Andriaus Kubiliaus vadovaujamas ministrų kabinetas dažnai mėgsta skelbti, kad nuolat palaiko dialogą su visais socialiniais partneriais ir derina su jais žmonėms aktualiausius sprendimus.
Tačiau realybė kitokia. Lietuvos valdžia kalbasi tik su tomis profesinėmis sąjungomis, kurios gauna valstybės paramą ir, tikėtina, dėl to gali būti sukalbamesnės, o verslui tose derybose atstovauja tik stambaus kapitalo įmonių vadovai. Smulkių ir vidutinių verslininkų asociacijos nuomonė Vyriausybei neįdomi.
Kai kurie politikai neslepia manantys, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybės rengiamas nacionalinis susitarimas „Už nepraskolintą valstybę, už saugią Lietuvos ateitį“ tebus muilo burbulas, kurių ši valdžia jau ne vieną paleido į orą.
Nupirktas dialogas?
Trišalėje taryboje dalyvaujančias profesinių sąjungų organizacijas – „Solidarumą“, Lietuvos darbo federaciją ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederaciją – sunku laikyti nešališkomis ir nepriklausomomis. Mokesčių mokėtojų lėšų valstybė joms iš biudžeto kasmet atseikėja 1,7 mln. Lt. Jie skiriami pagal Vyriausybės patvirtintą Socialinio dialogo Lietuvoje stiprinimo programą 2007–2011 metams.
Pasinaudodama šia programa pernai Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija įsteigė 33 etatus, kuriems išlaikyti valdžia skyrė beveik pusę milijono – 416 tūkst. Lt, „Solidarumo“ 22 etatams – 190 tūkst. Lt, Lietuvos darbo federacijos 17 etatų išlaikyti – 200 tūkst. Lt.
Galimybės manipuliuoti
„Kas gali paneigti, kad profesinės sąjungos gaudamos valstybės paramą paskui neturės atiduoti „atkato“ – skaudžiais žmonėms klausimais pritarti Vyriausybei, o ne atstovauti dirbančiųjų interesams?“ – svarstė Jungtinės profesinės sąjungos pirmininkas Arvydas Dambrauskas. Žvelgiant į tai, kaip „diskutuojama“ su visuomenės atstovais dėl drastiško socialinių išmokų mažinimo, panašu, kad taip ir yra.
A.Dambrausko teigimu, valstybė, remdama kai kurias profesinių sąjungų organizacijas, pažeidžia Tarptautinę darbo organizacijų konvenciją, kurioje nurodoma, kad nei valstybė, nei darbdaviai negali finansuoti profesinių sąjungų. Tik tada jos gali išlikti nepriklausomos ir iš tiesų atstovauti vien savo narių interesams.
„Man gėda, kad tai vyksta Lietuvoje, nes kompromituojamos visos kitos, negaunančios šios valstybės paramos profsąjungos. Juk žmonės, ketinantys stoti į mūsų profsąjungą, gali manyti, kad ir aš juos išduosiu vos tik man valdžia pasiūlys paramą, – aiškino A.Dambrauskas. – Kodėl staiga nutilo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija prieš tai skambiai grasinusi bado streikais? Gal jai buvo pagrasinta, kad neteks valstybės lėšų?“ A.Dambrauskas įtaria, kad ir nacionalinio susitarimo derybose dalyvaujančios trys profesinių sąjungų organizacijos gali būti įtakojamos Vyriausybės – mainais už pritarimą joms užtikrinama parama.
Neigia audito išvadas
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas tikino, kad gaunamos paramos negalima vadinti profsąjungų finansavimu. „Profsąjungos nariai moka mokestį ir iš jo išsilaiko, – teigė jis. – Pagal valstybės finansuojamą programą yra kuriamos trišalės regioninės tarybos, įdarbinami regioniniai koordinatoriai, plečiama profsąjungų veikla. Pasinaudojus šia programa, 15 savivaldybių veikia trišalės tarybos.“
Pirmininkas tikino, kad profsąjungų veikėjams atlyginimai iš valstybės biudžeto mokami tik už programos vykdymą, o ne kitas funkcijas. Tačiau pats A.Černiauskas uždirba apie 3,5 tūkst. Lt neatskaičius mokesčių ir dalį šios algos gauna iš programos finansavimo lėšų.
