, nors jos kaltė yra didelė“, – tvirtino Laisvosios rinkos instituto ekspertė.
