Skolos našta pasunkėja dar labiau, jei ji skaičiuojama tik darbingo amžiaus (15-64 m.) gyventojams. Skolos dydis išauga nuo 16,3 tūkst. litų iki 21,2 tūkst. litų kiekvienam, nors skolos ir BVP santykis sumažės nuo 38% iki 35%.
Mažėjant darbingo amžiaus žmonių skaičiui ir augant daugėjant vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių, kai kurių viešųjų paslaugų, tokių kaip sveikatos priežiūra tampa dar labiau paklausesnės. O užtikrinti kokybiškas paslaugas gali būti vis sunkiau, nes mažėjantis dirbančiųjų skaičius nusekins ir biudžeto pajamas.
Anot banko vyr. ekonomistės Vaivos Šečkutės, tai lemti tai, kad dalis viešųjų paslaugų bus labiau apmokestinta - siekiant kokybės gyventojams ir palengvinti naštą biudžetui.
„Mokesčių kėlimas mažina šalies patrauklumą, be to, gali neigiamai paveikti ūkio plėtros potencialą bei didinti šešėlinės ekonomikos plėtrą. Todėl apie mokesčių didinimą reikėtų galvoti ypač atidžiai“, - teigia ji.
Anot jos, dar yra laiko pasiruošti spręsti tokias problemas ne tik augančiais mokesčiais. Ir gerai sutvarkyti sistemą, kad gyventojai būtų motyvuoti dirbti, o ne gyventi iš įvairių pašalpų. 2009 m. minimali alga buvo tik 14 proc. didesnė už pašalas, kurias gaudavo bedarbiai, pernai šis skirtumas išaugo iki 30 proc.
Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. išvykimą iš Lietuvos deklaravo 83,2 tūkst. emigrantų.Tačiau specialistai vieningai tvirtina, kad šis skaičius neatitinka realybės, nes pernai dauguma emigrantų masiškai deklaravo išvykimą, kad nereiktų mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokesčio.
Sprendžiant mažėjančios darbo jėgos klausimą, gali būti ilginamas pensinis amžiaus. Tačiau, anot V. Šečkutės, pasiryžusiems vėliau išeiti į pensiją už tai turėtų būti atlyginta. Studentams galėtų būti sutrumpintas studijų laikas, kad į darbo rinką paruošti specialistai galėtų įsilieti metais anksčiau. Taip pat svarbu skatinti investicijas ir produktyvumą, kokybišką švietimą ir mažinti biurokratinę naštą.
„Visa tai bus svarbu siekiant atverti kelią produktyvumo augimui“, - komentuoja V. Šečkutė. Jos įsitikinimu, mažėjant darbo jėgai būtų pradėti ruoštis ir imigracijos politikos peržiūrėjimui, kadangi imigrantų darbo jėgos ateityje reikės ne tik Lietuvai, bet ir kitoms išsivysčiusioms šalims, susiduriančioms su tokiais pat demografiniais iššūkiais.
„Pritrūkus darbo jėgos, svarbu nelikti už borto, o prireikus užtikrinti, kad imigrantų įdarbinimo procesas vyktų greičiau ir būtų pigesnis“, - DELFI teigė specialistė.
Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas Romas Lazutkapastebi, kad net ir mažėjant dirbančiųjų skaičiui, biudžetas patirs daugiau įtampos ne dėl visų viešųjų paslaugų: reikės mažiau darželių, mokyklų, tačiau augs sveikatos priežiūros, slaugos ir kitų paslaugų poreikis, augs išmokų skaičius.
„Pasirinkimai yra tokia: skatinti emigraciją (galbūt užtektų ją mažiau varžyti) arba išnaudoti esamą darbo jėgą, kad žmonės ilgiau dirbtų, nes gyvenimo trukmė ilgėja. Jeigu lengvinama emigracija, didelė tikimybė, kad darbdavys įdarbins jauną atvykėlį nei pagyvenusį vietinį žmogų arba yra neįgalių daug žmonių, kuriuos kalbama, kad reikia įtraukti į darbo rinką.
Pasirinkimas: arba kurti darbo sąlygas, ar skatinti emigraciją ir tuo pačiu metu turėti vietos žmonių nedarbą“, - sako R. Lazutka tvirtindamas, kad tokia pati padėtis buvo susiklosčiusi Ispanijoje, kuomet lietuviai ten emigruodavo dėl darbo, o patys ispanai nuolat turėdavo dviženklį nedarbo lygį. Anot ekonomisto, tuo pačiu paskatinus emigraciją gali tekti leisti biudžeto lėšas integracijos programoms.
