Internete skelbimų už kelis tūkstančius eurų įsteigti įmonę ir taip gauti leidimą gyventi – apstu. Tokias paslaugas dažniausiai teikia teisininkais prisistatantys asmenys.
LRT Tyrimų skyriui neoficialiai paskambinus į vieną iš tokių įmonių buvo patikinta, kad jie gali pagelbėti gaunat leidimą apsigyventi Lietuvoje. Teiraujantis leidimo piliečiui iš Baltarusijos teigta, kad tokiais klausimais reikia konsultuotis konfidencialiai, o susitikimo kaina – 40 eurų. Pagalbos gauti leidimą kaina prasideda nuo 300 eurų.
„Papildomai valstybės rinkliavos, jeigu reikalingos, papildomai vertimo paslaugos, galbūt dokumento apostilizavimas, nes Baltarusijoje yra pasikeitusios tarptautinės sutartys, galbūt kai kuriuos dokumentus reikia legalizuoti. O jeigu įmonę steigti, tai irgi yra sąlygos tam tikros. Tai verta diskusijos bent valandos“, – aiškina bendrovės atstovė.
Migracijos departamentas tokią situaciją vadina pilkąja zona. „Pagal teisės aktus jie daro viską, kas yra teisėta. Niekas nedraudžia steigti įmonės, niekas nedraudžia parduoti įmonę“, – sako Migracijos departamento vadovė Evelina Gudzinskaitė.
Komentuodama skambučio atvejį ji sako, kad nieko neteisėto taip pat neišgirdusi, nes, anot jos, tiek konsultacija, tiek dokumentų surinkimas – įstatymams nenusižengia. Tačiau pripažįsta, kad schemų, kaip nelegaliai gauti leidimų, vis dar yra. Vienas iš pavyzdžių, kai įdarbinami trečiųjų šalių darbuotojai, – gaunamas leidimas gyventi, o paskui darbuotojai atleidžiami. Arba formaliai įdarbinus žmones, rodomi judėjimai tarp sąskaitų, nors iš tiesų pinigai siuntinėjami iš vienos įmonės į kitą.
Migracijos departamentas giriasi pasiekimais
Nors LRT Tyrimų skyrius išsiaiškino, kad trečiųjų šalių piliečiai Lietuvos migracijos sistemoje ir toliau geba rasti landų, migracijos specialistai situaciją mato kitaip.
Pasak jų, anksčiau leidimo gyventi Lietuvoje gavimo schema buvo paprasta: įrodai, jog turi verslą šalyje, t.y. bendrovės akcijų, kurias įsigyji iš įmones steigiančių lietuvių tarpininkų, ir leidimas gyventi beveik garantuotas.
„Lietuvos fiziniai asmenys įsteigdavo įmonę ir pakeldavo jos reikalavimus, akcijų kiekį iki įstatymų reikalavimo ir perleisdavo už pinigus užsieniečiams, kurie tuo pagrindu eidavo prašyti leidimo gyventi“, – pasakoja Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė.
Dabar Migracijos departamentas skaičiuoja, kad šiemet perpus sumažėjo trečiųjų šalių verslininkų, kuriems leidžiama gyventi Lietuvoje. Tokių verslauti norinčių žmonių nuo 2014 iki 2016 metų Lietuvoje atsirado daugiau kaip 6 tūkstančiai. Daugiausia leidimų buvo išduota Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Irano, Azerbaidžano, Armėnijos, Kinijos, Pakistano ir Kazachstano piliečiams.
Vartai į Europą – įmonės akcijos
LRT Tyrimų skyrius susisiekė ir su kita bendrove, kuri žiniasklaidoje linksniuota jau 2016 m. Bendrovė susijusi su konkrečiu daugiabučiu viename iš sostinės rajonų. Išsiaiškinta, kad bute registruota daugiau kaip tūkstantis įmonių, o buto savininkės vyras užsiima įmonių steigimu, buhalterija ir migracijos klausimais. Jo bendrovė ir dabar, 2018 m., tikina užsiimanti vis dar tuo pačiu.
