Kelerius metus Barselonoje gyvenanti lietuvė Edita, nenorėjusi atskleisti pavardės, prisimena ilgą kelią, kurį teko nueiti, kol rado dabartinį administratorės darbą vienoje personalo atrankos įmonėje.
„Iš pradžių man buvo labai sunku, nes kai atvažiavau, nemokėjau ispaniškai, tik angliškai, be to, ieškojau darbo nors kažkiek atitinkančio mano kvalifikaciją. O mokant tik anglų kalbą, darbą rasti yra kur kas sunkiau“, – kalbėjo lietuvė.
Mergina Mykolo Romerio universitete yra įgijusi Žmogiškųjų išteklių vadybos magistro laipsnį.
„Taigi pirmojo darbo pasiūlymo sulaukiau tik po penkių mėnesių. Darbe būčiau naudojusi tik anglų kalbą, bet jo atsisakiau, nes būtų reikėję administruoti pornografinio puslapio klientus ir prižiūrėti jų komentarus“ – šypsodamasi prisiminė mergina.
Kito pasiūlymo teko laukti dar maždaug mėnesį. Šįkart darbą pasiūlė valiutos keitykla, įsikūrusi pagrindinėje Barselonos La Ramblos gatvėje. Tačiau mergina ir jo atsisakė, nes jai buvo nepriimtinos ilgos darbo valandos, nuolatinis darbas savaitgaliais, nedidelis atlyginimas bei jokių galimybių tobulėti.
„Dar po poros mėnesių sulaukiau darbo pasiūlymo dirbti automobilių nuomos punkte, bet ten ištvėriau tik dieną, nes neišvengiamai kildavo konfliktai su klientais – nuomos sutartyse labai mažomis raidelėmis buvo įrašytos papildomos sąlygos ir mokesčiai. Kadangi nesu konfliktiškas žmogus, man buvo per sunku būti nuolat aprėktai be kaltės“, – pripažino lietuvė.
Galiausiai dar po kelių mėnesių rudenį ji sulaukė iki šiol patraukliausio darbo pasiūlymo – dirbti administratore įmonėje, kuri perpardavinėja futbolo klubo „Barselona“ bilietus į rungtynes.
Ten mergina praleido aštuonis mėnesius – tiek galiojo fiksuota darbo sutartis.
„Manau, kad mane pasirinko, nes mokėjau anglų ir jau ispanų kalbas, o dauguma jų klientų buvo iš užsienio. Pasibaigus sutarčiai su šiuo darbdaviu vėl žiauriai ilgai ieškojau darbo – gal septynis ar aštuonis mėnesius. Žinoma, vaikščiojau į pokalbius. Kaip tik buvo 2011 m. vidurys, pas mus krizė kuo toliau tuo labiau įsismarkavo, o nedarbas iki šiol augo. Iki šiol įmonės spaudžiasi ir neieško naujų darbuotojų. Galiausiai radau administratorės darbą lėktuvų maketų pardavimų įmonėje, bet sutartis buvo tik trims mėnesiams“, – prisiminė Edita.
Taigi dar sykį jai teko siųsti CV ir vaikščioti į pokalbius. Tačiau šįkart buvo truputį lengviau, nes ji turėjo administratorės darbo patirties.
„Nuo vasario pabaigos iki liepos vidurio ieškojau dabartinio savo darbo. Teko praeiti ne vieną atranką, kol galiausiai sulaukiau teigiamo atsakymo. Finale buvau likusi su ispane mergina. Kai mane priėmė, paklausiau vadovo, kodėl jis priėmė tokį sprendimą, jis atsakė, kad užsieniečiai geriau dirba. Taigi į užsieniečius europiečius čia blogai nežiūri. Kartais būna, kad ispanai piktinasi, jog pietų amerikiečiai užima jų nekvalifikuotas darbo vietas, bet iš tikrųjų jie tokio darbo dirbti nenori“, – kalbėjo Edita.
Ją į administratorės vietą priėmė todėl, kad iki šiol dirbusi moteris yra arti pensinio amžiaus ir dėl sveikatos yra pasirinkusi dalinį nedarbingumą.
