Lietuvos įmonės patirtis Rusijoje: esame priešas numeris trys

Beveik 500 inžinierių Lietuvoje įdarbinusi įmonė, turinti gamyklas Kaune ir Kazlų Rūdoje, konstatuoja, kad jiems Rusijos rinka yra prarasta.

Inžinerinių sprendimų bendrovė „Axis Industries“, esanti įmonių grupės „Icor“ dalis, dėlioja savo strateginius planus: bendrovė nori gyventi iš eksporto. Bėda ta, kad rinka, kuri buvo pagrindiniu prekybos partneriu dėl geopolitinių priežasčių yra prarasta: nors bendrovės produkcija nepateko į sankcijomis draudžiamų prekių sąrašus, verslo plėtoti neįmanoma.

„Mūsų tikslinė eksporto rinka buvo ir Rusija, kuri buvo pagrindine prekybos partnerė, bet dabar kalbėti apie ją visiškai nebegalime tiek dėl Lietuvos ir Europos pozicijos, tiek dėl santykio su Ukraina. Ten mūsų ignoravimas ir diskriminacija yra didžiausio mąsto, - kalbėjo „Axis Industries“ generalinis direktorius Remigijus Baltrušaitis. - Verslininkų nuotaikos Rusijoje dėl santykio su lietuviais yra iš esmės pasikeitusios. Lietuva kaip priešas yra linksniuojama trečioje vietoje kartu su Lenkija: po JAV ir Jungtinės Karalystės. Propaganda padarė įtaką ir žmonių, ir verslininkų mąstymui: jei tu esi lietuvis, esi iš kitos barikados pusės.“

Tačiau dėl stiprios pozicijos Ukrainos karo klausimais, Lietuvos bendrovei sekasi įsitvirtinti Ukrainoje: įmonė pasirašė beveik 0,5 mln. eurų vertės sutartį su Ivano Frankovsko srities savivaldybės įmone „Ivano-Frankivskteplokomunenergo“, kuriai tieks individualius šilumos punktus.

„Rusijos rinka šiame kontekste yra prarasta, o Ukraina – atrandama. Lietuvių ir ukrainiečių santykiai – pakankamai seni, aš ir pats buvau Maidane visą laiką, kol įvykiai formavosi. Gyvenau Kijeve, nes vieni mūsų klientų buvo įsikūrę už Maidano ir norint pas juos nueiti, man reikėdavo jį visą pereiti. Rėmėme savo partnerius kai buvo sunku, tai užgrūdino, o dabar aišku, kad mes ten atėjome ilgam ir klojame pamatus verslui Ukrainoje“, - pasakojo R. Baltrušaitis.

Beveik 950 darbuotojų turinčioje įmonėje daugiau nei pusę personalo sudaro inžinieriai, skaičiuojama, kad vidutinis darbo užmokestis „į rankas“ siekia 760 eurų. Nors tai yra mažiau, nei vidutiniškai inžinieriai uždirba Vakaruose, bet R. Baltrušaitis sako, kad darbuotojų nestinga.

„Mūsų aplinkoje darbuotojus gena ne emigracija, o rimti projektai. Kalbant apie Lietuvą, pastaruoju metu čia vyko tiek daug inžinerinių pokyčių, kiek nevyko nei vienoje aplinkinėje Europos šalyje. Pavyzdžiui, Skandinavija inžinerinių pertvarkų bumą išgyveno prieš dešimtmetį“, - kalbėjo jis.

Pasak jo, dabar nearti dirvonai inžineriniams sprendimams yra buvusios Sovietų Sąjungos šalys, iki šiol nemodernizavusios šilumos ir vandens ūkių, dažnai net neskaičiuojančios, kiek vandens ir šilumos naudoja.

Pirmieji žingsniai Ukrainoje

Bendrovė šiuo metu prioritetu vadina Centrines ir Rytų Europos valstybes, taip pat – Ukrainą, kurioje pirmieji lietuvių inžinierių darbai buvo atlikti prieš dešimtmetį, bet vėliau sustojo.

