Spalį metinei infliacijai Lietuvoje siekus 23,6 proc., ekonomistai tai įvardijo, kaip pasiektą kainų augimo piką. N. Mačiulis Delfi TV laidoje „Piniginiai reikalai“ kalbėjo, kad žiūrint į mėnesinius duomenis, jau matoma mažėjimo tendencija. Štai rugsėjį metinė infliacija siekė 24,1 proc.
„Pirmą šių metų pusmetį kiekvieną mėnesį padidėdavo kainos daugiau nei 2 proc. Dabar pastaruosius 4 mėnesius tas augimas siekia apie 1 proc. Matome, kad nebėra tokių didžiulių kainų šuolių.
Ar jau pikas pasiektas? Visi išoriniai veiksniai sako, kad jau nebėra priežasčių tokiam kainų augimui, net turėtume kai kurių prekių atpigimą matyti. Pavyzdžiui, transportavimas iš Kinijos buvo labai pabrangęs pandemijos metu, kai buvo sutrikimai tiekimo grandinės, bet nuo piko, kuris buvo pasiektas praeitų metų vasarą, dabar kainos sumažėjo 75 proc. Tai milžiniškas kritimas, jo dar vartotojai nemato, yra šiek tiek lagas, atsilieka, buvo atvežtos prekės brangesnės. (…) Žiūrint ir į žaliavų kainas, pradedant nuo pramoninių metalų iki maisto žaliavų, kainų pikas buvo pasiektas, kuomet prasidėjo karas Ukrainoje, dabar jau žaliavos atpigusios“, – komentavo ekonomistas.
N. Mačiulis išskyrė, kad šiuo metu matome infliacijos atotrūkį – tai, kiek kainuoja galutinė prekė vartotojui ir, kiek kainuoja žaliavos, energetiniai ištekliai, transportavimas. Panašu, kad verslininkai kėlė kainas „į priekį“.
„Ką matėme pastarąjį pusmetį, ir energinių kainų šokas, ir pabrangusios žaliavos, ir neapibrėžtumas, ar kažkokių žaliavų netrūks, daugelį įmonių privertė bėgti įvykiams prieš akis, kelti kainas, abejojant, ar galės nusipirkti tam tikrų žaliavų, kiek tos žaliavos kainuos“, – komentavo ekonomistas.
Pasiteiravus, ar verslininkai galėjo kelti kainas dėl to, kad patys vartotojai ir toliau pirkdavo, nepaisant didžiulių sumų, ekonomistas svarstė, kad, turbūt, šie metai tokie ir buvo. Iš vienos pusės spaudimą kainoms darė žaliavų kainos ir baimė dėl jų trūkumo, bet iš kitos pusės buvo labai stipri paklausa. Kitaip tariant, verslininkams didinti kainas susidarė itin palanki aplinka.
„Kas neįtikėtina, ir dabar net, mes matome vidutinę metinę infliaciją apie 20 proc., vartojimas ir mažmeninė prekyba sumažėjo gal 1-2 proc., lyginant su praėjusiais metais. Tai vis tiek laikosi labai stabilus vartojimas. Pirmą pusmetį dar matėme labai spartų vartojimo augimą.
Iš tiesų, tokioje aplinkoje, kur brangsta žaliavos, energetiniai ištekliai, bet tuo pačiu metu vartotojai turi pinigų, nedarbo lygis žemas, nuotaikos geros, tai tikrai buvo palanki terpė labai sparčiai didinti kainas, tai ir pavirto visose Baltijos šalyse į infliaciją viršijančią 20 proc.“, – komentuoja N. Mačiulis.
Nustebino maisto kainų augimas
Eurostato duomenimis, infliacija Europoje rugsėjį buvo pasiekusi 10 proc., o Lietuvoje siekė 22,5 proc. Didžiausia infliacija Estijoje – 24 proc. Trečioje vietoje buvo Latvija.
Spalį situacija panaši. Kaip skelbė Eurostatas, Lietuvoje infliacija siekė 22,1 proc. ir buvo antra pagal dydį ES, Estijoje ji siekė 22,5 proc. ir buvo didžiausia, o Latvijoje – 21,7 proc. ir buvo ketvirtoje vietoje. Trečioje vietoje šį kartą buvo Vengrija.
