Verslininkė išsako kritišką nuomonę apie šalies ekonomikos valdymą ir tvirtina, kad vadovaujantis tik lozungais, kaip yra dabar, visos šalies laukia niūri perspektyva. Ir būtent perspektyvos nematymą šalyje ji įvardija pagrindine emigracijos priežastimi.
Prieš keletą mėnesių J. Blažytė atkreipė visuomenės dėmesį į savo šeimą – po 25-erių santuokos metų nusprendė skirtis su europarlamentaru, Darbo partijos įkūrėju Viktoru Uspaskichu.
„Jūs galite manęs klausti visko“, – interviu DELFI sakė ji. Tačiau ne į visus klausimus pašnekovė pateikė išsamius atsakymus.
– Savo nuomonėse-komentaruose kritikuojate mokestinę ir ekonominę šalies politiką. Paskutiniame kalbėjote apie politikų pataikavimą Vingių Jonui, populizmą. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Manau, kad tokia situacija, kai valstybėje viskas sumalta į vieną krūvą ir nėra aišku, kas už ką atsakingas, nėra gera. Kokia verslo misija? Ar uždirbti pinigus valstybės biudžetui, ar užsiiminėti socialine globa, pritinginčių visuomenės narių sąmoningumo ugdymu, Vingių Jono lyderystės mokymais ir jo vidinėmis transformacijomis?
Pateiksiu pavyzdį, kas vyksta mūsų įmonėse su Vingių Jono „integracija“ tarp gerai dirbančiųjų. Padalinio vadovas nusprendžia, kad geriau Vingių Jonas nei tuščia darbo vieta.
Po to kelis mėnesius ar net metus vyksta to piliečio ugdymo, mokymo, įkalbinėjimo procesas, kol galų gale vadovas atbėga pas personalo direktorę ir paprašo „velniop“ pasiimti tą darbuotoją, kol per jį, netekę kantrybės, neišsilakstė visi kiti darbuotojai.
Aišku, už tą visą turiningai kartu praleistą laiką įmonė dar atsidėkoja išeitinėmis pašalpomis.
Tačiau turime ir gerų pavyzdžių. Pavyzdžiui, vakar Personalo skyriaus vadovė, pristatydama kandidatą, apie jį papasakojo maždaug taip: „ neturi patirties ir reikalingo išsilavinimo, bet jis taip nori užsidirbti pinigų, kad pasiruošęs užpakaliu žemę išarti".
Tokie aukštos motyvacijos darbuotojai ir yra mūsų šalies aukso fondas. Jų akys dega, jie turi savo gyvenimo tikslus ir svajones, nesvarbu, kad kol kas tik materialias. Būtent jie turėtų būti Vyriausybės dėmesio centre, kaip sugebantys sukurti didžiausią ekonominę vertę valstybei.
Deja, viskas yra atvirkščiai – apie juos prisimenama tik tada, kai reikia nulupti kokius nors papildomus mokesčius, pavyzdžiui, progresinius.
– Kaip tuomet turėtų atrodyti ekonominė politika pagal J. Blažytę?
– Aš palaikyčiau tą visuomenės valdymo modelį, kuriame kiekvienam nariui leidžiama daryti tai, kas jam labiausias patinka daryti (aišku, įstatymų ribose). Kas savo laimę mato dirbdamas – tegul dirba, kas tingėdamas – tegu tingi, kas verkšlendamas – tegul verkšlena, kas rėkaudamas ir mitinguodamas – tegul mitinguoja.
Tinginiams mokėti pašalpas, profsąjungų rėksniams parūpinti šiltos arbatos ir kartoninių dėžių barikadoms statyti ir pan. Svarbu, kad vieni kitiems netrukdytų ir kiekvienas užsiimtų savo mėgstama veikla.
Tuo tarpu šiandien Vyriausybė leidžia profsąjungoms nestabdomai kištis į vidinius verslo įmonių procesus ir kurstyti konfliktus tarp darbuotojų ir darbdavių.
O kodėl tada neleidžiama verslininkams, pavyzdžiui, kištis į valstybės biudžeto skirstymą?
