B. Schaeferio biuras „Reintgen & Schäfer Invest” įsikūręs daugiau nei dešimt kilometrų nuo Kelno centro. Pakankamai kukli darbo aplinka dar kartą patvirtina interviu metu išsakytą milijonieriaus mintį – tik besielgdamas su pinigais protingai, gali juos užmiršti ir patirti, ką reiškia finansinė laisvė.
Pokalbio metu pašnekovas prasitaria, kad kas pora savaičių nuvyksta į banką ir išsitraukęs seifus žaidžia su juose slepiamu auksu. Tačiau kartu trindamas ant piršto balto aukso žiedą su deimantais patikina, kad finansinę sėkmę gali pasiekti kiekvienas, net ir minimalias pajamas gaunantis žmogus.
Daugybę knygų, patariančių, kaip tvarkytis su finansais, išleidęs verslininkas atvirai atskleidžia, kaip iš varguolio tapti turtingu.
Sėkmingų investicijų paslaptį įminęs vokietis pasidalija savo įžvalgomis apie pasitikėjimo savimi stokojančius Baltijos šalių gyventojus ir ko jiems trūksta iki pirmojo milijono.
-Europą viena po kitos drebina naujienos apie sunkumus euro zonoje. Visų dėmesys nukreiptas į Kiprą. Kas toliau? Kokia euro zonos ateitis? Ką šioje situacijoje turėtų daryti eilinis Europos Sąjungos pilietis?
- Visų pirma, manau, kad kita šalis bus Malta. Kokia laukia ateitis? Labai geras klausimas.
Bet turėčiau pradėti atsakymą nuo pradžių. Kažkada pietavau su Helmutu Kohliu (buvęs Vokietijos kancleris – DELFI). Pietaujant jis paaiškino, kodėl jam buvo priimtina euro idėja.
Jis aiškino, kad kartu Europa gali judėti tik turėdama bendrą tikslą – politinė arba finansinė sąjunga. Tuo metu politinė sąjunga atrodė neįmanoma. Taigi idėja buvo tokia - kartu siekti bendro tikslo, kuriuo tapo bendra valiuta.
Dabar mes matome, kad šis planas žlugo. Vietoj to, kad augtume kartu, keliai išsiskyrė.
Pietų Europos šalys sako, kad vokiečiai dabar tokie nepopuliarūs, kokie buvo po Antrojo pasaulinio karo. Angela Merkel lyginama su Hitleriu. Ir taip kuriama neapykanta Vokietijai.
Ta neapykanta kyla ne tik Vokietijai, bet ir bendrai valiutai. Taigi belieka tik pasikartoti – nepavyko pasiekti to, ko buvo norima.
Šioje situacijoje yra tik du keliai – arba mes pripažįstame, kad nepasisekė, arba pripažįstame, kad turime didelių problemų ir toliau siekiame, ką užsibrėžėme.
Niekas nežino, kiek Europai kainuotų pasirinkimas atsisakyti euro, tačiau niekas nežino, kiek kainuos ir bandymas jį išlaikyti. Nesu politikas, todėl galiu tik išsakyti savo nuomonę, tačiau galiu tikrai patarti, ką daryti tokioje situacijoje individams.
- Tai ką reikėtų daryti Europos gyventojams su savo pinigais?
Pirmą kartą į Kiprą nuvykau, kai man buvo 32-eji. Ten turėjau draugą britą, kuris buvo itin turtingas ir šioje šalyje gyveno dėl mokesčių. Jis mane pristatė savo draugams ir vietos bankininkams.
Visi su manimi bendravo lyg aš būčiau milijardierius, bandė mane įkalbinti verslą perkelti į Kiprą. Oficialiai man būtų reikėję mokėti 2-3 proc. mokesčių, bet praktiškai – beveik nieko. Būtent tokiu būdu Kipras ir pasistatė save ekonomiką – apgaudinėjant kitas šalis.
