„Norėjau gyvenime užsiimti gilesniais dalykais, nei masių informavimas, tad pažinties su žmona dėka aš susidomėjau senoviniais daiktais ir jų istorija, – pasakoja Pavelas.
Pavelą žavi „daugialypė ir prieštaringa“ Vilniaus architektūra, o senamiestyje, kur jis gyvena ir dirba, jo neapleidžia jausmas, kad „gatvės susivijusios į kamuolį“.
„Mūsų verslas, kaip ir bet koks kitas pradedantysis verslas, kol kas nėra labai pelningas, bet man patinka, kad Vilniuje galima save realizuoti ne vienoje profesinėje sferoje. Tokios įvairialypės galimybės asmeninei realizacijai – sveiko miesto požymis.
Maskvoje visiškai kitaip – ten trečdalį gyvenimo skiri darbui, kitą trečdalį – papildomam darbui, ir dar trečdalį laiko praleidi spūstyse, – interviu DELFI papasakojo P. Vedernikovas.
– Pavelai, prašau, papasakokite apie save. Ką jūs veikėte Maskvoje?
– Aš dirbau žiniasklaidoje, kino pramonėje, įskaitant Timūro Bekmambetovo bendrovę, ir televizijoje. Buvau televizijos serialų scenaristas, redaktorius ir prodiuseris.
Mano karjera buvo gana sėkminga, o paskutiniai projektai, kuriuos įgyvendinome kartu su labai talentinga Anos Melikian komanda, ekranuose pasirodė, kai aš jau buvau Lietuvoje. Bet aš labai norėjau gyvenime užsiimti gilesniais dalykai, nei masių informavimas, tad pažinties su žmona dėka aš susidomėjau senoviniais daiktais ir jų istorija.
– Paskutinis jūsų darbas su A. Melikian – tai serialas „Luizos Ložkinos dienoraštis“?
– Taip, „Ložkinos dienoraščius“ mes kūrėme su Anna Melikian – tai serialas apie keistoką merginą, kurią netikėtai paliko vyras ir ji bando suprasti, kodėl.
Kaip bebūtų keista, taip nelinksmai prasidedantis serialas mums išėjo labai šiltas, geras, švelnus, bet, deja, dėl netinkamos premjeros datos nebuvo žiūrovų pastebėtas.
Aš Maskvoje rašiau scenarijus animaciniams filmams, organizavau mokymo kursus žiniasklaidos srityje. Daugiausiai dirbau kaip scenarijų redaktorius ir kaip kūrybinis serialų prodiuseris, rusiškai mes sakome „meninis vadovas“.
Man visada patiko šių profesijų analitiškumas, logiškumas, nes svarbiausia jų užduotis – nukreipti kūrybinę visų grupės narių energiją viena kryptimi, iš fontano ją paversti stipria srove.
Bet, kaip jau sakiau, aš seniai norėjau dirbti daug gilesnėje sferoje, nei žiniasklaida. Žiniasklaida iš esmės suteikia auditorijai atsakymus: kuo skiriasi gėris ir blogis, kokia gyvenimo prasmė ir t. t. Net ir geriausiai parašytoje istorijoje veikėjas visada ateis iki to finalo, kur jis turi ateiti pagal jos žanrą, ir veikėjas tik stebi siužeto vingius, patį procesą, kaip veikėjas eina link tikslo.
Vieną akimirką man pasidarė nuobodus tokių istorijų vienareikšmiškumas ir aš džiaugiuosi, kad radau antikvariato sferą, kupiną paslapčių ir tyrinėjimų. Apie kiekvieną daiktą yra ką sužinoti, yra ką papasakoti ir aš stengiuosi nedirbti su nuobodžiais, praeinančiais dalykais, pas mus kiekvienas objektas kažkuo ypatingas.
– Rašytoja Marina Stepanova, kuri buvo atvykusi į Lietuvą, sakė, kad scenarijų serialams rašymas neturi nieko bendro su kūryba ir jai net buvo gėda skelbti savo pavardę titruose. Ar taip ir yra?