Juk verslininkas nuo valdininko skiriasi tuo, kad verslininkui rūpi ir šalies ateitis, nes čia investuotas jo kapitalas. Tuo tarpu valdininkui svarbu tik padieniai partijų reitingai, kad spėtų laiku įšokti į reikiamą ešaloną.
Verslininkams svarbu, kad pirmieji eilėje prie biudžeto lėšų stovėtų mokytojai ir gydytojai ar motinos, gimdančios ir auginančios ateičiai naują kartą.
Tuo tarpu valdininkams pirmoje eilėje – už pašalpą rinkimų balsą atiduodantis veltėdis.
Jei kalbėtume apie ekonomiką, tai ji, visų pirma, turėtų būti valdoma pagal ilgalaikę, aiškią ir nuoseklią ekonominę strategiją, o ne pagal populistinius lozungus, kaip yra dabar. Verslininkai šiuo metu, tarsi budinčios seselės, vis turi stebėti kada kur ir koks Seimo pilypas iššoks su populistiniu lozungu ir kaip tas lozungas galės įtakoti jo verslo sprendimus.
Kažkada bandžiau ieškoti šalies ilgalaikės ekonominio vystymo strategijos ir radau, kad tokia buvo paruošta dar 2002 metais ir skirta ekonomikos kryptims iki 2015 metų. Tačiau ar kas į ją pažiūrėjo. Panašu, kad vargšelė pragulėjo stalčiuose ir tylai užgeso.
Šalis neturi aiškios ne tik ekonominės, bet ir socialinės perspektyvos. Pažiūrėkime, kokią dabar turime situaciją: demografiniai rodikliai siekia kritines ribas, dirbančiųjų skaičius mažėja, išlaikytinių skaičius didėja, be to, tarp pačių dirbančiųjų blogėja santykis tarp gerai dirbančių ir taip vadinamų Vingių jonų. Tada klausimas: kokios šalies vizijos link veda tokie rodikliai? Atsiprašau, bet pasakysiu: Lietuva pamažu tampa viena didele prieglauda.
Jeigu norime pereiti iš „prieglaudos“ vizijos į ekonomiškai klestinčios valstybės viziją, reikia daug ką daryti kitaip. O pirmiausia dėmesį perorientuoti į vertę kuriančius žmones, o ne į ją švaistančius.
– Kokia šiuo metu yra situacija su darbuotojais?
– Situacija yra tragiška ir nieko naujo čia nepasakysiu. Darbuotojų trūksta visose grandyse. Žinoma, pagrindinė priežastis yra tai, kad žmonės emigruoja, tačiau jie emigruoja ne tik dėl to, kad čia maži atlyginimai, nes gerų specialistų atlyginimai yra pakankamai dideli.
Tačiau net ir mokėdami tokius atlyginimus negalime užsitikrinti to, kad darbuotojas dirbs ilgai. Pagrindine emigracijos priežastimi jie įvardija tai, kad šioje šalyje nemato perspektyvos.
Žmonės emigruoja ne todėl, kad šiandien yra blogai, bet todėl, kad neaišku, kas bus rytoj.
– O kokie yra Jūsų minimų gerų specialistų atlyginimai?
– Atlyginimų dydžių neviešiname, bet, sakykime, jie galėtų būti 5 ar 10 tūkst eurų. Bet net ir tokie specialistai dairosi į užsienio šalis, ypač tie, kurie turi mažus vaikus ir nori jiems suteikti geresnį išsilavinimą ar gyvenimą saugesnėje aplinkoje.
– Galbūt Jūs galvojate apie ėjimą į politiką?
– Mūsų visuomenėję įprasta manyti, kad pilietis gali užimti tik dvi kraštutines pozicijas: arba būti aktyvioje politikoje, arba sėdėti krūmuose ir drebėti.
Yra daugybę tarpinių pozicijų, viena jų – tiesiog būti pilietiškam ir reikšti savo argumentuotą nuomonę, kuri šiek tiek amortizuotų populistų ideologiją.
– Jūsų koncernas 2014 m. baigė rekordiškai pelningai. O kokie buvo praėjusieji metai? Kaip Jūsų verslą paveikė Rusijos embargas? Mažėjantis Lietuvos gyventojų skaičius?