Architektas dirba batų taisykloje
Dar viena tendencija – išsilavinę ispanai emigruoja į Vokietiją, Prancūziją, D. Britaniją
„Ten, pavyzdžiui, tiesiog graibsto informatikos inžinierius. Kai kas netgi važiuoja dirbti padavėjais, nes čia net ir padavėjo darbą rasti nėra lengva, viskas suaktyvėja tik vasarą. Be to, mažesnis nedarbas yra dideliuose miestuose, o pietų Ispanijoje jis dar didesnis“, – kalbėjo lietuvė.
Taip pat, anot jos, darbdaviai nenori kelti algų ir laiko jas žemumose.
„Dabar labai geras atlyginimas Ispanijoje yra 1500 eurų (apie 5200 Lt). O visas ispanų jaunimas vadinamas „mileuristas“ – tūkstančiu eurų. Jeigu uždirbi tūkstantį eurų per mėnesį, tai tau pasisekė. Tai yra mažai, nes jeigu nori nusipirkti butą, tiek uždirbant neįmanoma jo įpirkti ar susitaupyti pradiniam įnašui“, – pasakojo mergina.
Jos teigimu, miegamajame Barselonos rajone trijų kambarių butas kainuoja nuo 170 tūkst. eurų (apie 586 tūkst. Lt). Kartu su vaikinu gyvenanti mergina vidutinės klasės rajone už trijų kambarių butą moka 680 eurų (apie 2300 Lt), tačiau mažesnį ir esantį prastesniame rajone galima rasti ir nuo 500 eurų (apie 1700 Lt).
Padavėjos vietą galėtų rasti greitai
Šviesiaplaukė Edita pripažino, kad jei būtų ieškojusi bet kokio darbo, padavėja būtų greitai įsidarbinusi, o ypač vasarą.
Iš padavėjos algos pragyventi galima. Edita skaičiuoja, kad padavėja per mėnesį uždirba 800-1000 eurų (2700-3400 Lt), o kambarį Barselonoje galima išsinuomoti už 300 eurų (1035 Lt).
Minimalus atlyginimas 6alyje yra 645 eurų (apie 2 tūkst. Lt).
„Nedarbas čia yra tikrai labai didelis, turbūt teko girdėti skandalus, kai žmones išmeta iš butų, netgi buvo skelbiama apie savižudybes. Žmonės verčiasi iš pašalpų, tačiau jos baigiasi, nes yra daugybė ilgalaikių bedarbių, dabar vėl numatė šešis mėnesius mokėti po 400 eurų (1380 Lt) laikinas pašalpas. Žinoma, šeimoms su vaikais yra papildomos pašalpos, padeda „Caritas“, – apie gyvenimą Ispanijoje pasakojo Edita.
Jos teigimu, pašalpų sistema yra pakankamai griežta, norint gauti bedarbio pašalpą, reikia būti išdirbus bent metus. Lietuvė ne sykio ieškodama darbo nėra gavusi bedarbio pašalpos.
Tačiau, kita vertus, gyventojų nuotaikos nėra tokios tragiškos, kaip būtų galima manyti pažvelgus į statistiką. Editos nuomone, įtakos žmonių požiūriui į gyvenimą turi klimatas.
„Aš manau, kad žmones labai teigiamai veikia klimatas. Saulė šviečia, kišenėje turiu pora eurų, bet nesuku sau dėl to galvos. Eidamas gatve iš žmonių nuotaikos tikrai nejausi, kad yra krizė. Be to, 2002-2008 m. ekonomika labai augo, taigi dalis žmonių turėjo santaupų, žinoma, dabar jos baigia išsekti. Be to, visi gyvena viltimi, kad krizė vieną dieną baigsis ir gyvenimas turi pagerėti“, – apie ispanišką gyvenimo filosofiją pasakoja mergina.
DELFI primena, kad Ispanijoje šiuo metu yra didžiausias nedarbas visoje Europos Sąjungoje. Oficiali statistiką rodo, kad šiuo metu darbo neturi 26,3 proc. darbingų žmonių. Žvelgiant tik į jaunimo statistiką, skaičiai atrodo dar kraupesni – kas kas antras jaunas žmogus iki 25 metų neturi darbo daugiau nei metus.
