L. Ki sutinku jos nedidelėje, tačiau jaukioje ir kūrėjos aurą atspindinčioje studijoje. Joje gausu dizainerės kurtų aksesuarų ir drabužių. Čia kabo ryškiaspalviai maudymosi kostiumėliai, kailiu puošti megztiniai, žvilgsnį traukia apyrankės. Klienčių laukia ir kuprinės, prireikus galinčios virsti rankinėmis.
Dizainerę randu užsiėmusią – ji veria naują apyrankę. „Kai veriu, įsivaizduoju, kad karoliukai yra žmonės. Juos suveriu, o mazgas simbolizuoja draugystę ir santykius tarp žmonių. Kadaise apie tai užsiminiau draugei, ji buvo sužavėta. Žmonėms patinka istorijos ir daiktai, kurie jas pasakoja. Pristatydama apyrankes tai aprašiau, visiems patiko, išsakyta mintis prilipo.“
‒ Kaip parenkate spalvas ir akmenėlius apyrankėms?
‒ Intuityviai. Pagal save, kas man pačiai patinka. Ką pati mėgstu ir dėviu, galima pamatyti mano studijoje. Pati esu miksas – dažnai savo aprangoje maišau įvairius stilius, derinu medžiagas, tą darau ir savo darbuose. Juose yra ir gėlyčių, ir labai vyriškų ar moteriškų detalių bei medžiagų. Pati savyje turiu daug moteriškumo, švelnumo, todėl kartais apranga noriu pabrėžti kietumą, vyriškumą.
Spalvoms ir akmenims teikiu daug dėmesio. Dabar kuriu apyrankę iš žadeito ir lavos. Žadeitas – stiprybės akmuo, lava irgi turi savo savybių.
‒ Papasakokite apie savo kilmę. Kaip atsidūrėte Kaune?
‒ Mano istorija įdomi (šypsosi). Gimiau Totorijoje, mažame kaimelyje, turinčiame gal 50 namukų. Neturėjome vandens, dujų – viskas buvo atvežama. Augau kieme, arti gamtos. Mano žaislai buvo viščiukai, varlės ir sliekai. Augau su broliu, kai buvau septynerių, su mama persikraustėme į miestą.
Man tai buvo labai sunkus laikotarpis – iki septynerių kalbėjau totoriškai, o dideliame mieste turėjau išmokti rusų kalbą. Mokyklą taip pat baigiau rusiškai. Būdama aštuoniolikos susipažinau su lietuviu ir atvažiavau į Lietuvą. Galima sakyti – meilės vedama.
Man labai patinka Lietuvoje, mėgstu šį kraštą.
‒ Puikiai kalbate lietuviškai. Ar buvo sunku išmokti kalbą, perprasti lietuvių mentalitetą?
‒ Totorių kalba yra sudėtinga. Sakoma, kad lietuvių kalba yra viena sudėtingiausių pasaulyje, bet mano gimtoji kalba dar sudėtingesnė. Retas žino, ar yra girdėjęs totorių kalbą.
Lietuviai visiškai nepanašūs į totorius. Man atvykus į Lietuvą, čia apsiprasti buvo labai sunku. Totoriai – labai nuoširdūs, svetingi, draugiški ir atviri žmonės. Lietuviai yra šiek tiek šaltesni, laikosi atstumo, neprisileidžia naujų pažįstamų.
‒ Kaip savyje atradote dizainerės gyslelę?
‒ Už tai ačiū močiutei (juokiasi). Močiutė mane išmokė megzti, siūti, nerti vąšeliu. Kai buvau keturiolikos, tėtis man padovanojo pirmąją siuvimo mašiną – net dabar ją turiu studijoje, labai saugau, nes tai – mano relikvija. Ant jos išgraviruota „Mano dukrytei Leisan“. Šia mašina siuvau visą savo mokyklinę aprangą, net storiausius paltus – ji „įveikia“ visokias medžiagas.