– Mes prisitaikysime prie visokių aplinkos sąlygų, tik mums reikia žinoti, kokios jos bus, kad galėtume iš anksto planuoti. Buvo Rusijos embargas, mes prie to prisitaikėme ir suradome kitas rinkas.
Tuo metu mes pakeitėme valdymo struktūrą, ne paslaptis, kad samdėmės nemažai konsultantų, taip pat ir brangiai apmokamų, tačiau jie atsipirko.
Konsultantams aš pinigus mokėjau tada, kai jie pasiekė tam tikrus rodiklius: pagerino darbo našumą, išplėtė rinkas, pagerino pelningumą.
Tuo tarpu mūsų valstybėje visos ministerijos samdo milijonus kainuojančius konsultantus, tačiau kas ir kada jų paklausė, kokius ekonominius ar socialinius rodiklius jie pagerino?
Atsimenu, kad tuo metu (užsidarius Rusijos rinkai – DELFI) kaip vadovė priėmiau tikrai drastiškus ir ne visai humaniškus sprendimus savo darbuotojų atžvilgiu. Būdavo, kad jie pas mane ateidavo ir sakydavo, kad nieko negali padaryti, nes prarado Rusijos rinką. Aš jiems pasakiau: imkite gaublį, pirkite bilietą į vieną pusę ir negrįžkite tol, kol nesurasite naujų rinkų Europos Sąjungoje ir kitose pasaulio šalyse. Jiems tai pavyko ir mes diversifikavome rinkas.
– Daugelis Lietuvos gamintojų užsienio rinkas patenka ne su savo prekių ženklais, o su gerai pasaulyje žinomų užsakovų. Kaip dirbate Jūs?
– Labai svarbus aspektas yra tai, kad gamintojai riboja plėtrą Lietuvoje ir negatyviai mato savo verslo ateitį šalyje.
Pavyzdžiui, jeigu nueitumėte į vieną prekybos tinklą, mes kaip tik neseniai darėme analizę, rastumėte, kad ten yra gal 50 marinuotų agurkų rūšių, taip pat ir su lietuviškais pavadinimais ir lietuvių gamintojų prekių ženklais.
Tačiau iš tiesų tik dvi gamyklos - mes ir dar viena - agurkus gaminame Lietuvoje. Pagaminti agurkai su lietuviškais pavadinimais atvežami iš įvairiausių šalių, netgi Latvijoje gaminti agurkus yra naudingiau. Mes dabar ėmėmės tirti, kodėl taip yra.
– Galbūt jau galite pasakyti, kodėl taip yra?
– Nenoriu iš anksto kalbėti, kol nėra galutinės išvados, tačiau neabejoju, kad tai bus susiję ir su mokesčių politika.
Juk nuo 2014 metų Latvija tapo mokesčių rojaus šalimi. Žinoma, rojus ten tik paties kapitalo mokesčiams, bet juk ekonomika tai yra vientisas organizmas. Kur gerai kapitalui, ten gerai ir verslui. Kur gerai verslui – ten ir konkurencingi produktai.
Kaip verslo savininkė kartais gaunu pasiūlymų parduoti verslą užsienio investuotojams.
Peržiūriu jų atsiųstus klausimynus, kad suprasčiau, kas juos labiausiai domina. O labiausiai domina rinka ir prekės ženklas. Jų nedomina nei gamykla, nei įrengimai, nei žmonės. Todėl matau užsienio investuotojų siekį Lietuvoje investuoti ne į įmones, ne į gamybą, bet tiesiog nusipirkti rinką.
Jau dabar kai kurios įmonės savo gamybą iš Lietuvos perkelia į kitas šalis.
– Pastaruoju metu ėmėtės rimtų permainų: pakeitėte visus įmonių direktorius, išstojote iš Darbo partijos ir pasakėte, kad verslas atsiriboja nuo šios partijos. Kodėl to ėmėtės? Galbūt pamatėte, kad sąsajos su Darbo partija kenkia verslui?
– Atsakydama į klausimą grįšiu prie savo šūkio, kad kiekvienas turi dirbti tai, kas jam labiausiai patinka.
