Malūno savininkas apie netikėtą sėkmę: dar nieko nepradėjome daryti, o jau milijonieriai

Svečiuotis pas Užvenčio malūną Kelmės rajone antram gyvenimui prikėlusius Mildą ir Alvydą Knyzelius – labai smagu. Šeimininkas, kaip ir dera tikram žemaičiui, juokauja rimtu veidu, priversdamas vieną akimirką suglumti, o kitą – kvatoti. Milda ramiai šypsosi, tik žvilgsniu vyrą kartkartėmis pristabdo. Tarpusavio supratimas, begalinis palaikymas – didžiulė jėga, prieš dešimtį metų įkvėpusi sutuoktinius, rodos, neįveikiamiems darbams.

Nuo traktorių iki spirito

Alvydas Knyzelis – tikras užventiškis. Nedideliame miestelyje prie Ventos gimė ir augo, įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę, čia ir dirbo. Milda – pajūrio vaikas, iš Drevernos. Jauna, studijas ką tik baigusi miškininkė nė už ką nenorėjo į svetimą kraštą, kai gavo paskyrimą į Užvenčio girininkiją.

„Ieškojau visokiausių būdų, kad tik čia nereikėtų važiuoti, tačiau teko. Vis guodžiausi, kad neilgam. Atidirbsiu, maniau, dvejus metus ir grįšiu“, – prisimena Milda.

Planus pakeitė meilė. Vėliau – malūnas ant Ventos upės kranto. Iš pradžių sutuoktiniai svarstė čia įrengti lentpjūvę ir pradėti daryti langus, duris, laiptus. Šeima turėjo keliasdešimt hektarų miško. Be to, ir malūnas kolūkio laikais buvo paverstas mechanizacijos dirbtuvėmis.

„Čia, kur dabar jaukiai sėdime ir geriame kavą, remontavo ratinius traktorius. Greta – vikšrinius“, – neįtikėtiną vaizdą piešia Alvydas. Malūne kažkada veikė ir nemaža spirito varykla. Paskutinis malūno savininkas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius buvo ūkiškas ir verslus žmogus. Jis ne tik iš bulvių gamindavo spiritą, bet ir turėjo plytinę, sūrinę, nemažą tabako plantaciją. Rankomis skintus lapelius – tabako derlių – veždavo į Klaipėdos tabako fabriką.

Mena Šatrijos Raganą

Viskas netikėta linkme pasisuko Alvydui iš draugo tėvuko sužinojus, kad malūne įrengta elektros energiją gaminusi turbina. Buvęs tarybinio ūkio vyriausiasis energetikas naująjį malūno šeimininką dar patikino: ji labai galinga, per valandą prisuka 100 kilovatų.

„Iš laimės trynėm rankas, – neslepia A. Knyzelis. – Jėzau, galvojom, dar nieko nepradėjome malūne daryti, o jau milijonieriai.“ Ne vieną detalę nutekinus, ne kartą ir ne du lėkus pas meistrus, projektuotojus, elektrinę pavyko atgaivinti. Tik iš tiesų ji ne tokia „darbšti“ pasirodė esanti, kaip buvo pasakojama – kasdien pagamina 22–23 kilovatus. Jų užtenka savo reikmėms.

Mildą labiausiai žavi tai, kad iš po storo žvyro, šiukšlių sluoksnio atkasta ir kranu į dienos šviesą iškelta senoji turbina dar pajėgi gaminti elektrą.

Užvenčio malūno šeimininkams lemtingi buvo vieni šeimyniniai pietūs. Juos bevalgant didžiojoje salėje svainis Alvydui netikėtai pasakė: „Įsivaizduok, jei Justina (Knyzelių dukra – aut. past.) su pūsta suknia laiptais nusileistų į apačią.“ Šie žodžiai buvo pranašiški...

Malūną per kelerius metus pritaikė reprezentacinėms reikmėms: įrengė konferencijų ir pokylių salę, nediduką viešbutį, sveikatingumo kompleksą. Visi svečiai atkreipia dėmesį į šiaurine Ventos pakrante vinguriuojantį sveikatingumo taką – jį puošia medinės liaudies meistrų sukurtos skulptūros.

