Visame pasaulyje pandemijos sukeltas šokas šiuo metu primena ne krizę, o ekonomikos perkaitimą. JAV gyventojų išlaidos viršija prieš pandemiją buvusias tendencijas, atlyginimų fondas atsistatęs. Daugelyje išsivysčiusių valstybių kaupiasi laisvos darbo vietos – jų skaičius taipogi rekordinis. Darbuotojų trūkumas yra aukščiausiame lygmenyje per pusę amžiaus, Lietuvos banko devintoje metinėje nekilnojamojo turto konferencijoje apžvelgė N. Mačiulis.
„Nesame tokioje situacijoje, kur visuminė paklausa yra prislopinta – prislopinta yra pasiūla. Trūksta energijos išteklių, žaliavų, darbo jėgos, ir, aišku, kad to pasekmė yra aukštesnės kainos. Jei paklausa yra gerokai didesnė nei pasiūla, tai to objekto, apie kurio paklausą ir pasiūlą kalbame, kaina turės didėti, ir kainų didėjimas matomas visur“, – kalbėjo N. Mačiulis.
Jis pastebi, kad, pvz., Vokietijoje, ekonomika neatsistato iki lygmens, buvusio prieš pandemiją, ir taip yra ne dėl to, kad trūksta paklausos, bet dėl to, kad gamyklos stokoja komponentų, trūksta žaliavų, trūksta darbuotojų.
Ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje stebimas ir indėlių perteklius, kuris gali veikti kaip nerealizuota papildoma paklausa.
„Akivaizdu, kad didelė dalis gyventojų ir įmonių jokio finansinio streso nejaučia ir yra nemažas segmentas, kurie jaučia stresą, kad negali nusipirkti to, ką norėtų nusipirkti, kalbant apie įvairias paslaugas ir prekes“, – apibendrino N. Mačiulis.
Atitinkamai, ketvirtį amžiaus nematytas infliacijos šuolis kelia klausimų – ar taip bus laikinai, ir galiausiai pasiūla pasivys paklausą. Pandemija lemia gamyklų ar uostų uždarymą Kinijoje, eiles tiekimo grandinėse.
Tačiau N. Mačiulis pripažįsta, kad ši problema lengvai ir greitai neišsisprendžia, kaip buvo tikimasi anksčiau.
„Tokioje realybėje gyvename jau daugiau nei metus ir niekas nedrįsta pasakyti, kad galbūt po naujų metų baigsis šventiniai dovanų pirkimai ir vėl viskas normalizuosis“, – pastebi N. Mačiulis.
Kainų pikas dar nepasiektas
Nors jau yra tam tikrų žaliavų, kur kainos ėmėsi leistis nuo aukštumų, N. Mačiulis vertina, kad kainų augimas kol kas dar neišseks.
„Apibendrinant, infliacijos pikas dar nepasiektas, yra daug trumpalaikių veiksnių. Jie yra laikini ir praeis. Kai centriniai bankai sako, kad šokas laikinas, jie gal ne visai aiškiai pasakė, kad tas laikinumas yra santykinis – tai nėra mėnesio ar dviejų mėnesių laikinumas, tai gali būti ir pusmetį ir metus“, – vertina N. Mačiulis.
Jis rodo, kad JAV įmonės dalijasi planais kelti kainas, Kinijos gamintojų kainų indeksas taipogi pakilęs į aukščiausią lygmenį per kelis dešimtmečius.
„Matome, kad dar trumpuoju laikotarpiu per artimiausius keletą mėnesių, mes matysime ne mažėjančią, o didėjančią infliaciją, ir tai bus didelis galvos skausmas centriniams bankams – kaip atsispirti rinkų spaudimui kelti palūkanas. Dar niekada nebuvo kalbama apie tai, kad centriniai bankai vėluoja su palūkanų normų kėlimu“, – nusistebėjo N. Mačiulis.
Jis detalizavo, kad metalų, pvz., plieno, aliuminio kainos atsitraukė nuo aukščiausio lygmens per dešimtmetį, tą lėmė Kinijos sprendimai stabdyti skolos augimo tempus ir riboti statybų sektorių, čia jis tikėtųsi, kad kainų pikas jau buvo pasiektas.
„Daugelyje žaliavų sektorių apribotos pasiūlos nėra, ir kainų šuolis buvo dėl to, kad buvo rekordinė paklausa“, – paaiškino N. Mačiulis.
Tačiau maisto žaliavų, pvz., kviečių, kukurūzų, sojų, kainos, kurios taip pat neseniai siekė aukštumas, kitąmet gali patirti papildomą spaudimą dėl to, kad šiuo metu dėl rekordinių gamtinių dujų kainų itin brangsta amoniako, azoto trąšų gamyba. Tai bus dar vienas infliacijos šaltinis.
Gamtinių dujų kaina, pašokusi 5 kartus, iki kone 100 eurų už megavatvalandę, galėtų šiek tiek trauktis kitąmet pavasarį, tačiau vis tiek kainuos apie 50 eurų už megavatvalandę, rodo ateities sandoriai. Palyginimui, pernai būta ir laikotarpių, kai toks pats kiekis dujų kainavo 20 eurų.