Visoje ES kainos per metus padidėjo vidutiniškai 11,5 proc., o vien euro zonoje – 10,6 procento.
N. Mačiulis tokius kainų skirtumus paaiškina augančiu darbo užmokesčiu.
„Pagrindinė priežastis – darbo sąnaudų augimas. Jei žiūrėtume euro zonoje, vidutinis darbo užmokestis didėja 4-5 proc., žiūrint, kurioje valstybėje. Lietuvoje privačiame sektoriuje šiemet vidutinis darbo užmokestis padidėjo 16 proc., visuose sektoriuose apie 14 proc. Tai didžiąją dalį paaiškina tos infliacijos atotrūkio. Jei euro zonoje 5 proc., pas mus – 16 proc.
Šie metai tuo buvo išskirtiniai, kad visos didėjusios darbo sąnaudos atsidūrė galutinėse kainose. Žiūrint paslaugų infliaciją, kainos padidėjo apie 12 proc. Pagrindinė infliacijos priežastis – prekių brangimas, kainos didėja daugiau nei 20 proc.“, – pastebėjo ekonomistas.
Anot jo, būtent nagrinėjant maisto produktų brangimą, ir galima matyti keistų kainų šokų.
„Kai kur labai objektyvių priežasčių yra, kodėl kai kurios prekės pabrango dvigubai. Pavyzdžiui, aliejaus tiekimo sutrikimas iš Ukrainos, kuri yra viena pagrindinių tiekėjų pasaulyje. Šių prekių trūkumas pakėlė kainas, bet, daugeliu atvejų, mus nustebino maisto kainų šokas Lietuvoje.
Vidutiniškai Lietuvoje maistas per metus pabrango 33 proc. Prie to iš dalies prisidėjo energetinė krizė, darbo sąnaudų augimas, bet nežinau, ar galima sakyti, kad visiškai tai paaiškina maisto produktų brangimą. (…) Visose grandinėse matome keistų kainų šuolių. Pavyzdžiui, pieno supirkimo kainų šuolis buvo vienas didžiausių ES. Gal dėl to, kad buvo žemos praeityje, gal iš tiesų trūksta to pieno, bet kainų šuolis yra tikrai didelis“, – komentavo ekonomistas.
Maisto pramonės atstovas: kainas lėmė trys priežastys
Lietuvos maisto pramonės valdybos pirmininkas, „Vikonda grupės“ generalinis direktorius Mindaugas Snarskis replikavo, kad kalbant apibendrintai viskas gali atrodyti paprasta, tačiau taip nėra.
„Konkrečiai maisto pramonės 2021 metų rezultatus lyginant su 2020 metų, pajamų kritimas buvo daugiau kaip 40 proc., pelno kritimas daugiau kaip 80 proc. bendrai maisto pramonei. Tai jei žiūrime 2022 metus, maržos, pelnas susitraukia dar labiau. Tas pasakymas, kad tiekėjas puola bėgti kelti kainas, dar kol pačios žaliavų kainos ar savikaina nepadidėjo, jis nekorektiškas, nes didžiąja dalimi atvejų, 9 iš 10, ypač neturint savo galutinio pardavimo taško, kaip maisto gamintojas tiekdamas mažmenininkui, tu iš esmės vėluoji.
Visa maisto pramonė labai stipriai vėlavo, daugelis tiekėjų per šiuos metus arba turėjo susitaikyti su padidinta kaina, arba turėjo problemų su tiekimu, o jau įsipareigodamas, turėdamas savo mažmenos partnerį, galėjai pakelti 1-3 kartus per metus ne dažniau“, – komentavo jis.
M. Snarskis išskyrė tris faktorius, kurie lėmė didesnes kainas.
„Darbo užmokestis labai svarbus, bet ne didžiausia dedamoji. Jei žiūrėti 2021-2022 metus, pirma yra žaliavų kainų augimas. Dėl įvairiausių priežasčių – pradedant grandinės sutrikimais, baigiant tuo, kad mes esame atvira ekonomika ir labai daug kas išvažiuoja, jei patys nesuvartojame. Maža šalis esame, daugeliu atvejų, jei tiekimas mažesnis už paklausą, natūralu, kad tos kainos augs. Trys dalykai energetika, žaliavos ir darbo užmokestis.