Susisiekus nurodytu numeriu ir pasiteiravus dėl leidimo gyventi šalyje bičiuliui iš Baltarusijos, paaiškinta, kad šiuo metu tai galima atlikti dviem būdais: įsidarbinant įmonėje arba kuriant verslą. Tačiau kurti verslą pakanka tampant įmonės akcininku. Konsultacijos kaina – 100 eurų.
„Ne viena galimybė su ta įmone. Jis gali ir kaip akcininkas, jeigu įgyja įmonės akcijų, kaip investuotojas. Jis gali ir kaip verslininkas. Jeigu akcininkas – vienos sąlygos, jeigu verslininkas – kitos sąlygos“, – aiškina vyras, tačiau plačiau paaiškinti atsisako, nes konsultacija kainuoja.
LRT Tyrimų skyrius eksperimentą pratęsė ir nuvyko susitikti su konsultantu. Anot jo, šiuo metu situacija kur kas sudėtingesnė, vis mažiau užsieniečių kreipiasi dėl leidimų. Lengviausia, pasak jo, tiems, kas turi daug pinigų: „Jis gali įsigyti kažkokios veikiančios įmonės akcijų ir kaip investuotojas prašyti leidimo gyventi. Tos įmonės, kurios priima žmogų vieną iš akcininkų, į metus ima 6 tūkstančius eurų. Šiek tiek pigiau nei verslą daryti“.
Pokalbio metu naujoji schema konkretizuojasi. Pasirodo, kad nuolatos veikiančios įmonės vadovai perleidžia dalį akcijų tol, kol žmogus nori turėti leidimą gyventi Lietuvoje ir kasmet iš jo ima fiksuotą sumą pinigų. „Čia geriausia tiems žmonėms, kurie jau turi savo verslų ir tiesiog nori turėti leidimą gyventi, kad galėtų keliauti. Tai jie taip kasmet sumoka tuos 6 tūkstančius. Žinot, tam turtingam žmogui tai kaip vargšui – 60 eurų“, – teigia pašnekovas.
Galbūt tik sutapimas, bet minėto pašnekovo įsteigtoje įmonėje akcijos šiuo metu taip pat perleidinėjamos trečiųjų šalių piliečiams. Migracijos departamento vadovės pasiteiravus, ką daryti, kad tokių tarpininkų būtų mažiau, nes tokiu būdu Lietuvoje gali gyventi bet kas, ji teigia, kad kol kas lieka tik kelti visuomenės sąmoningumą.
„Tie tarpininkai darosi pelnus, bet jie nežino, kam jie padeda atvykti į Lietuvą. Tai ar vis dėlto jie nori dirbti prieš savo valstybę ar jie nori bendradarbiauti?“, – sako E. Gudzinskaitė.
Prieš kelis metus internetas mirgėjo nuo pasiūlymų steigti įmones ir pasirūpinti užsieniečio leidimu. Tokios paslaugos kaina svyravo nuo 1000 iki 3000 eurų. Situacija užsieniečiams, turintiems pinigų ir neva kuriantiems verslą, turėjo pasikeisti nuo 2017 m. sausio pradžios, nes atsirado reikalavimas pateikti ne tik bendrovės dokumentus, bet ir verslo planą, taip pat užsieniečiui nebegali atstovauti tarpininkas. Leidimų skaičius tokiems verslininkams iš esmės sumažėjo, daugiau negu 50 proc. prašymų nėra patenkinama.
O štai senosios tvarkos spragomis dar spėjo pasinaudoti ir buvęs politikas Aleksandras Sacharukas, padėjęs verslo partneriui gauti leidimą gyventi šalyje.
Gamyklai padėjo leidimą gavęs verslininkas
Už Seimo nario priesaikos pažeidimą, kai 2010 m. parlamente balsavo už Liną Karalių, pinigine bausme nubaustas A. Sacharukas šiuo metu vysto verslą Vilniaus pašonėje, Trakų rajono Šventininkų kaime. Čia išdygo ir netrukus pradės veikti poliuretano putų gamykla „Insola“.
