Perkėlė, nes apsimokėjo
Utenoje įsikūrusi įmonė, kaip tik susitikus pasakoja jos vadovas Dainius, čia veikia jau 19 metų ir yra norvegų kapitalo.
Jis atvirai aiškina, kad norvegai ją iš savo šalies iškėlė dėl darbo jėgos trūkumo bei pernelyg didelių kaštų gamybai.
„Mūsų savikainoje apie 30 proc. šiandien, grubiai sakant, sudaro žmogaus darbo užmokestis ir tai yra daug. Su jų atlyginimais pačioje Norvegijoje yra likę mažai įmonių, kurios dirba apdirbamojoje metalo pramonėje ir dar neišsikėlė kitur.
Ten likusios tik tos įmonės, kurios gamina labai aukštą pridėtinę vertę, kaip laivų variklių korpusai ir pan., kur gali savo gaminį parduoti už tą sumą pinigų, kuri dengs visus kaštus.
Šiai įmonei savo laiku apsimokėjo čia keltis, buvo litas, mažesni kaštai, pas mus buvo žmonių, kurie nori ir gali dirbti“, – atvirai sako vadovas.
Pačioje pradžioje, kaip pasakojo, įmonė užsiėmė metalinių grandinių ratams bei miško technikos gamyba.
„Bet būdavo, kad mes ir išpjautas detales gaudavome, todėl reikėdavo tik suvirinti.
O šiandien prie minėtos veiklos dar turime ir inžinerinių produktų gamybą. Konstruojame tam tikrų įrengimų techniką, norvegams gaminame įvairiausias detales, kad jų pačių įrengimai veiktų ir jau keli metai gaminame kėlimo įrangą, įrangos detales. Tai įvairiausios metalinės kilpos kranams, kurios kelia po 60 tonų ir pan.
Bendrai čia viską darome patys, o gamyba vyksta nuo nulio“ , – sako jis.
„Mes čia dirbti pradėjome su 3 tūkst. kv.m. ir 25 žmonėmis, o vėliau buvo daugiau ir daugiau. Dabar turime 18 tūkst. kv.m. ir 264 darbuotojus“, – teigia Dainius.
Verslą su Rusija prilygino Las Vegasui
Utenoje pagaminti įrengimai šiandien iškeliauja ne tik į Norvegiją.
„Didžiulė dalis gaminių važiuoja į Šiaurės Ameriką, Kanadą.
Dabar į Kanadą pradėjome vežti ir miško pramonės techniką. Jie mums davė tiek darbo, kad dabar nebelabai spėjame, nes rinka didelė, o miško pramonė ten numeris vienas.
Taip pat eksportas vyksta į Baltijos šalis, Centrinę Europą, Čekiją, Slovakiją, Rumuniją, Bosniją, Lenkiją.
Parduodame ir Lietuvoje, bet mūsų rinka nėra labai didelė. Čia turime prekybininkus, kurie prekiauja ratų grandinėmis.
Tiesiogiai parduoti galime, bet esame gamybininkai, gi „Volkswagen“ gamykloje irgi nenusipirksi. Lietuvoje lieka gal apie 1 proc. mūsų pagamintų gaminių“, – vardija vadovas.
Jis sako, kad šiandien įmonė galėtų plėsti eksporto rinkas, tačiau nebeužtenka gamybinių pajėgumų. Norint eksportuoti daugiau, įmonėje darbuotojai turėtų dirbti trimis pamainomis.
Šiek tiek eksporto, kaip prasitaria, buvę ir į Rusijos rinką.
„Ten prekiavome metalinėmis grandinėmis. Aš ta rinka visada labai abejojau ir patys ten labai nesiveržėme. Buvo, kad norvegai norėjo plėsti prekybą, bet aš šia rinka niekuomet nesižavėjau. Visada mačiau riziką.
Rusijos kredito limitas visada buvo mažas, apie 50 tūkst. Eur. Tai, praktiškai, vienas sunkvežimis prekių. Anksčiau tas limitas buvo 15 tūkst. Eur. Tai reiškia, kad jie parduoda prekes, sumoka mums, ir tik tada vėl gauna prekių. <…>
Situacija su Rusija manęs nenustebino ir nežinau, kodėl nustebę kiti. Tai labai nepatikima šalis. Kiek esu dirbęs kompanijose… kiek ten esame nuskandinę pinigų…“, – atsimena Dainius.
„Mano nusistatymas visada buvo toks, kad jei gamybininkas dirba Rusijoje, tai jis yra neprotingas. Arba jis turi turėti didžiulį rezervą. Jeigu rizikuoja 10 proc. savo produkcijos, dar tiek to, bet jei rizikuoja 80 proc., yra problemos su išsilavinimu.
Ten gali dirbti tik prekybininkai ir ten gali uždirbti didžiulius pinigus. Kiti, žinoma, rizikuoja, bet čia kaip Las Vegase“, – sako jis ir tikina, kad šiandien ir be Rusijos yra daug kitų rinkų, kur galima plėstis.
„Tiesiog su Rusija esame nudegę. Buvo parašyta viena metalo rūšis, o pats metalas, kitoks. Bet kai mums iš lašišų fermų paskui reikėjo išimti pagamintus inkarus dėl ne to plieno, po to karto pasakiau: „Ačiū, viskas“, – priduria vadovas.