Tuo metu tai man nerūpėjo, aš būčiau viską padaręs, kad tik nemokėčiau didelių mokesčių, tačiau bijojau, kad šitas modelis sugrius. Maniau, kad jis neišsilaikys ilgiau nei penkerius metus. Žinoma, tai užtruko ilgiau.
Kipras žadėjo ne tik mažus mokesčius, bet ir dideles palūkanas, kokių negalėjai gauti niekur kitur. Ten galėjai gauti 6-8 proc. palūkanų. Bet iš kur jie ėmė pinigus toms palūkanoms mokėti?
Čia veikė sniego gniūžtės principas. Kai nauji klientai įnešdavo pinigus, seniems klientams buvo išmokamos iš tų pinigų palūkanos.
Taigi Kiprą pražudė mokesčių rojus ir sniego gniūžtės principu veikianti palūkanų normų sistema. Žinoma, turėjo ateiti laikas, kai Europos Sąjunga pasakys, kad tai tęstis negali.
Tačiau blogoji pusė yra ta, kad kentės ne tie, kurie sukūrė tokią sistemą, o nubausti bus eiliniai žmonės.
Pažįstu moterį, kuri banke Kipre laikė šiek tiek daugiau nei 200 tūkst. eurų viso gyvenimo santaupų. Ji nežinojo, kokia situacija bankuose, ji nematė platesnio horizonto ir dabar atrodo, kad ji gali prarasti apie pusę savo gyvenimo santaupų.
Taigi pirmas dalykas, ką šioje situacijoje turėtų daryti žmogus, suprasti, kokioje šalyje gyvena, kokia joje bankinė ir mokesčių sistema. Pavyzdžiui, Kipras, nors ir turi turizmą, savo ekonomikos kūrimą patikėjo mokesčių rojui, o bankinė sistema buvo sukurta pritraukti Rusijos oligarchams.
Antra, pinigų turintis žmogus turi pasirinkti, ar laikyti pinigus toje šalyje, kurioje gyvena, ar riziką padalinti skirtingose šalyse. Aš esu už tai. Ypač gyvenant mažoje šalyje, negali sau leisti visų pinigų laikyti vienoje šalyje.
Juk globaliame pasaulyje taip lengva atsidaryti sąskaitą bet kur. Ir nekalbu tik apie Lietuvą. Vokietija taip pat maža šalis, palyginus su pasauliu. Taigi taisyklė yra ta, kad dalį pinigų reikia laikyti užsienyje.
- O ką daryti su savo gimtoje šalyje turimomis lėšomis?
- Kitas patarimas - net ir savo šalyje laikomus pinigus reikia paskirstyti. Nesvarbu, ar turite 500 tūkst., ar 50 tūkst., ar 5 tūkst. eurų. Laikykite juos bent dviejuose bankuose.
Netgi aš, save vadinantis finansų ekspertu ir turintis daug gerai informuotų draugų, nežinau, kas vyksta bankuose.
Kai tik girdite apie dideles palūkanas, pagalvokite apie didelę riziką. Nėra didelių palūkanų be didelės rizikos.
Vienintelė išimtis – didelė infliacija. Jei jums žada 8 proc., jie gali atrodyti daug, bet jei infliacija siekia 5 proc. - tai jau nebe tiek ir daug.
Tačiau mes gyvename žemos infliacijos laikais, todėl reikia būti itin atsargiems, jei kažkas žada dideles palūkanas. Niekada neatiduočiau savo pinigų bankui, siūlančiam dideles palūkanas.
Kodėl bankai už jūsų pinigus turėtų jums mokėti daug, jei iš šalių centrinių bankų jų gali pasiimti beveik už dyką?
- Ar atsakingas banko pasirinkimas ir rizikos išskaidymas gali padėti pabėgti nuo euro zonos krizės?
- Lietuvoje vedžiau seminarą dar 2005 m. Tuo metu žmonėms sakiau trauktis iš nekilnojamojo turto sektoriaus, nes tikėjau, kad jis tėra burbulas. Niekas manimi nepatikėjo. Žmonės ir toliau pirko nekilnojamą turtą ir ėmė paskolas, kad investuotų į tai ne tik savo santaupas, bet ir pinigus, kurių dar neuždirbo.