A. Sacharukas pasakoja, kad idėją užsiimti pramone jam verslo partneris pasiūlė dar 2013 m., tačiau ji faktiškai pradėjo realizuotis tik prieš dvejus metus, kai tuo metu jo žmonos Žygintos Blažytės valdoma UAB „Trakailand“ savo žemėje pradėjo planuoti gamyklos statybas. Po metų minėtos bendrovės akcijas perėmė pats A. Sacharukas, o kita žmonos vadovaujama UAB „Insola“ (buvusi UAB „Piktora“) gamyklos įrengimui gavo apie 1,5 mln. eurų paramą iš ES struktūrinių fondų.
Iš pradžių A. Sacharukas aiškino, kad su gamykla niekaip nėra susijęs, nes „Trakailand“ žemę, ant kurios stovi fabrikas, pardavė kitai bendrovei. Tik susitikęs su LRT Tyrimų skyriumi buvęs politikas atskleidė, kad plotą tiesiog perrašė „švariai“ įmonei, t.y. žmonos vadovaujamai „Insola“, kad gamyklos vieta nebūtų siejama su „Trakailand“.
„Mes dalyvavome europiniame projekte, jį sėkmingai laimėjome, o tam, kad dalyvautume, mes turėjome turėti švarią įmonę <...> Ji buvo tiesiog nupirkta iš žmogaus, kuris užsiima įmonių įkūrimu“, – aiškina A. Sacharukas.
Minėtas žmogus – buvusio politiko studijų draugas Dmitrijus Dolginas. Jam priklauso bendrovė UAB „Komantas“, kurios dukterinė įmonė „Eurostatus“ ir įkūrė šiuo metu žmonai Ž. Blažytei ir verslo partneriui priklausančią „Insolą“. Iš UAB „Komantas“ A. Sacharukas taip pat įsigijo UAB „Trakailand“.
Tylusis verslo partneris – Rusijos pilietis, dabar, pasak A. Sacharuko, gyvenantis JAV, Konstantinas Draganas. Jam priklauso 20 proc. „Insola“ akcijų ir būtent jis, kaip teigiama, skyrė lėšų poliuretano verslo pradžiai. Buvusio Lietuvos politiko ir Rusijos verslininko finansiniai santykiai prasidėjo kartu su UAB „Kos invest“ įsteigimu 2013 m.
Tąkart bendrovės sukūrimu pasirūpino tas pats D. Dolginas ir jo įmonė „Komantas“. O schema susidarė tokia. Per vieną dieną nuo „Kos invest“ sukūrimo jos vieninteliu akcininku ir vadovu tapo Rusijos pilietis K. Draganas, po metų dėl verslo sukūrimo gavęs lietuvišką asmens kodą, t.y. leidimą gyventi šalyje. 2016 m. „Kos invest“ ir Ž. Blažytė lygiomis dalimis tampa UAB „Trakailand“ akcininkais, o Ž. Blažytė – ir abiejų įmonių vadove.
Kai A. Sacharuko žmona 2017 m. paskiriama ir UAB „Insola“ direktore, A. Sacharukas perima „Trakailand“ akcijas, o Ž. Blažytė bei K. Draganas dalinasi „Insola“ vertybiniais popieriais. Visos A. Sacharuko ir jo partnerio perimtos bendrovės registruotos Vilniuje arba Spaudos rūmuose, arba privačių asmenų butuose, nors bendrovių išvystyta gamykla iš tiesų stovi Šventininkų kaime. Poliuretano putų gamykla Trakų rajone netrukus pradės veiklą, tačiau jos vadovų likimus pakeitė Migracijos departamentas.
Verslui pritaikė tradicinę schemą
Migracijos departamentas nustatęs, kad A. Sacharuko partneris K. Draganas Lietuvoje gyvena neteisėtai, leidimą panaikino. Nustatyta, kad K. Draganas melavo tiek dėl savo gyvenamosios vietos, tiek dėl „Kos invest“ veiklos. Institucijos duomenimis, nurodęs adresą sostinės Žirmūnų rajone, K. Draganas ten niekada negyveno, o pats butas, kuriame iš tiesų gyvena nuomininkas, priklauso leidimą gyventi Lietuvoje parūpinusiam A. Sacharukui.
