Metė darbą policijoje ir emigraciją: Kaune įkūrė šeimos restoranėlį ir dirba sau

Dalius Barišauskas dirbo ir policijoje, ir buvo emigravęs. Tačiau galiausiai nusprendė, jog atėjo metas kurti verslą ir sukurti darbo vietas ne tik sau, bet ir šeimos nariams. Taip Kaune atsidarė šeimos restoranėlis – sūnus stovi prie baro, mama sukasi virtuvėje.

Po mokyklos – emigracija

Iš Prienų kilęs 28 metų D. Barišauskas baigęs mokyklą patraukė laimės ieškoti svetur.

„Baigiau mokyklą ir išvažiavau į užsienį padirbėti. Keletą metų padirbėjau. Tuomet nusprendžiau įgyvendinti savo seną svajonę – nuo vaikystės traukė policininkų ir ugniagesių specialybės. Taip ir rinkausi tarp šių dviejų specialybių. Galvojau ir apie karo akademiją, tačiau galiausiai įstojau į policijos akademiją. Tuo pačiu pasirinkau gretutines studijas ir kartu baigiau du bakalaurus – viešojo saugumo ir teisės“, – pasakojimą pradeda Dalius.

Iš viso Kauno apskrities policijoje jaunas vyras dirbo beveik trejus metus.

„Dirbau Kaune kriminalinėje policijoje tyrėju. Baigęs studijas šešis mėnesius padėjome patruliams, susipažinome su miestu, susipažinome su pirmąja grandimi. Po praktikos perkėlė į Kauno VPK. Dirbau ekonominių nusikaltimų tyrimų valdyboje – padirbti pinigai, alkoholio ir cigarečių kontrabanda, akcizinės prekės, sukčiavimai. Iš viso policijoje praleidau pustrečių metų“, – sako Dalius.

Galiausiai D. Barišauskas nusprendė, kad atėjo metas permainoms.

„Esu toks žmogus, kad negaliu ilgai sėdėti vienoje vietoje. Aišku, pagrindinė priežastis buvo finansinė. Kaip dabar pamenu, kad baigęs universitetą gaudavau 550 eurų atlyginimą. Tuomet prasidėjo reforma, kad per tris etapus pareigūnų atlyginimai pasieks 1000 Eur. Tai pirmo etapo sulaukiau, o antro etapo jau nebe. Esu jaunas žmogus, reikia gyvenamojo ploto, paskolas padengti“, – neslepia Dalius.

Iš policijos – į emigraciją

Taip susiklostė, kad D. Barišauskas antrą kartą pasirinko emigracijos kelią, nors galvoje jau kirbėjo mintis apie šeimos restoraną.

„Ši idėja buvo vystoma kone nuo mokyklos baigimo. Mūsų mama labai mėgsta gaminti. Kartais pafilosofuodavome, kad kada nors atsidarysime savo kampelį. Kalbėjome, kad norėtume paprasto kampelio, kad galėtume džiaugtis dirbdami sau ir visi kartu. Tokie buvo svarstymai. Jau policijoje pradėjau domėtis ES parama, paskolomis verslo pradžiai, bet aš toks žmogus, kad man nepatinka nei skolinti pinigų, nei būti skolingu. Norėjau užsidirbti pinigų, kad tik nereikėtų imti paskolos“, – pasakoja kaunietis.

Taip jo kelias vėl pakrypo į užsienį.

„Draugas Skandinavijoje dirbo autobuso vairuotoju ir pasiūlė man prisijungti. Darbas sunkus, tačiau įmanoma neblogai uždirbti ir pasitaupyti. Per mėnesį išsilaikiau autobuso teises ir išėjau iš policijos. Dvi vasaras dirbau vairuotoju. Darbas buvo toks, kad Danijoje pasiimdavau Korėjos arba Kinijos turistus ir veždavau per Skandinavijos šalis – vykdavo turai po 7 ar 14 dienų. Pasitaupiau pinigų ir tada mama nusprendė išeiti iš darbo. Pasakė, kad tiesiog pavargo ir nori pailsėti. Vyresniam žmogui darbą susirasti jau sudėtinga ir tada nusprendėme, kad atėjo laikas dirbti sau, nes pinigų jau buvau susitaupęs, idėja yra. Reikia tik imti ir padaryti“, – sako Dalius.

Patalpas naujam verslui ties Savanorių ir Taikos prospektų sankryža šeima rado greitai, o beveik visus įrengimo darbus padarė savo rankomis.

„Vos atėjus į šias patalpas supratome, kad čia mūsų vieta. Juokiamės, kad ne mes, o patalpos mus surado. Pradėjome kurtis. Viską darėme savo rankomis. Į darbus kibome visi – aš, brolis, tėtis. Užtrukome gerą mėnesį ir įsikūrėme. Beveik viską darėme savo rankomis – ir sienas dažėme, ir baldus darėme. Jei būtume užsakinėję, tai būtų ir brangiau, ir ilgiau, todėl iš esmės viską padarėme patys. Patirties neturėjome, bet domėjomės ir patys susitvarkėme biurokratinius reikalus. Ar sudėtinga? Jei yra noro, tuomet ne. Nėra kaip kiti sako, kad tai kryžiaus keliai. Tiesiog žiūri reikalavimus ir jų laikaisi. Analizuoji teisės aktus ir žiūri, kai viską padaryti teisingai“, – pasakoja kaunietis.

Kibinai ir čeburekai

„Jau išmokau ir kibinus susukti, ir spurgas užmaišyti. Mokausi. Dabar noriu čeburekus išmokti virti“, – šypsosi Dalius. Būtent kibinai ir čeburekai yra pagrindiniai naujojo restoranėlio patiekalai.

Restoranėlio virtuvėje sukasi Daliaus mama Laima, o netrukus prie šeimos komandos prisijungs ir Kaune studijuojantis brolis Marius.

„Mama turi storą receptų knygą, kurią pati parašė. Mama sako, kad tą knygą perleis marčioms, kad galėtų gaminti valgyti. Pasirinkome čeburekus, kibinus, nes patys juos mėgstame. Patys važiuodavome juos valgyti. Prieš pradedant veiklą žinojau, kad su maitinimu yra sudėtingas reikalas – daug kavinių atsidaro ir bankrutuoja. Ieškojome auditorijos, į kurią taikomės. Jei kalbėtume apie finansinius dalykus, tai Lietuvoje yra tikrai nemažai žmonių, kurie negali sau leisti picos už 10 eurų ar nueiti į brangų restoraną. Todėl mes norėjome, kad kainos būtų nuo 1 iki 2 eurų. Norėjome, kad paprastas žmogus, galėtų ateiti ir nebrangiai suvalgyti šviežią maistą. Ne kokį pašildytą vakarykštį, o šviežią ir skanų. Kibinas pas mus kainuoja 1,30 euro, o čeburekas – 1,20 euro. Mūsų asortimentas nėra didelis, bet mūsų tikslas, kad viskas būtų šviežia“, – sako Dalius.

Nuo siūlomą patiekalų gimė ir restoranėlio pavadinimas – „Kibi Čibi“. Barišauskai teigia, kad ši vieta ir toliau liks šeimos verslu.

„Didelės plėtros neplanuojame. Norime išlaikyti šią vietą, turėti darbą sau. Yra tinklai, kurie turi po kelis restoranus, bet mes norime būti vienoje vietoje, kad žmogus mus žinotų, kad čia skanu ir šviežia“, – sako Dalius.