Privalumas maiste tas, kad vis tik valgyti reikia, atidėti sudėtinga rytdienai. Šiuo metu stebimas pigiausių produktų kategorijos krepšelio augimas. Tai aiškiai rodo, kad piniginėse pinigų mažiau. Bandoma taupyti. Bet iš esmės, nekvėpuot, negert, nevalgyt, nemiegot – negalima. Mes, kaip maisto pramonė, turime tą stabilumą.
Iš kitos pusės, labai paprastai į aplinkines rinkas pasižiūrint, kad ir šios dienos „Nord Pool“ kaina, vidurkis apie 184 Eur/MWh Lietuvoje, Švedijoje yra 74 Eur/Mwh. Ir kai visas dedamąsias sudedi, kai reikia tą produktą išvežti, tai turime tokių pavyzdžių ir mūsų įmonių grupėje. Kalbamės su partneriais Japonijoje ir matome, kad galėsime turėti reikiamą kainą Japonijos pirkėjui ateinančių metų balandį, iki tol nepavyks uždirbti nei vienai, nei kitai pusei, ir negalime tiekimo organizuoti“, – teigė pašnekovas.
Pasiteiravus, ar jaučiamas kainų karas prekybos tinkluose ir spaudimas tiekėjams mažinti kainas, M. Snarskis atsakė, kad konkurencija visada buvo jaučiama. Jo teigimu, vienas sudėtingiausių dalykų derybos – susitarti dėl kainos, ypač gaminant privačios etiketės produktus.
„Pastebime suaktyvėjimą ir konkurenciją tinklų. To pasekoje, aišku, kreipiamasi į tiekėjus ir prašoma tam tikra kaina. Sveikintinas mums tas žaliavų augimo pikas, galimas mažėjimas, bet šiuo atveju, turime tam tikrą langą nuo 3 iki 6 mėnesių, kur atskirose kategorijose labai skirtingų atvejų gali būti. (…) Gegužės mėnesį visi kalbėjo, kad viskas brangs, galutiniame rezultate ir brango. Dabar visi unisonu kalbame, kad greičiausiai jau pasiektas pikas. Tas sentimentas labai daug įtakos turi, bet šiai dienai neįsivaizduoju situacijos, kai ateini pas didelį pirkėją ir papasakoji istoriją, kurios nėra“, – komentuoja M. Snarskis paklaustas, ar maisto gamintojai nebando į priekį derėtis su prekybininkais, nurodant sudėtingesnę verslui situaciją.
Kainos tiek neaugs, bet pirkėjai dar neatsikvėps
M. Snarskis tikisi, kad iš tiesų kainų pikas jau pasiektas. Pavyzdžiui, kviečių ar rapsų kainos tikrai mažėja. Tačiau, kaip pastebi pašnekovas, yra tokių kategorijų kaip cukrus, kur prognozuojama, kad kaina didės.
„Bendrąja prasme, apimtys maisto pramonei yra labai svarbus dalykas. Mes kalbame ne tik apie vidaus vartojimą. Dažnu atveju kaštai gamintojams augo daugiau nei aplinkinėse rinkose. Mažėjant konkurencingumui, mažės pardavimų apimtys eksporte, automatiškai kyla savikainos ir vietinėje rinkoje“, – pridūrė jis.
N. Mačiulis vertindamas, kaip gali kisti kainos pastebėjo, kad šiuo metu elektros, dujų kainos jau daug mažesnės nei buvo vasarą. Europoje dujų saugyklos – užpildytos, ateities sandorių kaina apie 100 Eur/MWh, ne tokia didelė, kaip anksčiau. Dėl to tam tikrais mėnesiais kitąmet galime stebėti defliaciją, t. y. kainų mažėjimą.
„Kai kalbame apie metinę infliaciją, lyginame kiekvieną mėnesį su kainų lygiu, kuris buvo prieš metus atitinkamą mėnesį, kad išvengtume sezoninių svyravimų. Kitų metų gale, mūsų vertinimu, labiausiai tikėtinas scenarijus, kad infliacija bus sumažėjusi iki 3 proc., bet žiūrint, kaip kiekvieną mėnesį per metus keisis kainos, tai labai būdingas sezoniškumas. Vasaros mėnesiais, normaliais laikais, visada kainos sumažėja – pigesni vaisiai, daržovės, daugelis maisto produktų atpinga. To nematėme šiemet, bet labai tikėtina, kad pamatysime kitais metais. Ir dėl pigesnių energetinių išteklių, susitvarkiusių tiekimo grandinių, nebus maisto žaliavų trūkumo, kaip matėme šiemet. Tai tų kainų sumažėjimų mes galime matyti, bet bus dar ir kainų šuolių.