Po dviejų metų vėl lankydamasis Lietuvoje įspėjau dėl finansų rinkų griūties. Tada žmonės jau manim patikėjo. Nežinau kodėl, bet manau, kad svarbu išsakyti savo nuomonę.
Negaliu numatyti ateities, bet mano nuomonė dažniausiai būna šiek tiek tikslesnė nei bendras žmonių supratimas.
Taigi jei prašote mano nuomonės apie Lietuvos ateitį euro krizės apsuptyje, pirmiausia turiu atvykti į Lietuvą ir pažiūrėti, kas joje vyksta. Bet žiūrint į bendrą situaciją Europoje vėl grįšiu prie Kipro.
Kipras buvo testinė situacija Europai – kas gali nutikti, jei nurėši žmonių santaupas. Dabar Europos Sąjunga turi modelį, kuriuo būtų galima vėl pasinaudoti.
Manau, kad verta žinoti, kad kiekvienas, kas turi pinigų, anksčiau ar vėliau sumokės Europos Sąjungai 20-30 proc. savo pinigų. Jei krizė tęsis, to gali tikėtis visi, kas turi daugiau nei 100 tūkst. eurų santaupų.
Kuo krizė radikalesnė, tuo radikalesnis ir sprendimas. Todėl turintiems pinigų, siūlyčiau dalį jų iškelti iš Europos.
Taip pat nelaikykite visų pinigų grynais ar banko sąskaitoje. Jei neturėsite grynų, valstybėms bus sunkiau atimti juos nei iš sąskaitos banke.
Dabar ne laikas turėti per daug pinigų. Pirkite akcijas. Galite pralošti, bet tai nesvarbu – paskirstykite riziką.
Kai kalbu su milijonieriais ar milijardieriais, jie visada pasižymi turintys portfelinį mentalitetą. Tai reiškia, jei jie praranda vienoje investicijoje, tai nesvarbu tol, kol bendrų investicijų kiekis nemažėja.
Pastebėjau, kad kuo neturtingesnis žmogus, tuo jis labiau galvoja apie konkrečią situaciją. Jei jis praranda vieną centą, jis jau keikia visą sistemą. Bet kapitalizmas yra ta sistema, kurioje reikia rizikuoti. Kapitalizmas reiškia, kad mes turime pralaimėti, kad laimėtume.
Taip pat pirkite auksą, bet ne sertifikatų forma, o gryną. Laikykite jį savo rankose, seife. Patarčiau investuoti apie10 proc. pajamų į auksą.
- Bet Jūsų patarimai atrodytų pritaikyti tiems, kas jau turi daug pinigų. O ką daryti žmonėms, kurie uždirba mažai?
Būdamas 16 metų pabėgau į JAV. Išmokau atsakomybės, išmokau, kaip daryti pinigus, bet neišmokau kaip juos išsaugoti. Sulaukęs 26 metų skendėjau skolose. Taigi tikrai galiu suprasti, kaip jaučiasi mažai pinigų turintis žmogus.
Viskas, ką aš sakau, tinka tiek milijardieriui, tiek milijonieriui, tiek vidurinės klasės atstovui, tiek neturtingiems.
Juk net jei turi mažai pinigų, vis tiek gali sau leisti nusipirkti bent mažą gabalėlį aukso, gali turėti dvi banko sąskaitas, gali atsidaryti sąskaitą užsienyje.
Suprantu, kad tai sunku, nes esi priverstas išeiti iš savo patogumo zonos, turi išmokti naujų dalykų. Žinoma, jei žmogus yra per daug neturtingas ar ligotas, mes turime juo pasirūpinti. Bet visi kiti gali daug daugiau pasiekti nei turi dabar.