– Mano manymu, ne taip. Be abejo, tokios saviraiškos, kaip poetas ar dramaturgas, televizijoje praktiškai nebūna, juk tai verslas.
Serialus žiūri šimtai milijonų akių, o, tarkim, Anos Achmatovos ar Aleksandro Puškino tiražai jiems dar esant gyviems buvo pora šimtų, na, pora tūkstančių egzempliorių visam didžiulės šalies gyventojų skaičiui.
Gryna kūryba – tai apmąstymų erdvė autoriui ir skaitytojui, o masinis kinas ir serialai – tai tiesiog pramoga. Bet net kalbant vien apie pramoginius serialus – argi galima sakyti, kad „Atodrėkis“, „Akmeninių džiunglių įstatymas“ arba „Likvidavimas“ yra gėdingi?
– Kuo jus sudomino Lietuva? Ar anksčiau esate gyvenę užsienyje?
– Po Boriso Nemcovo nužudymo aš priėmiau sprendimą išeiti iš darbo ir išvykti iš Rusijos. Išvyko ir mano žmona, kuri yra restauratorė ir dailininkė-mozaikų meistrė.
Tiesą sakant, mes ir anksčiau mąstėme apie išvykimą – ir jau anksčiau buvome pasirinkę Lietuvą kaip šalį, kur švelnūs, suprantami verslo migracijos įstatymai, prieinamos kainos ir neblogas gyvenimo lygis, gera ekologinė padėtis, panašus mentalitetas, bet ir vyrauja įstatymo viršenybė.
Iki šiol niekada nebuvau gyvenęs kitose šalyse, tad persikėlimas į Lietuvą man buvo lyg laisvo oro gurkšnis. Tiesiogine prasme taip pat – neįtikėtina Vilniaus ekologija mus tiesiog sukrėtė.
– Jūs sakėte, kad Nemcovo mirtis buvo kaip paskutinis lašas... Gal dalyvavote ir protesto akcijose?
– Visais laikais žmonės ieškojo vietų, kur būtų gera gyventi ir dirbti – ir aš nesu išimtis. Šiandien mūsų pasaulis jau kiek atsigavo po šoko nuo informacinės revoliucijos ir visi, įskaitant politikus su valdininkais, po truputį ima suprasti, kad svarbiausias veiksnys, didžiausia pasaulinės gerovės augimo varančioji jėga yra žmogiškasis kapitalas, tai yra idėjos galvose ir žmonės, pasiruošę šias idėjas įgyvendinti.
Ir kad dėl šio kapitalo jau vyksta konkurencija šalių, valstybių lygmenyje.
Deja, Rusijos prioritetai dabar kiek kiti, nei, tarkime, sukurti palankią terpę žmogiškojo kapitalo augimui. Ar tai laikina tendencija, ar ne laikina – ne man spręsti. Bet kol kas matau vienareikšmiškus signalus.
– Lietuvoje ėmėtės antikvariato restauravimo. Kaip vertinate savo verslo galimybes čia?
– Mes su žmona turime nedidelę antikvariato įmonę, užsiimame prekyba ir restauravimu. Daiktus vežamės iš Europos ir Anglijos, yra ir kažkiek knygų, bet knygos greičiau yra mano hobis.
Egzistuoja stereotipas, teigiantis, kad antikvariatas – tai didžiulis pelnas, bet tai ko gero pasitvirtina tik tarptautinių aukcionų namų atveju.
Juolab, kad dėl krizės susidomėjimas antikvariniais daiktais nedidelis. Tad mes save pozicionuojame labiau kaip neįprastų interjero daiktų parduotuvę.
Mes neblogai pasirodėme Kaziuko mugėje ir dabar dirbame su asmeniniais užsakymais.
Neseniai mano žmona dekoravo vonios kambarį Užupyje mozaika – Lietuvoje specialistų, kurie galėtų tai padaryti, paprasčiausiai nėra.