Jau dabar užprogramuota, kad nuo sausio 1 d. bus brangesnės dujos ir elektra. Gali būti ir teigiamų siurprizų, jei tęsis energetinių kainų pigimas, kurį matėme dėl šiltos žiemos, gal ir nebus tokių didelių kainų šuolių, bet čia dar išlieka daug neapibrėžtumo. Visgi Europa išgyvena tą energijos krizę, kurią dar ir kitą žiemą turės, nebus taip lengva pakeisti energetinius išteklius, kuriuos pirkome iš Rusijos, kitais šaltiniais. Lietuvoje lieka ir kitas specifinis veiksnys, kuris kels kainas, atlyginimų didėjimas. Nuo sausio apie 15 proc. minimali mėnesio alga (MMA) didėja. Pakilus MMA, turi kilti ir kiti atlyginimai. Visa tai prisideda prie didesnių darbo sąnaudų ir užkerta kelią kainų mažėjimui“, – sako ekonomistas.
Tiesa, ekonomistas pastebi, kad kainų mažėjimas nėra toks dalykas, kurio reikėtų laukti.
„Kainų mažėjimas – retas reiškinys. Per daugiau nei 30 metų nepriklausomos Lietuvos matėme tik dvejus metus, kai buvo kainų sumažėjimas. Ir įprastai tai būna kriziniai metai, kai atpinga žaliavos, nafta, dujos. Tai nėra tai, ko labai norėtume ir lauktume“, – paaiškino jis.
N. Mačiulis išskiria, kad kitais metais nebus tokio ekonomikos augimo, kuris buvo praėjusiais, ar šių metų pirmą pusmetį. Kaip vardija, tai buvo galima vadinti klestėjimu – žemas nedarbo lygis, spartus atlyginimų augimas, teigiami lūkesčiai, nors išlaidauti perkant ne pirmo būtinumo prekes ir paslaugas. Kitais metais gresia recesija – brangesnės paskolos, didesnės kainos slopins paklausą. Dėl to paslaugų ir pramonės įmonėms bus sudėtinga visas didėjančias sąnaudas perkelti galutiniam vartotojui.
Verta pastebėti ir tai, kad viena priežasčių, kodėl statistinė infliacija kitais metais bus daug mažesnė, yra ta, kad pasikeis palyginamoji bazė. Paprasčiau kalbant, kainų augimas bus lyginamas su šių metų atitinkamų mėnesių kainų didėjimu, kai jau matėme didžiulį infliacijos rodiklį. Reikia pastebėti, kad ir atlyginimai, galimai, padidės ne visiems. Tad gali būti, kad kainos ir toliau didės, o įpirkti lengviau nebus.
„Tai, kad sumažės infliacija, nereiškia, kad padidės gyventojų perkamoji galia. Vien per šiuos metus, jei vidutinis darbo užmokestis apie 15 proc. padidėja, o kainos daugiau nei 20 proc., tai bent penkis proc. perkamosios galios prarado gyventojai.
Mes kalbame apie tai, kad kitais metais galbūt atlyginimai ir kainos didės panašiais tempais, bet tai nereiškia, kad sugrįšime į tą būklę, tą perkamosios galios piką, kurį turėjome šių metų pradžioje. Tikrai tai turbūt labai neguodžia ir tai yra viena priežasčių, dėl ko daugelis ekonomistų, institucijų prognozuoja, kad kitais metais matysime stagnaciją. Gyventojų galimybės vartoti apribotos. Pirmo būtinumo, pigiausių prekių paklausa išliks, niekur nedingsi, valgyti reikia, šildyti namus reikia, bet ne pirmo būtinumo, prabangos vartojimas, jau dabar matome stebėdami bankų kortelių statistiką, kad šiek tiek mažiau išleidžiame pinigų“, – komentavo „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas N. Mačiulis.