Išbandžiau save ekonomikos srityje – Lietuvoje baigiau Kauno technologijos universitetą. Tačiau ekonomika man davė ne žinių, bet draugus. Mano geriausios draugės išliko būtent iš mokslų KTU. Ekonomiką pabandžiau, tačiau iš karto pajutau, kad ji – ne man.
Tėvai niekada nebandė atkalbėti nuo mados, mama visada palaikė. Ji sakė, kad jeigu mokėsi ką nors pagaminti savo rankomis, visada turėsi duonos, o žmonės mylės ir gerbs. Džiaugiuosi, kad jos žodžiai išsipildė.
‒ Jūsų rankinės-kuprinės labai populiarios. Kokia jų paslaptis?
‒ Niekada nesusimąsčiau, kokia buvo pirmoji mano kurta rankinė. Pradėjau nuo mažų kailinių pakabukų, tada gimė rankinės idėja. Norėjau jas kurti iš kailio. Tada, prieš maždaug dešimt metų, kailinių rankinių dar nebuvo. Pabandžiau vieną, kitą. Žmonėms patiko. Jos nėra masinės, iš kailio nepadarysi masinės gamybos dalykų.
Kailiui galiu pasakyti „ačiū“ už pradžią, įkvėpimą darbams, tačiau dabar nuo jo tolstu, labiau linkstu į dirbtinio kailio pusę. Jie niekuo nesiskiria.
Po kailio dėmesį patraukė veltinis. Su juo dirbu ir dabar, močiutė mane išmokė nuo A iki Ž – kaip nupjauti nuo avies vilną, kaip ją iššukuoti, rūšiuoti, valyti, sukti. Močiutės megztas vilnones kojines, nors praėjo gal 30 m., vis dar nešioju. Odinėmis detalėmis atnaujinu padus ir nešioju toliau.
Per rankines po truputį pradėjau pažintį su oda – pradėjau domėtis, vaikščioti pas siuvėjus, kurie su ja jau turėjo patirties. Jie man viską parodė ir paaiškino.
Net dabar mano pačios rankinė yra kuprinė. Šio sezono žvaigždė – kuprinė ir rankinė viename. Jas kuriu iš antrinių žaliavų, naudoju perdirbamas medžiagas – džinsą, odą. Jos turi petnešas ir rankeną – galiu būti ir valiūkiška, ir dalykiška.
Dabar daug kas priklauso nuo gyvenimo būdo. Žmonės tapo laisvesni, ėmė daugiau keliauti. Visiems aktualus patogumas. Man kuprinės asocijuojasi su laisve, komfortu ir kelionėmis.
Kartais patys klientai „atneša“, pasiūlo idėjų. Taip sukūriau diržus, kurie nešiojami ant viršutinių drabužių. Jie iš karto papuošia marškinius, minimalistines sukneles ar marškinėlius. Pati juos dažnai nešioju ir rekomenduoju savo garderobe turėti visiems. Bet reikia būti labai drąsiam (juokiasi). Jie traukia žvilgsnį, atrodo drąsiai.
‒ Esate sukūrusi ryškių ir spalvotų maudymosi kostiumėlių. Kokį maudymosi kostiumėlį rekomenduojate vasaros sezonui?
‒ Man labiausiai patinka maudymosi kostiumėliai su kutais. Jie yra bohemiški. Tokių ir pati esu keletą sukūrusi. Vis sakau, kad tokius mano kurtus maudymosi kostiumėlius pamatysi Palangoje tik labai kairėje arba labai dešinėje – ten, kur prasideda laukiniai paplūdimiai. Keletą esu sukūrusi ir ryškiaspalvių – paplūdimiuose jie atrodo šauniai.
Vasarą esu labiau moteriška. Rečiau renkuosi džinsus, labiau mėgstu sukneles, sijonus, jų turiu labai daug. Vasarą savo garderobą papildau bent dviem sijonais ar suknelėmis, nepamirštu patogių sportinių batelių. Ir, žinoma, – rankinės.