Akį glosto į Ventą šakas svarinantys gluosniai, menantys rašytoją Šatrijos Raganą. Po šiais medžiais ji mėgo pasėdėti ir pasvajoti. Vėliau, jau išsikėlusi gyventi į Židikus, rašytoja sukūrė apysaką „Sename dvare“ ir apsakymą „Viktutė“, šiuose kūriniuose aprašomi Užvenčio dvaro vaizdai. Naujieji malūno šeimininkai gluosnių paūksmėje vaikams įrengė sūpynes, čiuožynę, tinklinio aikštelę.

Puiki erdvė plenerams

Eidamas Mildos ir Alvydo Knyzelių prižiūrimo parko link, negali nepasidžiaugti vėtrunge, kurią per plenerą sukūrė ir padovanojo žymūs Lietuvos kalviai.

„Vėtrungę galima pavadinti paminklu kryždirbystei. Jos apačioje – mediniai krikštai, tokie buvo statomi Mažojoje Lietuvoje dar prieš kryžius, – menininkų sumanymą perpasakoja malūno šeimininkė. – Kalviai sugalvojo krikštus perkelti į Žemaitiją todėl, kad aš čia įleidau šaknis. Vėtrungėje – lašelis Prūsijos, tai nepaprasta dovana.“ Ji branginama ir dėl kitos priežasties. Mat vėtrungę kūrė ir pripažinti kalviai, ir jaunimas. Viršutinę saulutę per edukacinę pamoką iš metalo nukalė Dainų šventės dalyviai, o iš sostinės į Užventį atvežė mokytojas.

Malūne jau vyko penki menininkų plenerai. Kurti nedideliame miestelyje mielai renkasi akvarelininkai, medžio meistrai, kalviai. Juos čia priviliojo Lietuvos kalvių kalviu tituluojamas buvęs užventiškis Vytautas Jarutis. Su menininku, kuriam nesvetima ir juvelyrika, Knyzeliai artimai susidraugavo. „Jis man kaip tėvas, – tvirtina Alvydas. – Vieni pas kitus važiuojame šeimomis.“

Lyg magnetas traukia žmones

M. Knyzelienė stebisi ir džiaugiasi – malūne pildosi visos svajonės. Žmonės atranda malūną, jo šeimininkus apdovanoja naujomis pažintimis, bendravimo džiaugsmu, nauja patirtimi ir tikėjimu, kad viskas gyvenime įmanoma, jei tik eini savu keliu.

„Iš pradžių reikėjo projekto už šimtą tūkstančių litų. Tokių pinigų neturėjome. Svarbiausia buvo iškuopti šiukšles, apgramdyti sienas. Ko gero, būtume pradiniame taške ir likę, bet susipažinome su projektuotoja, kuri projektą parengė veltui, – pasakoja Milda. – Visi žmonės atėjo lyg specialiai kažkieno mums siųsti. Dažnai pati savęs klausiu: ar taip gali būti? Pasirodo, gali.“

Sutuoktiniai sako negalėję atsistebėti žmonėmis, kurie veržėsi į malūną nepaisydami remonto dulkių ir netvarkos. Kiekvienas geras jų žodis, rodos, turėjo magiškos galios ir įkvėpė nesustoti.

Užvenčio malūnas, septyniasdešimt metų naudotas mechanizacijos dirbtuvėms, buvo ištinkuotas. Tinką su priešgaisriniu kirvuku teko atskelti, kad pasirodytų senieji akmenys. Visi malūno akmenys autentiški, mena 1775 metus. Šeimininkų žiniomis, malūnas kur kas senesnis – XIV amžiaus, tačiau neturima rašytinio patvirtinimo.

Kratosi verslininkų vardo

Iš miškininkės muziejininke tapusi Milda dažnai apie malūną kalba lyg apie gyvą. Su juo kartais net pasišneka, paklausia, ar jam patinka, kas čia vyksta, neprieštarauja įvykusioms permainoms. Jis pritaria tokiai metamorfozei. Juk pats padiktavo, pašnibždėjo, pametėjo mintį apie kaimo turizmą.

Milda ir Alvydas Knyzeliai vadinami verslininkais, tačiau šio apibūdinimo kratosi. „Niekada savęs nelaikėme verslininkais. Mes greičiau esame amatininkai, juk nesamdome jokių darbuotojų, dirbame patys sau. Į tą sūkurį įsitraukė ir vaikai“, – sako M. Knyzelienė.