Didžiausias melas sau yra sakyti, kad neverta kažko daryti, nes turi per mažai pinigų. „Padarysiu, kai būsiu turtingas“ - teisinamasi. Ne! Pirma turi padaryti ir tik tada būsi turtingas. Reikia keisti savo mąstymą. Jei esi neturtingas, pradėk galvoti ir elgtis kaip turtingas.
Neturtas ar priklausymas viduriniajai klasei niekada neturi būti pasiteisinimas nieko nedaryti.
Kai praradau visus savo pinigus būdamas 26 m., radau finansų patarėją, kuris liepė atsidėti 50 proc. visų savo pajamų kas mėnesį.
Jei dabar tai pasakyčiau minimalią algą gaunantiems lietuviams, jie lieptų nešdintis. Aš lygiai taip pat jaučiausi. Klausiau patarėjo, kaip tai įmanoma padaryti: man neužteko ir visų pinigų, kuriuos aš gaudavau. Tačiau jis liepė arba tai padaryti, arba susirasti naują patarėją.
Taigi privalėjau pažiūrėti į gyvenimą turtingo žmogaus, o ne vargšo akimis. Neturtingi žmonės sako – „man to reikia“. Tačiau man buvo pasakyta, kad man daug ko nereikia. Aš tik to noriu daug.
Jei būtų karas, turėtumėte mažai maisto, daug žmonių miegotų sugrūsti vienoje patalpoje, greitai suprastumėte, kiek žmogui mažai reikia. Viskas kita – tai, ko mes norime, bet nereikia.
Žinoma, nusprendęs atsidėti 50 proc. pajamų aš turėjau sunkius pusantrų metų. Pusę tos sumos skirdavau skolų grąžinimui.
Po dvejų su puse metų aš jau turėjau pirmą milijoną, o dar po ketverių metų buvo finansiškai laisvas. Viso to pasiekiau išmokęs pakeisti įsitikinimus ir pradėjęs elgtis taip, kaip elgiasi turtingi žmonės.
Prisimenu, kai finansų patarėjas mane įtikino, kad man nereikalingas naujas automobilis. Naują mašiną jis man leido nusipirkti tik tuomet, kai turėsiu milijoną dolerių grynais.
Jaučiausi nejaukiai važinėdamas senu automobiliu. Vairuotojo durelės neatsidarinėjo, taigi turėdavau įlipti per dešinę pusę. O pinigų aš jau pakankamai uždirbdavau, bet dar neturėjau milijono.
Bet ir kitiems patariu niekada nepirkti naujo automobilio iš pasiskolintų lėšų arba neleiskite jam didesnės sumos nei dviejų mėnesių jūsų atlyginimas.
- Bet ar geresnis automobilis negali motyvuoti siekti daugiau?
- Jei nusipirksite automobilį dabar, tai pasidarysite sau dovaną, kurios dar neužsidirbote. Kodėl jūs tuomet turėtumėte siekti daugiau, jei jau turite dovaną? Pasąmonė jums sakys, kad jūs jau turite tai, ko norite.
Kaip jau minėjau, elkitės atsargiai su savo pinigais. Nepasitikėkite aklai bankais. Pirkite auksą. Jei jo turėsite, savimi didžiuositės. Nežinau nei vieno turtingo žmogaus, kuris neturi aukso. Jie žaidžia su juo. Aš žaidžiu su auksu. Kas dvi savaites nuvažiuoju į banką, atsidarau seifą ir žaidžiu su juo.
Taigi išmokite investuoti į skirtingą turtą – padalinkite riziką.
Nebijokite rizikuoti. Kas jei ir prarasite kelis tūkstančius, gyvenimas ilgas ir visada galėsite juos susigrąžinti, jei nepasiduosite.
- O gal turite konkrečių patarimų lietuviams, kaip tapti turtingesniems?
- Atrodo, kad Baltijos šalys turi labai daug potencialo, tik žmonės dar to nesupranta. Sutinku daug žmonių iš šio regiono, kurie nori dirbti. Jie nori iššūkių, tik dar neturi taip gerai išvystytų sistemų kaip Vokietijoje. Mes mokame didžiulius mokesčius, jūs dar ne.
