Vietoje vaikiškų žaidimų – idėjų paieškos
Eglė dar vaikystėje pradėjo žvalgytis, ką žmonės perka, ko jiems reikia ir svarbiausia – ko trūksta.
„Nuo 12 metų pradėjau važinėti po muges, kuriose padėjau savo tetai parduoti daiktus. Jau tada mano akys krypo ne vien į tai, ką pardavinėjame mes, bet ir į aplinkinius prekiautojus. Kiekviena diena praleista tetos versle buvo tarsi verslo idėjų paieška. Paaugusi ilgai svarsčiau, ko žmonėms trūksta mugėse, ko trūksta man pačiai, ir supratau – o gi tikros kavos“, – pasakojo Eglė.
Taip prasidėjo jos kelias į kavos pasaulį. Mergina nusipirko mobilų profesionalios kavos aparatą, pardavinėjo kavą įvairiose mugėse, o šiltajam sezonui atėjus nusprendė savo kava pamaloninti pajūrio lankytojus.
Pajūryje Eglė praleido tris vasaras. Kiekvieną vasarą ji plėtė savo prekių asortimentą – užkandžiais, skanėstais, spauda, o šią vasarą įsigijo ir minkštų ledų gaminimo aparatą.
Kodėl geodezija?
Nors Eglė nuo mažens domėjosi verlsu, tačiau jos rankose ne ekonomikos ar verlso vadybos, o geodezijos diplomas.
„Inžinerija man taip pat labai įdomus dalykas ir visiškai nesigailiu baigusi šią specialybę. Nežinau, kas manęs laukia ateityje, todėl neatmetu galimybės, kad man dar prireiks ir įgytos specialybės. Žinoma, mane labiau domino ekonomikos studijos, tačiau pritrūko balų įstoti į valstybės finansuojamą vietą, o mokėti už studijas nenorėjau.
Baigusi studijas negalvojau apie darbą susijusį su specialybe. Kai pradėjau dirbti su kava, dar buvau studentė. Tam reikėjo investicijų, kadangi sekėsi neblogai, norėjosi tęsti tai, ką pradėjau.“
Laimės ieškojo ir svetur
„Į Angliją išvykau, nes norėjau pabandyti gyventi kitoje šalyje. Buvo įdomu, kodėl visi ten taip veržiasi išvykti. Tačiau po pusės metų grįžau, nes... nepatiko. Nepatiko pats miestas – Londonas, man jis atrodė per daug didelis. Ir, žinoma, pasiilgau draugų, šeimos, savo šalies. Taip pat visą laiką norėjosi kurti kažką savo, bet ne svetur, o gimtinėje.“
Kas džiugina, stebina, liūdina
Į klausimą, kas maloniausia darbe, mergina nedvejodama atsakė, kad nuoširdžios žmonių šypsenos. „Stebina, kad Alytuje yra tiek daug puikaus, aktyvaus, mandagaus jaunimo, kuris niekada nepamiršta žodelio ačiū, nebijo pasakyti, kad jiems čia patinka ir gera būti.
Man tai labai malonu, nes mano tikslas ir buvo sukurti jaukią vietą, kur kiekvienas galėtų maloniai praleisti laiką. Mes lankytojams siūlome daug įvairių stalo žaidimų. Daug draugų manęs klausia, ar nebijau, kad išmėtys, sulaužys, bet aš drąsiai galiu teigti, kad nebijau, nes jaunimas, kuris čia lankosi, yra iš tiesų puikus“.
Bet ar gali būti, kad visi lankytojai tokie malonūs? „Nors ir retai, tačiau kartais atsiranda tokių žmonių, kurie atėję ir pamatę, kad tai kitokia vieta negu yra įprasta Alytuje, iškart priešiškai nusistato net nepabandę išgerti kavos, paragauti to, ko mes siūlome. Bet ką gi, visiems neįtiksi“, – kalbėjo jaunoji verslininkė.
Kavinė be alkoholio?
Ne paslaptis, kad alkoholis neša didelį pelną ne vienai kavinei, todėl nustebome neradę jo čia. „Alkoholiu negalėjome prekiauti, nes nebuvo sutvarkyti atitinkami dokumentai, negauta licencija. O šiuo metu aš vis dar svarstau, ar jo reikia ar ne, bet tikriausiai pasiliksiu prie dabartinės situacijos ir alkoholio neįtrauksiu į savo meniu, nes čia renkasi labai daug jaunų žmonių. Man labai smagu matyti jaunus žmones, kurie čia sėdi ir vakarais žiūri filmus su kavos ar arbatos puodeliais, o ne alaus bokalais rankose.“
Labiausiai „smaugia“ mokesčiai
Ar lengva kurti verslą jaunam žmogui? „Lietuvoje norėdamas pradėti nuosavą verslą turi turėti didelį kapitalą. Reikia arba prašyti tėvų finansinės paramos, arba ieškoti iš kur pasiskolinti. Nes bankai labai nenoriai duoda paskolas jaunam žmogui, o tai labai varžo. Įmonė turi veikti ko ne metus, kad kažkas su tavimi pradėtų kalbėti.
O ką jau kalbėti apie mokesčius. Jie tikrai labai „smaugia“. Žinau, kad ir valstybė ir savivaldybės remia naujus verslininkus, tačiau norint pasinaudoti jų parama, gauti lengvatas, reikia tam skirti labai daug laiko, nes popierizmas yra milžiniškas. Jeigu būčiau pasiryžusi gauti paramą iš valstybės, tai dar dabar būčiau tvarkiusi dokumentus, o aš norėjau kuo greičiau atidaryti kavinę ir susikurti darbo vietą sau ir kitiems. Ir ne kitais metais, o dabar“.
Ačiū mamai
Visi kavinės reikalai gula ant Eglės pečių: ji kūrė kavinės dizainą, meniu, yra atsakinga už dokumentus, užsakymus. Nors turi dvi merginas, kurios puikiai darbuojasi, tačiau ir pati visą laiką praleidžia čia, aptarnauja klientus.
„Prie mano verslo prisideda ir padeda visi, kas gali: tėvai, vaikinas, draugai, artimieji. Tačiau didžioji pagalbininkė ir palaikytoja yra mama, kažin ar be jos pagalbos būčiau įveikusi visus iškilusius sunkumus. Tad didžiausias ačiū yra skirtas jai.“