Nuomininkas, teismo duomenimis, taip pat gaudavo „Kos invest“ skirtą korespondenciją, tačiau K. Draganas ginčijo, kad jo bendrovė veikia kitu adresu Naujininkų rajone. Bet ir ten, Šaltkalvių gatvėje, pareigūnai atrado ne verslą, o kito žmogaus butą, kuriame jokia veikla nevyksta.
LRT Tyrimų skyriaus duomenimis, K. Draganas bandė teismą įtikinti, kad „Kos invest“ nėra fiktyvi, todėl pateikė sutartis su „Trakailand“, bet teisėsauga tokį įrodymą atmetė, nes abiejų bendrovių vadovė ta pati – A. Sacharuko žmona Ž. Blažytė.
Pasak A. Sacharuko, tai buvo vienintelis kartas, kai jis padėjo verslo partneriui gauti leidimą gyventi Lietuvoje ir pripažįsta pasinaudojęs teisinėmis spragomis. Savo bute verslininką registravo ir įmones iš draugo pirko tam, kad galėtų kuo greičiau vystyti verslą Lietuvoje. „Žmogus visada linkęs eiti lengviausiu keliu“, – aiškina buvęs politikas.
Dėl leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimo A. Sacharukas kaltina patį Migracijos departamentą, nes esą šis pats aplaidžiai žvelgė į visą procesą. „Mes ne visai tinkamai įrodėme, kad jis investuoja pinigus į Lietuvą. Mes daugiau pažiūrėjome į tą klausimą formaliai. Kaip ir visi į tuos klausimus anksčiau žiūrėjo formaliai. <...> Dėl to Migracijos departamentas surado pagrindą ir panaikino“, – sako A. Sacharukas.
Tačiau departamento vadovė E. Gudzinskaitė su buvusiu politiku nesutinka. Anot jos, anksčiau buvo matyti, kad trečiųjų šalių piliečiai fiktyviais pagrindais gyvena Lietuvoje, bet nieko negalėjo padaryti.
„Departamentas gal ir matydavo, kad yra fiktyvi įmonė, bet neturėdavo įrankių įrodyti neišduoti to leidimo gyventi. Kiek iš istorijos pamenu, būdavo bandoma neišduoti, bet teismuose nepavykdavo įrodyti, kad departamentas teisingai neišdavė ar panaikino leidimą gyventi“, – teigia E. Gudzinskaitė.
Kitoje teismo byloje dėl analogiško atvejo pasirodė ir A. Sacharuko studijų draugo D. Dolgino bendrovė UAB „Komantas“, parūpinusi anksčiau minėtas įmones. Šiais metais Migracijos departamentas nustatė, kad bendrovė neužsiima deklaruota veikla, o joje akcininkais ir valdybos nariais įdarbinti trečiųjų šalių piliečiai Lietuvoje gyvena neteisėtai.
Registrų centro duomenimis, bendrovė „Komantas“ per dukterinę įmonę „Eurostatus“ dalyvavo daugiau kaip šimto kitų įmonių įkūrime. Didžioji jų dalis registruota tuo pačiu adresu Laisvės pr. 60 ir daugelyje jų akcijų turėjo, valdyboje dirbo ar įmonėms vadovavo asmenys iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Afganistano, Pakistano, Indijos, Vietnamo, Ganos Respublikos ir kitų trečiųjų šalių.
Į akis krinta vis dar panašia veikla kaip ir prieš 2017 m. užsiimantys asmenys. Pavyzdžiui, šių metų teismo byloje pasirodžiusi bendrovė „Komantas“, kurios įdarbinta užsienietė pripažinta nelegaliai gavusi leidimą. Vienintelis bendrovės akcininkas jau minėtas A. Sacharuko studijų draugas D. Dolginas. Buvęs politikas aiškina, kad D. Dolginas su žmona Rima Dolgine užsiima buhalterija ir įmonių steigimu. Žmona vadovauja bendrovei „Eurostatus“, registruotai tuo pačiu adresu, kaip ir „Komantas“.