Dalį metalų įmonė perka ir atsiveža iš Norvegijos, Vokietijos, Ispanijos, Lenkijos.
„Dabar yra nutrūkęs tiekimas iš Ukrainos, čia turime bėdą dėl storalapio plieno, bet jo iš ten nesiveždavome labai daug, todėl dabar tiesiog keičiame rinką“, – teigia jis.
Metalo kaina kilo kartais
Paklaustas apie kilusias metalo kainas Dainius juokiasi. Vadovas aiškina, kad žaliava brango nuo COVID pradžios, tačiau, jo manymu, kainos netrukus turėtų nusistovėti.
„Nuo COVID jis jau pabrango gal dvigubai. Šiuo metu tokia situacija, kad visi viską perka, taip pat ir mes.
Tarkime, mums reikia 5 tonų, bet mes imame tiek, kiek yra sandėlyje, nors ir 30 tonų. Užsiperkame į priekį.
Tačiau mes žaliavos trūkumo nejaučiame, jo nėra. Mūsų gamyba dėl to nestovi. Manau, kad dabar tos kainos jau nusistovės“, – sako jis.
Dainius pastebi, kad taip pat ženkliai kilo ir elektros kaina, o dėl šių aplinkybių didėja ir įmonės gaminių savikaina.
„Rinkoje turime kelti kainas. Dabar esame pasiskaičiavę, kad dėl žaliavų kainų kilimo bei energetinių resursų mūsų savikaina kils 21 proc.
Rinkose taip yra, kad ne kiekvieną daiktą gali pabranginti tiek, kiek nori, yra ilgalaikės sutartys.
Dabar toks etapas, kai prekybinė marža mažėja, juk negali pasakyti, kad miško technika nuo rytojaus kainuos trigubai, nes tada jos niekas nepirks“, – svarstė jis.
Didžiausias iššūkis – darbuotojai
Visgi net ir nepaisant išaugusių žaliavų kainų ar neramumų dėl Ukrainoje vykstančio karo, šiandien įmonei didžiausias iššūkis yra darbuotojų trūkumas.
„Nesakau, kad mums jų visiškai trūksta, turime, bet yra specialybių, kurios čia visada gali gauti darbą ir jų nėra. Tai, pavyzdžiui, suvirintojai.
Ką ruošia universitetai, aš nežinau. Tikiu, kad Kaune daugiau darbo pasiūlymų nei Utenoje, matyt žmonės negrįžta, bet ką veikia švietimo sistema, aš nežinau.
Valstybei reikėtų pasakyti, kad jie po 10 metų Lietuvoje uždarys tokio tipo gamybą ir gyvenkite, kaip norite, nes visiems nupirks kompiuterius ir visi kurs programėles. Tada mes pasakome tai norvegams ir visiems viskas aišku.
Kai pas mus į pensiją išeina frezuotojai, kurie dirba su rankinėmis mašinomis, tai aš neturiu nė vieno, kuris gali imtis šio darbo. O tų mašinų reikia, nes reikia gaminti vienetines detales. Šių žmonių nėra“, – sako jis.
Vadovas skaičiuoja, kad šiandien iškart galėtų priimti dirbti apie 20 naujų darbuotojų.
„Įmonėje dirba ir 4 darbuotojai iš Ukrainos.
Tai keturios moterys. Viena dirba prie grandinių rinkimo, kitos dvi gamyboje užsiima valymu, o dar viena – prie taškinių suvirinimo staklių“, – vardija jis.
Norvegams kyla klausimų
Paklaustas apie atlyginimus ir pasvarsčius, galbūt tai yra priežastis, kodėl įmonei trūksta darbuotojų, vadovas vardija, kad suvirintojai įmonėje į rankas gauna apie 1 tūkst. Eur, šaltkalviai – apie 800 Eur, o dirbantys su programiniais centrais atlyginimai perkopia ir 1 tūkst. Eur.
„Mes nesame tie, kurie žmonės laiko vergovėje, esame savo pramonės šakos lygyje“, – sako jis.
Pasiteiravus, ar Lietuva norvegams netaps per brangi šalis, jis tikino, kad šiandien jau kyla klausimų.
„Mes jau dabar jiems esame šiek tiek per brangi.
Pas mus atlyginimas, kaip ir mažesnis nei Norvegijoje, bet ten nėra tam tikrų etatų. Tarkime, pas mus yra meistras, o ten yra brigadininkas. Reiškia, kad ten brigadininkas neturi didelių atsakomybių, tik paskirsto darbus, prižiūri kokybę, o pas mus iš viso yra 6-7 meistrai.
Jų atlyginimai – tikrai ne 10 proc. aukštesni nei darbininkų, bet aš juos turiu laikyti pagal reikalavimus, o antra – jie turi krūvą popierių, kuriuos pagal mūsų įstatymus jie turi paruošti ir tvarkyti.
Tai kai mes skaičiuojame atlyginimus, šį būrį žmonių jau reikia pridėti, dėl to kyla kaštai.
Anksčiau Lietuvoje atlyginimai nuo norvegiškų skyrėsi 7 kartus, dabar – 4, tačiau viską įvertinus lieka tik trys kartai. Tada jau kyla visokių klausimų iš norvegų, kodėl reikia ir panašiai.
Manau, kad dabar nesame labai pigi šalis, bet esame geri. Mūsų žmonės yra labai geri darbininkai“, – sako jis.