Mūsų verslas, kaip kiekvienas pradedantysis verslas, kol kas nėra labai pelningas, bet man patinka, kad Vilniuje galima save realizuoti ne vienoje profesinėje sferoje. Pavyzdžiui, Vilniaus universitete surengiau savo ankstesnės specialybės srities – scenaristikos – meistriškumo seminarą.
Tokios įvairialypės galimybės asmeninei realizacijai – sveiko miesto požymis.
Maskvoje kitaip – ten trečdalį gyvenimo skiri darbui, kitą trečdalį – papildomam darbui, ir dar trečdalį laiko praleidi spūstyse. Gaila, kad kažkodėl daug lietuvių šito nemato ir išvyksta į Angliją ar į tą pačią Maskvą.
– Užsieniečiams, kurie atstovauja smulkiajam verslui Lietuvoje, nepatinka reikalavimas įdarbinti tris darbuotojus, jis trukdo jų verslui čia vystytis. Dabar pateiktas naujas pasiūlymas – įpareigoti užsieniečius mokėti savo darbuotojams algą, kuri būtų ne mažesnė nei du vidutiniai atlyginimai... O ką jūs galvojate apie Lietuvos įstatymus?
– Tai skaudi tema. Iš esmės man patinka iš Vakarų perimta teisėtvarkos sistema: Lietuvoje neteko matyti, kad įstatymai egzistuotų sau, o gyvenimas tekėtų savo vaga ir jų nebūtų laikomasi.
Bet neseniai buvo priimti įstatymo dėl užsieniečių pakeitimai, kurie stipriai atsiliepė ir man. Šiuose pakeitimuose girdžiu kažkokio sovietinio paskirstymo atgarsius. Atsirado fiktyvių užsienio įmonių patikrinimai (ir aš nematau čia nieko blogo), ir, svarbiausia, užsienietis verslininkas, kuris pretenduoja į laikiną leidimą gyventi šalyje, įpareigotas samdyti tris darbuotojus-piliečius ir mokėti tiems darbuotojams privalomas algas.
Neva tai taip pat reikalinga norint apsisaugoti nuo fiktyvių įmonių. Politikų teigimu, po šių pataisų daugiau nei 50 procentų užregistruotų užsienio bendrovių nutraukė veiklą. Bet kitos bendrovės juk liko, ir jau metus Migracijos departamentas labai griežtai tikrina, ar jos nėra fiktyvios. Patikrinimus, aš žinoma, įveikiu, net samdyti privalomų darbuotojų kol kas nepajėgiu.
Tad mūsų verslo bendruomenė pasiūlė atšaukti privalomus darbuotojus tiems „senukams“, kurie laikiną leidimą gyventi šalyje gavo pagal senas taisykles. Dėl Seimo rinkimų šis įstatymas sukėlė daug triukšmo, atsirado pradedančiosioms IT verslo įmonėms palankios pataisos, vadinamoji „startup-viza“. Ir net mūsų pataisa „senukams“ iš pradžių buvo priimta, bet ją vetavo prezidentė. Kaip supratau iš veto teksto – tam, kad apsisaugotų nuo fiktyvių įmonių.
Bet juk jeigu visos fiktyvios įmonės anksčiau užsidarė, priėmus mūsų pataisą jos juridiškai nebegalės dar kartą atsidaryti. Ir niekas negalės su jų pagalba gauti laikino leidimo gyventi šalyje!
Apskritai aš jaučiuosi taip, lyg mes būtume tik įrankis priešrinkiminiame politinių jėgų žaidime, o šiame žaidime juk galiausiai pralaimi pati Lietuva.
Tokiomis sąlygomis kiek naivoka svarstyti apie šalies verslo ateitį: kokias pradedančiąsias įmones beįkurtum, niekas neatvyks iš baimės, kad staiga bus įvesti nauji pakeitimai. Žmonės greičiau pasirinks Vokietiją ir Izraelį. Ir aš viliuosi, kad Lietuvos politikai turės užtektinai brandos, kad iš naujo apsvarstytų veto ir parodytų, kad jiems, kaip ir visiems europiečiams, įstatymas ir aiškumas yra svarbiau už priešrinkiminius lozungus.