Valstybės kontrolė šią vasarą yra paskelbusi, kad Vyriausybė remdama kai kurias profsąjungas pažeidžia įstatymus. „Valstybės parama gali būti skirta tik paremti besikuriančias ar jau susikūrusias profesines sąjungas, kad jos galėtų pradėti veikti savarankiškai, bet negali būti nuolatinė, – aiškinama Valstybės kontrolės audito išvadose. – Parama negali būti teikiama tokiais būdais, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą profesinių sąjungų veiklos savarankiškumą, padaryti jas priklausomas nuo valstybės ir šitaip suvaržyti profesinių sąjungų galimybes ginti darbuotojų profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus.“
Nelojalūs – už borto
Tarp profesinių sąjungų organizacijų LR trišalėje taryboje nėra narių skaičiumi nuo kitų nenusileidžiančios, o kai kurias ir gerokai lenkiančios Jungtinės profesinės sąjungos. Ji jungia Švietimo ir kultūros, Medicinos, Bibliotekininkų, Pramonės, Transporto, Lietuvos apskričių ir savivaldybių darbuotojų profesines sąjungas. Šis susivienijimas paramos iš valstybės negauna. „Užtat mes galime atvirai sakyti, kad rengiamas nacionalinis susitarimas yra niekinis. Ne dėl to, kad jame nedalyvaujame. Tiesiog nėra įprastos kitose šalyse sutarties ar kito juridinio dokumento su socialiniais partneriais, kuriuo būtų įteisintos lygiavertės nepriklausomų visuomenės grupių derybos“, – kalbėjo A.Dambrauskas.
Pirmininkas pasigenda ir oficialaus valstybės įvardijimo, kad gyvename krizės laikotarpiu. „Oficialiai įvardijus, kad yra krizė, visiems būtų galima sėsti prie stalo, diskutuoti ir kurti bendrą programą, kaip įveikti sunkmetį, kalbėti apie visuotinį taupymą, kurti strateginius planus, – mano A.Dambrauskas. – Tačiau dabar viskas daroma vienašališkai, pritariant tik lojaliems Vyriausybei socialiniams partneriams. Todėl viskas ir baigiasi vien buhalteriniu mokesčių didinimu bei socialinių išmokų mažinimu.“
Pageidaujami ne visi verslininkai
Demokratinėse valstybėse įprasta, kad priimant strateginius valstybės sprendimus dalyvauja kelių socialinių sluoksnių atstovai: samdomi darbuotojai, darbdaviai ir politikai. Tokios trišalės tarybos užtikrina, kad svarstant svarbius įstatymo projektus bus išgirstos visos socialinės grupės.
Tačiau mūsų šalies Trišalės tarybos sudėtis kelia rimtų abejonių, ar Vyriausybė tikrai gali skelbti, kad savo sprendimus suderino su visuomenės atstovais. Iš profesinių sąjungų taryboje dalyvauja tik gaunančios biudžeto paramą, o verslo interesus gina vien Pramonininkų konfederacija, Verslo darbdavių konfederacija bei Prekybos, pramonės ir amatų rūmai.
„Vyriausybė yra priėmusi sprendimą, kad aktualius verslui įstatymus reikia derinti su Smulkių ir vidutinių verslininkų asociacija, tačiau esame nepageidaujami ir sprendimai priimami neišklausius mūsų nuomonės“, – teigė Kauno regiono smulkių ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas Arturas Mackevičius.
Jo nuomone, būtent dėl to, kad nekviečiami mažieji verslininkai, Trišalėje taryboje pirmiausiai sprendžiami stambiam kapitalui aktualūs klausimai. „Štai Vyriausybė po Trišalės tarybos posėdžio sutiko sumažinti pelno mokestį, kuris naudingiausiais bankininkams, draudikams, energetikos monopolijoms, o kiti toliau apkraunami didėjančiais mokesčiais, – piktinosi A.Mackevičius. – Galima sakyti, kad Trišalėje taryboje kuriamas nacionalinis susitarimas iš tikrųjų yra ne nacionalinis, o tik valdžios ir kai kurių stambių verslininkų bei kelių profsąjungų susitarimas.“
KOMENTARAI
Romas Lazutka, socialinių mokslų daktaras
Jei profesinė sąjunga remiama darbdavio, ji vadinama „geltonąja“, ja lengva manipuliuoti, todėl dirbančiųjų interesai nėra realiai ginami. Kai profesinės sąjungos remiamos valstybės, kurios institucijų darbuotojai yra tų profsąjungų nariai, tai jau nėra gerai. Antra vertus, mūsų profsąjungos yra labai silpnos, ir galbūt jas būtų galima remti iš biudžeto per kokį nors fondą. Bet tuo atveju lėšas organizacijoms turėtų skirstyti ne valstybė, o visiškai nepriklausomų ir nesuinteresuotų ekspertų taryba.
Algirdas Sysas, Seimo narys
Ši Vyriausybė mėgsta susitikti su keliais jai lojaliais žmonėmis ir paskui paskelbti, kad jų sprendimams pritarė visi kurios nors socialinės grupės žmonės. Bėda, kad tarp profsąjungos lyderių nėra vienybės. Todėl premjeras pakalbėjęs su vienu ar kitu vadovu paskui sako, kad tarėsi su visomis profsąjungomis. Taigi ši valdžia remiasi principu „skaldyk ir valdyk“. Manau, kad tokioje situacijoje iš rengiamo nacionalinio susitarimo tebus šnipštas. Tai tik būdas imituoti problemų sprendimą.