Įdomu tai, kad bendrovės steigtos ir trečiųjų šalių piliečiai jose vadovauja ar akcijų turi ir po 2017 m. įsigaliojusių sugriežtėjusių reikalavimų.
Tačiau tik su įmone „Eurostatus“ schema nesibaigia. Kita D. Dolgino galima partnerė – Kira Vaškinel, buvusi ir „Komantas“ ir „Insola“ vadovė. Registrų centro duomenys rodo, kad ji per pastaruosius šešerius metus vadovavo 250 bendrovių, kurių didžioji dalis registruota Laisvės pr. 60, kai kurios – Vilniaus Šaltkalvių gatvės adresu, privataus žmogaus bute. Daugelyje šių įmonių visai neseniai pradėjo dirbti trečiųjų šalių piliečiai.
Migracijos departamento vadovė tikina, kad negalima tvirtai teigti, kad visos bendrovės fiktyvios ir kad ši konkreti schema padeda užsieniečiams gauti leidimus gyventi šalyje, tačiau įtarimų yra. Tuo metu susisiekus su pačiu D. Dolginu, šis tvirtina leidimų gyventi šalyje nepardavinėjantis, tačiau paaiškinti, kodėl jo įmonės „Komantas“ dukterinė bendrovė „Eurostatus“ susijusi su šimtu kitų įmonių, nesugebėjo.
„Aš tikrai negalėčiau pakomentuoti visos šitos apimties, kurią jus vardinate. Man ši informacija nėra žinoma“, – telefonu sakė D. Dolginas. Patikinus, kad visa informacija yra patikrinta oficialiame registre, verslininkas aiškina, kad ji yra neteisinga ir visi išsakyti teiginiai yra melas, interpretacijos. Taip pat pasak D. Dolgino, jis nedirba su K. Vaškinel, nors oficialiame teisinių paslaugų portale, jie įvardijami bendradarbiais. Galiausiai D. Dolginas tikino pasimetęs tarp interpretacijų ir toliau kalbėti atsisakė.
Kas yra K. Draganas?
Konstantinas Draganas – Vilniuje jau pagarsėjęs Rusijos verslininkas. Jo bendrovė „Kos invest“, kuri pernai Migracijos departamento ir teismo pripažinta fiktyvia, pagal nuomos sutartį nuo 2013 m. valdė „Žalgirio“ sporto bazės teritoriją sostinės Žolyno gatvėje. Planus sklype vykdyti statybas K. Draganas kūrė nuo 2011 m., kai išpirko dalį futbolo klubo „Žalgiris“ skolų.
Nutraukus klubo bankrotą, „Žalgirio“ pavadinimas pakeistas į „Antakalnio laisvalaikio ir sporto klubą“, netrukus įsteigta ir „Kos Invest“, o jai perleistas nekilnojamasis turtas. Sostinės Žolyno gatvėje esantis sklypas perleistas ne tik keičiantis „Žalgirio“ savininkams, bet ir oficialiais raštais. 2015 m. kovą registruotas susitarimas, pagal kurį Nacionalinė žemės tarnyba ir „Antakalnio laisvalaikio ir sporto klubo“ ir „Kos invest“ įgaliotas atstovas A. Sacharukas, įgyvendinamas sklypo perėmimas.
Nors žemės plotas jau nuo 1994 m. turėjo būti susijęs tik su futbolo infrastruktūra, naujieji sklypo savininkai stadiono vietoje norėjo pristatyti daugiabučių. Pasikeitus miesto valdžioms 2015 m. „Kos invest“ planai įtarti kaip neteisėti, perduoti prokuratūrai ir ploto nuomos sutartis – nutraukta. Tačiau istorija tuo nesibaigė. „Kos invest“ skelbė teismui skųsianti Vilniaus valdžią ir svarstė reikalauti 25 mln. JAV dolerių žalai atlyginti.