– Jei atmestume teisinius klausimus, kokie jūsų įspūdžiai apie vietinį gyvenimo būdą, apie pačius vietos gyventojus? Ar Vilnius ir jo interjerai labai skiriasi nuo Europos miestų ir Maskvos bei jų interjerų?
– „Vietinis“ – labai tikslus žodis, kuris iš esmės apibūdina Lietuvą, Vilnių ir tai, kas man čia patinka. Čia viskas labai lokalu, labai sava. Galima be ceremonijų pabendrauti su politikais, menininkais, susipažinti su naujais žmonėmis, pasijusti savu Užupio menininkų bendruomenėje ir kartu su jais nuvažiuoti kepti šašlykų.
Rusijoje tokio kontakto ir šiltų santykių nėra, tavęs kaip asmenybės ten taip pat beveik nėra: jei esi naudingas ar gali kažką parūpinti, tave pakvies kepti šašlykų, o jei ne – negausi jų nė pauostyti.
Deja, kalbant apie antikvariatą, Lietuvoje gana kebli situacija su materialiniu istoriniu paveldu, nes šalis XX amžiuje patyrė nelengvų išbandymų. Užtat jums pasisekė su architektūra.
Vilniaus architektūra daugiapusė ir prieštaringa, o senamiestyje, kur mes gyvename ir dirbame, apskritai kyla jausmas, kad gatvės susivijusios į kamuolį, ir niekad nežinai, kur atsidursi pasukęs už kito kampo.
Tai sukelia gan mistiškų potyrių, ir man tai patinka. Ir be viso to miestas labai patogus gyventi. Tie, kurie skundžiasi, kad Vilnius kiek provincialus, tiesiog nėra gyvenę troškiuose megapoliuose.
O kalbant apie bendravimą – pasaulis jau seniai platesnis už vienos šalies sienas.
Man pasisekė išmokti kelias kalbas ir aš ramiausiai bendrauju su žmonėmis Anglijoje ir Amerikoje, ir Vokietijoje, Prancūzijoje. Lietuvoje kažkiek kalbu lietuviškai, nors žinoma, ši kalba sudėtinga, ir iš mano bandymų pakalbėti visi geraširdiškai pasijuokia.
Yra klientai ir partneriai – keli lietuviai kolekcionieriai ir antikvarai. Aš bendrauju ir su atvykėliais, ir su vietiniais, žaidžiame „MadHead“, važiuojame prie jūros. Apskritai, mano gyvenimas įprastas, kaip visų – ir tai nuostabu!
– Jūs kelis kartus paminėjote Užupį – ar mėgstate atskleisti jo paslaptis?
– О, Užupis puikus! Labai savitas. Mes su žmona draugaujame su daugeliu žmonių iš Užupio. Ten yra daug labai ryškių, pasaulinio lygio menininkų, pavyzdžiui, man labai patinka Mariaus Abramavičiaus ir Algirdo Šeškaus darbai.
Jie labai subtiliai mato pasaulį ir tai, kas turi būti pasakyta. Žinoma, Užupis, kaip Vilniaus meno centras, mano manymu, galėtų daug laimėti, įkūrus meno mentorystės institutą, panašiai kaip IT sritis daug gauna iš mentorystės, bet, manau, tai ateis su laiku ir patirtimi.
Aš pats Užupiui sugalvojau turistinį meno projektą apie stebuklingus kaimynus, tokias būtybes iš legendų ir pasakų, kurios gyvena ant namų sienų, ant lietvamzdžių, ir kiekvienas gali su jais pabendrauti realioje ar virtualioje erdvėje.
Šiam projektui pritarė Vilniaus merija ir „Užupio meno inkubatorius“, bet vėl gi, jo įgyvendinimui reikia laiko ir lėšų. O man, deja, reikia eikvoti šiuos resursus naujų migracijos reikalavimų įgyvendinimui...
– Ačiū už pokalbį.