Matau, kaip Baltijos šalių gyventojai yra ištroškę rizikos, galimybių. Lietuva man atrodo kaip Vokietija septintajame dešimtmetyje – žmonės turi įspūdingos energijos ir nori kažką pasiekti.
Kaskart, kai esu Baltijos šalyse, žmonės klausia manęs patarimo. Jie nori kažko siekti, bet kažkodėl pastebiu, kad jie per mažai savimi pasitiki. Nesako, kad jie - pakankamai geri, kad visko gali išmokti. Gal dėl to kaltas auklėjimas. Gal tėvai pakankamai neskatina vaikų savimi pasitikėti.
Jei nuvažiuotumėte į Ameriką, pamatytumėte storą vaiką, kuris į akis rėžtų, kad yra puikus žmogus. Ir visa tai dėl to, kad tėvai jam nuolat kartoja, koks jis nuostabus.
Taigi tiek Baltijos šalyse, tiek ir Lenkijoje reikia dirbti prie žmonių pasitikėjimo savimi. Esate išsilavinę, turite vidinio šarmo, esate bendraujantys ir netgi gerai atrodantys, kas irgi padeda, turite ambicijų. Viskas yra. Turite puikų modernaus ir seno pasaulio mišinį. Bet visgi bijote bandyti.
Esu tai patyręs ir aš. Nors mano seneliai mane labai mylėjo, jie sakydavo, kad, jei padarau kažką nuostabaus, galiu tik apie tai pagalvoti, bet garsiai turiu nesakyti.
Juk pagal tikėjimą kuklus ir nusižeminęs žmogus eina į dangų. Būtent taip buvo sugadintas mano pasitikėjimas savimi. Pasidariau arogantiškas. O arogantiški žmonės yra tie, kurie kaip tik mažai pasitiki savimi, tik nori sau kažką įrodyti prieš kitus. Nuoširdžiai savimi pasitikintys žmonės yra atsipalaidavę ir tai galima jausti.
Kol netampi finansiškai laisvas atrodo, kad visos pastangos nėra vertos tikslo. Bet vos pajunti, kas yra finansinė laisvė, gali daryti tik tai, ką nori. Nuo 30 m. niekada neturėjau galvoti, ar kažkam turiu pinigų. Nuo tada galiu sau leisti galvoti tik apie tai, ką noriu daryti. Žinoma, pinigai žmogaus geresniu nepadaro, bet jie padaro tave laisvesnį.
- Galbūt neigiama nuostata apie turtingus žmones ir atgraso daugelį siekti finansinės laisvės?
- Toks požiūris gyvuoja ir Vokietijoje. Žinoma, yra verslininkų, kurie vagia. Bet čia tas pats, kaip moteriai neieškoti vyro dėl to, kad jis gali būti neištikimas. Taip. Jis gali būti, bet ar tik dėlto verta rinktis vienišiaus gyvenimą?
Gyvenimo realybė yra įvairi. Tačiau nereikėtų ja teisintis ir nedaryto to, kas gali išeiti į gerą.
Ar pinigai sukuria nesąžiningus, negarbingus turtuolius? Taip.
Teko dalyvauti UEFA Čempionų lygos finalo varžybose, kur žaidė Miuncheno „Bayern“ ir Londono „Chelsea“. Po to mačiau Romano Abramovičiaus vakarėlį, kuriame buvo švenčiama pergalė. Jei jūs būtumėte jį pamatę, suprastumėte, kad kapitalizmas turi ne tik gerąsias puses. Net aš buvau nustebęs. Jei žinai, kiek pasaulyje skurdo, supranti, kad tokios šventės nėra gerai.
Tačiau manau, kad kiekvienam pasiutusiam rusų oligarchui yra bent dešimt turtuolių, kurie tuo pačiu metu stato ligonines.
Finansų ekspertas ir milijonierius B. Schaferis Lietuvoje žada lankytis birželio 1-2 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje vyksiančiame lyderystės forume „Forum One“.