N. Mačiulis patikina, kad hiperinfliacijos, kuomet kainų augimas įsitvirtina gerokai virš 10 proc., rizika, yra labai maža. Taip pat maža ir stagfliacijos rizika – tai ekonomikos būsena, kuomet mažą ekonomikos augimą lydi didelis kainų augimas.
„Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mes matome didelę infliaciją – tai didelė paklausa. Jei paklausa atslūgtų, jei sulėtėtų ekonomikos augimas, tai atslūgtų ir infliacijos augimas“, – paaiškino ekonomistas ir siūlė neieškoti analogijų su praėjusio amžiaus aštuntuoju dešimtmečiu.
Tačiau jis įspėjo, kad reikėtų bijoti ilgiau išsilaikančios infliacijos JAV ir euro zonoje – jei ji nuolat svyruos apie 3-4 procentus, tai jau būtų rimtas signalas finansų rinkoms, kad centriniai bankai nebegali lieti pinigų į rinką ir palaikyti žemų palūkanų, ir taip skatinti ekonomiką.
Ar Lietuvos būsto rinka atlaikytų didesnes palūkanas?
EURIBOR – rodiklis su kuriuo siejamos būsto paskolų palūkanos. Jei dar prieš mėnesį ar du buvo prognozuojama, kad EURIBOR išliks minusinis bent iki 2026 metų, dabar lūkesčiai jau kitokie, patikina N. Mačiulis.
„Iki 2026 m. visiškai nesimatė teigiamų palūkanų horizonte, dabar jau matome, jog kažkur 2023 -2024 m., tikimasi teigiamo EURIBOR, tai reiškia, tai turėtų pavirsti į ECB palūkanų kėlimą po ilgos pertraukos“, – apžvelgia N. Mačiulis.
„Swedbank“ kol kas neprognozuoja, kad ECB keltų palūkanas kitais ar netgi 2023 metais. Tą patį iki šiol prognozavo ir ECB.
„Gruodį prognozes ECB patikslins ir turbūt pripažins, kad infliacija 2022 m. bus virš jų tikslo. Bet 2023 m., kai baigsis bazės efektai, kai energetinių išteklių kainos, žaliavų kainos normalizuosis, infliacija vėl nukris žemiau 2 proc. Tai manau, kad JAV centrinis bankas tikrai didins palūkanas kitais metais, o ECB čia turi daugiau erdvės ir priežasčių kol kas nereaguoti į didesnę infliaciją ir nekelti palūkanų“, – ramina N. Mačiulis.
Vis tik, jis apžvelgė, kas atsitiktų, jei ECB nuspręstų kitaip ir palūkanas didintų – Lietuvoje iki šiol būsto įperkamumas buvo aukštas ir tik pastarojo kainų augimo akivaizdoje jis ėmė mažėti.
„Kaip keistųsi, jei būsto paskolų palūkanos būtų ne 2 proc. bet 5 proc. – būstas būtų vis dar įperkamas visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Pagrindinė išvada, kurią noriu pasakyti – Lietuvos būsto rinkos pagrindinė problema nėra palūkanų normos, nėra net ir kreditavimas, turint omeny, kad pernai apskritai pusė sandorių buvo be būsto paskolų, o finansuoti nuosavomis lėšomis“, – sako N. Mačiulis.
Kol kas nuomos pajamingumo rodiklis taipogi nerodo būsto rinkos perkaitimo, nors pajamingumas ir mažėja visuose miestuose – tai signalas, kad būsto kainos auga sparčiau nei nuomos kainos.
„Tai susiję su investicine, spekuliacine paklausa, kuomet antro ar trečio būsto pirkimas pakėlė kainas sparčiau, nei galima kelti nuomos kainą. Neracionalaus klestėjimo ženklų yra, nors pavojaus varpais dar skambinti tikrai yra per anksti“, – sako N. Mačiulis.
Jis patikino, kad centriniai bankai gali spausti ne tik akceleratoriaus pedalą, bet ir stabdį keliant palūkanas, bet tai nebūtinai reikštų problemas Lietuvos NT rinkai.
„Lietuvos gyventojų ir įmonių skolų ir BVP santykis yra vienas mažiausių visoje ES. Čia, žiūrint įmonių skolos ir BVP santykio mažėjimą, sakyčiau, didesnė problema yra finansinio sverto mažinimas, kuris labiau slopino potencialą, nei padėjo kažką išspręsti. <...> Lietuvoje nei gyventojai, nei įmonės, itin žemų palūkanų aplinkoje, nesisvaigino tomis žemomis palūkanomis ir sau problemų nesusikūrė“, – patikino ekonomistas.
Jis apibendrino, kad labai nepergyventų, jei ECB būtų priverstas baigti skatinančią pinigų politiką ir imtų kelti palūkanas.