‒ Dizainerio specialybė yra rizikinga ir sunki. Kaip į tokį jūsų sprendimą reagavo šeima?
‒ Šeima visada mane palaikė ir dabar palaiko. Visada su malonumu nešiojo mano pagamintus daiktus. Jei žmogus nešioja mano pagamintą daiktą – tai man didžiausia dovana ir įvertinimas.
Mano įkvėpimo šaltinis – šeima, draugai ir žmonės. Dažnai vadovaujuosi ženklais, kai esi geros nuotaikos tereikia apsidairyti ir įkvėpimas pats ateina. Jau dabar žinau, ką ruošiu žiemos kolekcijai.
Važiavau ieškoti medžiagos baldams, tačiau pastebėjau būsimai žiemos kolekcijai, kuprinėms tinkamą medžiagą. Oi, kaip patiko, jau dabar rankos niežti pradėti (šypsosi).
‒ Kurdama laikotės „Draugiško gamtai“ (angl. „Earth Friendly“) gaminio filosofijos.
‒ Gamta man yra labai svarbi. Aš augau gamtoje, todėl negaliu jai nusižengti. Stengiuosi naudoti kuo mažiau plastiko. Net apsipirkdama parduotuvėje jo vengiu. Šiuolaikiniams žmonėms perkant daiktus trūksta sąmoningumo. Bet stengiuosi jo siekti pati, galbūt pavyks paskatinti ir kitus. Esu sukūrusi megztukų su „Bluesign“ ženklu – šis ženklas yra skirtas tekstilės gaminiams ir kontroliuoja ekologiškų standartų laikymąsi, saugią gamybą. Mano nuomone, tai – labai svarbu. Vartotojas kartais net nežino, ką perka, iš kokių medžiagų pagaminti jo drabužiai. Esu už butikus, kokybę ir ekologišką madą.
Man artimi yra ne tik akmenys, su kuriais dirbu verdama apyrankes, bet ir medis. Jei blogai jaučiuosi, einu į mišką, Ąžuolyną. Lietuviai nevertina miškų, pavyzdžiui, Norvegijoje kiekvienas medis yra sukoduotas, saugomas ir branginamas.
‒ Savo mados namus atidarėte 2004 m. Ar daug kas pasikeitė?
‒ Nedaug. Augame ir dabar – pradėjau derybas su gamyklomis. Viską darau rankomis, turiu dvi padėjėjas, tačiau matau, kad vis nesuspėju. Paklausa yra didelė, ji auga, noriu daugiau pasiūlyti. Minčių netrūksta, trūksta tik rankų. Noriu savo kūrinius parodyti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Olandijoje, mažame miestelyje, panašiame į Nidą, turiu butiką. Olandės patenkintos, mielai perka ir vertina. Drabužių galima įsigyti ir Amsterdame, Vokietijoje, Londone.
Draugę Londone pastebėjo su mano kurtais aksesuarais, drabužiais, klausia, domisi kur pirko. O ji išdainuoja: „Lithuanian designer!“ (liet. „Lietuvių dizainerė!“) Tai visada pradžiugina.
Drastiškų priemonių ateityje imtis neplanuoju. Neketinu palikti Lietuvos: man čia viskas patinka, čia gerai jaučiuosi. Manau, kad Lietuvos dizaineriai turi ateitį. Net norisi sakyti – „mes“, lietuviai, nes save laikau lietuve. Vis sakau, kad ne veltui Vytautas totorius kvietė, atvežė į Lietuvą. Žinojo, kad totoriai gera darys Lietuvai (juokiasi).
Dabar mano įkvėpimo šaltinis – megztiniai. Noriu jų daug prigaminti žiemai, tokių jaukių, didelių, gal net šiek tiek vyriškų, kad galėtum į jį įsisupti. Juos skirsiu ir vyrams, ir moterims.