Pametinukės tarptautinio verslo studijas baigusios dukros Justina ir Gabrielė rūpinasi reklama, interneto svetaine. Jaunylis sūnus dvyliktokas Milvydas irgi palaiko tėvų sumanymus. Praėjusiais metais per plenerą vaikinas, iki tol garsėjęs kaip perspektyvus kalvis ir futbolininkas, pristatė savo sukurtą filmą apie Užventį „Laiko nenugalėti“. Jame jaunasis dokumentininkas pasakojo apie Užvenčio dvaro savininką, Vasario 16-osios akto signatarą Joną Smilgevičių, dalį gyvenimo miestelyje praleidusią rašytoją Šatrijos Raganą.

Knyzelių jaunylis turi ir kitą aistrą – kulinariją. Dieną, kai tėvai laukė svečių, abiturientas, per pertrauką parbėgęs iš mokyklos, pagamino šokoladinę suflė, patiekė picą, gardintą firminiu pomidorų padažu.

Daug talentų turintis vaikinas norėtų pasimokyti Italijoje pas gerą šefą ir įgyti žinių, patirties, bet neatmeta ir kitos galimybės – pasirinkti verslo studijas. O kulinarijos žinios, tiki, pravers sukantis malūne.

Šeima – kaip kumštis

Mildos ir Alvydo atžalos nesiveržia ištrūkti iš tėvų namų. Užvenčio malūne, tapusiame Kelmės krašto kultūros židiniu, jiems gera. „Daugelis stebisi, kad mūsų vaikai noriai būna su mumis. Kai kurie net papriekaištauja, kad juos tvirtai laikome po savo sparnu, draudžiame ieškoti savų sričių, kelių, – sako trijų vaikų mama. – Mūsų šeima labai artima, tarsi kumštis. Iš čia visa stiprybė, noras ir būtinybė eiti išvien, vienas kitą palaikyti kiekviename žingsnyje.“ Mildos įsitikinimu, vaikai yra Dievo dovana. Jie gimsta tam, kad tėvai keistųsi, dar ką nors prasmingo žemėje padarytų, nemažai išmoktų.

Auginant vaikus Mildai labai nepatiko, kad per gimtadienius, šventes visi kilnoja stikliukus. Ji pati visiškai atsisakė alkoholio, kad Justina, Gabrielė ir Milvydas suprastų, jog linksmintis galima ir neapsvaigus. Tėtis prie šios idėjos mielai prisidėjo. Tėvai nepaprastai džiaugiasi ir didžiuojasi – šiuo metu Maltoje praktiką atliekančios dukros laisvalaikiu nelekia į naktinius klubus. Devyniolikmetis Milvydas svaigiųjų gėrimų taip pat negeria.

Tradicinių švenčių šeima nelabai mėgsta. Kasdienybei praskaidrinti sugalvoja ką nors spontaniškai. Rugpjūčio mėnesį susiruošia miegoti lauke po žvaigždėtu dangumi. Žiemą mėgsta kieme išsikepti blynų, gerti karštas sultis.

Šeimos galva – užkietėjęs futbolininkas, su didžiausiu užsidegimu rengia futbolo turnyrą Užvenčio taurei laimėti. Dėl jos varžosi senjorai futbolininkai iš Kelmės, Pakruojo, Kėdainių, Užvenčio. Ateityje svajoja surengti vasaros stovyklą, daug laiko skirti mažiesiems futbolininkams treniruoti. „Futbolui paaukotų viską. Dauguma užventiškių turi futbolininkų geną, jis – ne išimtis“, – vyro pomėgį apibūdina Milda. Ji ir vaikai žavisi kovos menais, joga, o labiausiai – fotografija.

„Gyvename lyg rojuje. Be galo džiaugiamės ta vieta, kurioje leidžiame dienas. Kasdien jaučiame istorinę malūno praeitį, jo vertę. Įkvepia žmonės – anksčiau gyvenę, kūrę ir dabar sutinkami, – sako Milda. – Jei galėtumėm sau pavydėti, tikrai pavydėtume ir linkėtume tik to paties.“