Pernai sostinės savivaldybė gavo „Kos invest“ atstovaujančios JAV advokatų kontoros „Silverman & Milligan“ pranešimą, kuriame teigta, kad į nutrauktą projektą dešimtis milijonų eurų planuoja investuoti JAV pilietis Michaelas Sosinsky. Vis dėlto oficialiai jis įmonės dokumentuose nefigūravo, tuo labiau įtarta, kad savivaldybei pateikti dokumentai – fiktyvūs.
Tuo metu žiniasklaidai M. Sosinsky komentavo, kad jis projekte dalyvauja nuo 2013 metų, o ilgametis jo pažįstamas K. Draganas yra verslo partneris. Tačiau grasinimai teismais nepavyko. Pernai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė, kad žemės nuomos sutarties nutraukimas pagrįstas, ir iš „Kos invest“ valstybei priteisė bylinėjimosi išlaidų.
Futbolo klubo „Žalgiris“ perėmime 2013 m. dalyvavo ne tik Rujos verslininkas K. Draganas ir A. Sacharukas, bet dar trys asmenys: Dmitrijus Dolginas, jo žmona Rima Dolginė ir Georgijus Šebajevas. Pastarojo senelio bute 2017 m. teismo bylos duomenimis ir buvo registruota bendrovė „Kos invest“. Trys minimi Lietuvos piliečiai 2013 m. buvo „Žalgirio“ klubo nariai ir visuotiniame narių susirinkime atšaukė Rusijoje teistą milijonierių Vadimą Kastujevą iš klubo valdybos narių bei nauju nariu paskyrė tą patį G. Šebajevą. Jis ir D. Dolginas buvo paskirti tvarkyti klubo duomenis.
Ryšiai su Vadimu Kastujevu
Iki K. Draganui perimant „Žalgirio“ klubą, jis priklausė verslininkui V. Kastujevui, kurį įkalinus Maskvoje, klubui ir buvo iškelta bankroto procedūra. 2008 m. birželio viduryje Rusijos sostinėje buvo suimti du Lietuvos piliečiai: V. Kastujevas ir Aleksandras Baidenka. Kartu su jais už grotų atsidūrė ir du Rusijos Vidaus reikalų ministerijos kovos su organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu karininkai. Visiems pareikšti kaltinimai iš banko „Inkredbank“ viceprezidento ir ledo rutulio klubo „Spartak“ vadovo Piotro Čiuvilino reikalavus pusantro milijono eurų.
K. Dragano ir V. Kastujevo keliai susikirto ne tik perimant „Žalgirio“ klubą, bet ir minėtoje „Inkredbank“ byloje. K. Draganas su dar dvejais asmenimis valdė rusišką banką, kai šiam 2007 m. Rusijoje buvo uždrausta priimti gyventojų indėlius. Banko viceprezidentas P. Čiuvilinas per V. Kastujevą susisiekė su Rusijos Vidaus reikalų ministerijos karininkais, kurie už 1 mln. JAV dolerių pažadėjo išspręsti banko problemas. Suma V. Kastujevui buvo perduota, bet „Inkredbank“ problemų tai neišsprendė, o iš P. Čiuvilino reikalauta dar pinigų. Tik tada jis kreipėsi į saugumo tarnybas ir V. Kastujevas buvo sulaikytas.
K. Dragano partneris A. Sacharukas LRT Tyrimų skyriui komentavo, kad visos šios sąsajos su V. Kastujevu yra tik aplinkybės, o jo draugas niekada su teistu milijonieriumi ryšių nepalaikė.
„Čia tiesiog buvo sukurta tokia opinija, kai buvo išpirktas iš bankroto bankrutuojantis „Žalgirio“ futbolo klubas, kuris anksčiau priklausė Kastujevui. Tiesiog kai buvo vystomas projektas, kuris dabar sužlugdytas ir stovi vietoje, tuo metu kai Vilniaus savivaldybė sprendė tą klausimą, sakysim kažkas, bet ta prasme konservatorių frakcijos nariai, suformavo neigiamą opiniją aplink tą projektą, kad neva čia Kastujevas, banditai“, – pasakoja A. Sacharukas.