– Tačiau kodėl būtent dabar tai padarėte?
- Tiesiog ateina suvokimas, asmenybės branda, laikas gyvenime atsirinkti savo prioritetus. Šie pokyčiai natūralūs ir jie ne pirmi. Gali būti, kad jie ir toliau vyks. Šiuo atveju aš omenyje turiu save ir savo požiūrį.
– Kokių dar pokyčių planuojate koncerne?
– Kažkokių aplinką griaunančių pokyčių tikrai neplanuojame, tačiau plėtros kryptis numatome. Gali būti, kad siaurinsime koncerno įmonių specializaciją ir dirbsime orientuodamiesi į gamybos masto ekonomiją, savo esmines kompetencijas. Kalbu apie maisto gamybą, žemės ūkį.
– Buvo pasklidę gandų, kad parduosite „Krekenavos agrofirmą“. Ar išties turite tokių planų?
- Svarstymai apie įmonių pardavimus ar įsigijimus vyksta nuolat - tai rutininis verslo procesas. Turiu matymą, kad įmonės, veikiančios mėsos sektoriuje turi arba konsoliduotis (tai vyksta per pardavimus ar įsigijimus), arba specializuotis - tam, kad didėtų jų konkurencingumas, ypač kovojant su klestinčia mėsos šešėline rinka.
Šiuo metu atidžiau skaičiuojame naujų įmonių įsigijimo variantus, bet ne pardavimo. O pasiūlymų parduoti kokias nors Vikondos įmones sulaukiame nuolat. Visus pasiūlymus peržiūriu - visada įdomu sužinoti savo verslo rinkos vertę.
– Turbūt didžiausio neigiamo poveikio koncernas sulaukė po vokelių skandalo. Atlyginimų klausimas, kiek žinau, buvo keliamas net ir Kėdainių savivaldybės taryboje. Ar jaučiamas šio skandalo poveikis? Kokia dabar yra situacija su atlyginimais koncerne?
– Visa šita Santa Barbara apie vokelius liko naudinga tik politikams, kurie nori kaip nors pasireikšti, bet nežino kaip. Ir nežino, kad žmonėms svarbiau ne praeities demonai, bet šalies bei jų asmeninė ateitis. Tuo tarpu darbuotojai žino, ką jie dirba, kiek uždirba ir jiems viskas yra gerai.
– Dabar jau nebėra vokelių „Krekenavos agrofirmoje“?
– Baikit, pasižiūrėkite, kokie atlyginimai yra šioje įmonėje – metų pradžioje vidurkis siekė 866 eurus. Jeigu ta įmonė dar moka ir vokelius, tai reiškia, kad pasiekėme europinius atlyginimus?
– Verslininkas Benas Gudelis yra pasiskaičiavęs ir viešai pasakęs, kad valstybei sumokėjo daugiau nei 2 mlrd. Eur mokesčių, galbūt ir Jūs esate tai padariusi?
– Kiek aš asmeniškai esu sumokėjusi, galbūt nedeklaruosiu, bet įmonės per metus sumoka apie 16 mln. Eur mokesčių, maždaug panašią sumą darbuotojai užsidirba atlyginimams.
– Kaip save apibūdintumėte kaip vadovę ir darbdavę? Esate sakiusi, kad aukščiausio lygio vadovams esate katastrofiškai reikli.
– Jeigu jau semantiškai naudojame tokius žodžius, kad verslą reikia valdyti, tai šiai funkcijai atlikti reikalingos ir valdingo žmogaus savybės. Nemanau, kad valdingumas yra mano prigimtinės charakterio savybės, tačiau darbe šias savybes sąmoningai naudoju tam , kad verslas plėtotųsi teisinga kryptimi, o žmonės, atėję į darbą ne verkšlentų, o dirbtų.
– Kokiomis priemonėmis Jūs to pasiekiate?
– Tiesiog pristatau savo poziciją ir aiškiai pasakau, kokius žmones norėčiau matyti vadovų postuose. Taip pat pasakau, kad mes čia susirenkame dirbti dėl konkrečių rezultatų, ir dėl finansinės sėkmės o ne dėl to, kad bandytume, jaudintumės, stengtumės, mąstytume, gailėtume ar šiaip arbatą gertume. Tiems, kuriems reikia užuojautos ir gailesčio, savo vietą randa žemesnėse grandyse. O vadovai turi būti tvirti, nes jų rankose ir įmonių perspektyva ir darbuotojų gerovė.
– Minėjote, kad valdove esate aštuonias valandas, vadinasi, nesate visą parą pasinėrusi į verslo reikalus?
– Dabar esu taip susiorganizavusi savo gyvenimą, kad aiškiai žinočiau kurioje vietoje kas aš esu. 8 valandas aš esu valdinga verslininkė, 8 val. esu moteris, kuriai rūpi visi moteriški dalykai, 8 val. esu miegančioji gražuolė. Tai yra atskiros rolės ir kiekvienai jų reikalingos skirtingos savybės. Svarbiausia jų nesupainioti. Pavyzdžiui, svarbu darbe netapti miegančiąja gražuole ar netgi moterimi, nes versle yra ne vyrai ir moterys, o funkcijų vykdytojai.
Aš taip pat esu funkcijų vykdytoja. O po darbo ar per pietų pertrauką – mielai prašome pažvelgti į mane, kaip į moterį.
– Daug kam kyla klausimas, kodėl ėmėtės vadovauti koncernui. Juk esate viena turtingiausių Lietuvos moterų ir galėtumėte visai nedirbti arba dirbti mažiau, daugiau laiko skirti sau?
– Aš priklausau tai grupei žmonių, kurių gyvenimo draivas yra darbas. Jeigu man patiktų gulėti po palme ir verkti apie nelaimingą gyvenimą, aš tai ir daryčiau. Jei patiktų ištisomis dienomis grožio salone tirpdyti celiulitą – tai ir tirpdyčiau. Svarbu daryti tai, kas patinka, o ne tai , ką primeta įvairūs visuomenės stereotipai.
– Kokie yra Jūsų ateities planai, galbūt ateityje ketinate imtis kitos veiklos?
– Aš tikiu filosofija, kad žmogus iki 40 metų kuria gyvenimą sau, o po 40 metų turi pradėti kurti gyvenimą aplinkai, teikti naudą visuomenei. Norėčiau, kad mano veikla dabar labiau linktų į altruizmą, o pinigai tarnautų tiems tikslams.
– Verslas priklauso Jūsų dukroms, netiesiogiai V. Uspaskicho vaikams iš ankstesnės santuokos ir Jums pačiai. Ar rengiate savo vaikus verslo perėmimui ir ar apskritai to norėtumėte?
– Aš norėčiau, kad dukros dirbtų versle, bet tuo pačiu norėčiau, kad mano dukros gyventų savo gyvenimą ir atrastų savo gyvenimo laimę ir variklį. Jeigu tai sutaps, tada bus malonu jas matyti versle. Jeigu ne, mes perduosime verslą tiems žmonėms, kurie moka tai daryti. Man svarbiausia, kad dukros pajaustų, ko jos nori gyvenime.
– Kaip auklėjote savo dukras? Kokie, Jūsų nuomone, yra kertiniai dalykai?
– Savo vaikų apskritai neauklėju, man neegzistuoja žodis „auklėjimas“. Vaikai yra tėvų veidrodis, jie kopijuoja tėvų elgseną.
Taigi man svarbiausia būtų pačiai tvirtai, žinančiai, ko man reikia ir dukros automatiškai tai nukopijuos. Beje, tai ir vyksta. Pažvelkite į mano jaunesniąją dukrą, kuri gyvena labai aktyviai: ji eina į mokyklą, į Muzikos mokyklą, šokius, įvairius būrelius, ji yra įtraukta į aktyvų gyvenimą visas tas valandas, kurias nemiega
Aš niekada savo dukrai nesakiau, kad privalai mokytis, nes tau reikia geresnių pažymių. Bet ji pati savo noru kartais net iki paryčių sėdi prie vadovėlių.
Neseniai į mūsų įmonę buvo atvažiavęs verslo konsultantas, kuris užsiima vadovų ugdymui. Jam prasitariau, kad nelabai gerai jaučiuosi, nes per mažai laiko skiriu savo jaunesniajai dukrai. Jis pasakė: O, kaip tavo dukrai pasisekė, tu jai leidi gyventi savo gyvenimą ir neužkrauni jos savo haliucinacijomis. Haliucinacijomis jis vadina amžiną tėvų tikėjimą, kad jie geriau už vaikus žino, ko jiems reikia. Netgi jei tam „vaikui“ jau 60 metų.
– Ankstesniuose interviu esate sakiusi, kad galite sau leisti viską, bet savo norus gerai apgalvojate. Koks yra Jūsų santykis su buitiniais dalykais, pavyzdžiui, ar žinote, kiek kainuoja duona?
– Kaip minėjau, aštuonias valandas per parą esu moterimi. Esu ta moteris, kuri savo protą panaudoja ne tik versle, bet ir asmeninio gyvenimo organizavimui. Nesu paskendusi buitiniuose rūpesčiuose, laiką mieliau skiriu savišvietai, tobulėjimui. Turiu padėjėjų, turiu ir vairuotoją, kuris mane vežioja ir atveža iš parduotuvės pirkinius.
Žinoma, ir pati einu į parduotuves, man įdomu, kas ten vyksta, kas kokius produktus siūlo. Kartais prisirenku pilną krepšį, kad paragaučiau, kas kokį produktą sukūrė. Aš ir kainas matau. Man svarbu stebėti ir savo verslo konkurencinę aplinką ir apskritai, kas vyksta visuose visuomenės sluoksniuose.
– Ar turite draugių, kurios jau per pirmą savaitę išleidžia savo atlyginimą, o po to prašo Jūsų paskolinti pinigų? Kaip elgiatės tokiu atveju?
– Skolinti tikrai neskolinu, toks yra mano principas. Tačiau jeigu žmogus susiduria su problema, aš tiesiog dovanoju pinigų.
Jeigu draugė nori skolintis kokiai nors pseudoidėjai, galbūt geriau aš ją pakviesiu į restoraną vakarienės ir pasikalbėsime, kaip ji pati galėtų tai padaryti. Suteikčiau motyvacijos veikti pačiai ir kad atsakomybę prisiimtų ne pinigų skolintojai, o pats idėjos autorius. Verslus ir motyvuotas žmogus verslą gali sukurti ir iš savo algos.
– Kodėl nusprendėte būtent dabar išsiskirti su V. Uspaskichu? Kas buvo paskutinis taškas, nes yra manančių, kad tai buvo jo išleista knyga, kurioje tvirtinama, kad jūs pažeidėte visatos dėsnius, Jums svarbu tik pinigai ir pan.?
– Kaip ir minėjau, aš visuomet esu apsibrėžusi, kas ir kur aš esu. Taigi aštuonias valandas aš esu moteris, kuri nepardavinėja savo asmeninio gyvenimo detalių viešumai.
– V. Uspaskichas yra paskelbęs, kad trauksis iš aktyvios politikos. Galbūt priimsite jį dirbti į koncerną?
– Manau, kad jis yra toks žmogus, kuriam nereikia laukti, kol jį kas nors priims. Jis yra labai stipri asmenybė ir susikurs tokį gyvenimą, kokio nori. Ir dirbs ten, kur nori.
DELFI primena, kad „Vikondos“ koncerną sudaro dvidešimt įmonių, tarp kurių yra „Kėdainių konservų fabrikas“, „Krekenavos agrofirma“, „Vikeda“ ir kitos.
Registrų centro duomenimis, J. Blažytė valdo kontrolinį koncerno „Vikonda“ akcijų paketą.
Likusi dalis akcijų priklauso jos ir V. Uspaskicho dukrai Laurai ir V. Uspaskicho vaikams iš pirmosios santuokos – Eduardui ir Julijai.
2014 m. koncernas gavo 4,6 mln. eurų pelno, praėjusių metų duomenys dar nepaskelbti.
Praėjusiais metais skelbta, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, V. Uspaskichas su žmona Jolanta Blažyte iš viso turi 35,7 mln. eurų santaupų ir įvairaus turto.