„Dabar yra akivaizdu, kad neefektyviau nebūna, nei neapskaityti, kiek vartoji. Mūsų santykiai skirtinguose regionuose yra seni ir visą dešimtmetį turėjome stiprų inžinerinių turistų srautą, - sako įmonės vadovas. - Šiandien, aišku, turime ir visą eilę klientų. Struktūrinė parama, nors iš lėto, bet pasiekia Ukrainą, mes laimime dalį šilumos punktų, apskaitos prietaisų ir sistemų modernizavimo konkursų. Laukiame, kada ten prasidės biokuro katilinių modernizacija. Ji nevyksta, nors dėl dujų kainų ir karinės padėties visiems jau yra aišku, kad reikia tai daryti, bet tam nėra pinigų, o investuotojai nepasiruošę ateiti dėl nestabilios valiutinės aplinkos.“

Pasak jo, tai pajuto ir „Axis Industries“, kuriai pirmąsias Ukrainos grivinas iškeisti į 20 tūkst. eurų užtruko 2 mėnesius.

Pavyzdžiui, švaistymą mažinančių šilumos punktų diegimo programą Ivano Frankovske remia Švedija, Šiaurės šalių aplinkos apsaugos finansų korporacija (NEFCO) ir Rytų Europos energetinio efektyvumo ir aplinkosaugos partnerystės fondas.

Kitokia situacija yra Kazachstane, Uzbekistane ir Turkmėnistane, kurios glaudžiai bendrauja su Baltarusija ir Rusija. Nors šios šalys matomos kaip eksporto rinkos, tačiau, pasak pašnekovo, ne artimiausioje perspektyvoje tiek dėl geopolitinių priežasčių, tiek dėl valiutų silpnėjimo.

„Centrinė Europa yra mūsų tikslinė rinka, joje ieškome savęs: Lenkija, Rumunija, Kroatija, Slovakija dabar yra mūsų plėtros rinkos, - pasakojo R. Baltrušaitis. - Lenkijoje, kur vieni nieko negalime padaryti ir sukurti, yra vienintelis kelias – įsigyti ir iškart tapti lenku. Dėl to kryptingai dirbame ieškodami strateginės investicijos, tikiu, kad dar šiemet pavyks plėstis šioje teritorijoje.“

Turtingieji atsisuka į Lietuvą

Lietuvos bendrovė pastebi ir augantį Vakarų bei Skandinavijos įmonių susidomėjimą lietuviškais gamintojais.

„Vakarų pasaulis yra daugiau strateginiai partneriai, tie, kurie perka mūsų prekes, tad dirbame su vokiečiais, švedais, italais kaip jų partneriai – gamintojai“, - teigė pašnekovas.

Pasak R. Baltrušaičio, tie, kas perkėlė inžinerinę gamybą į Kiniją, dabar mato, kad sprendimas nebuvo toks naudingas kaip tikėtasi.

„Kodėl vis daugiau Europos bendrovių atranda Lietuvos įmones? Kai investicijos pagal mados klyksmą buvo suvežtos į Kiniją, dabar tai tapo problema, nes ES ir kitur reikia parduoti kinietišką produkciją ir nelabai kam rūpi, kad gamyklos savininkė – Skandinavijos įmonė. Užsienio bendrovės renkasi iš kelių galimų: kinietiškos produkcijos nelabai nori, vokiška – per brangi, todėl perka iš Lietuvos. Vis daugiau įmonių, kurių investicijos Kinijoje jau baigia atsipirkti, dairosi į mus, ateina su gamybos užsakymais ir ant mūsų sukurtų produktų klijuoja savo etiketes“, - sako jis.

Visgi, R. Baltrušaitis pasakoja, kad įmonei atrasti naujas rinkas ir vystyti eksportą yra sudėtinga, nes konkurencinės sąlygos - nelygios. Pasak jo, Lietuvos gamintojams belieka konkuruoti mažesne kaina ir geresne kokybe, kai kiti gamintojai gali užsienyje naudotis ir eksportą skatinančiomis garantijomis.

„Bankai nefinansuoja energijos efektyvumo projektų šiaip sau, dažniausiai tam naudojami įvairūs valstybiniai draudimo fondai, kurie suteikia valstybines garantijas. Pavyzdžiui, suomis, ateidamas į Baltarusiją sako: aš turiu kredito garantiją milijonui eurui ir šią garantiją jūs galite nešti į savo banką ir bankas duos kreditą, tam, kad baltarusis galėtų savo projektą įgyvendinti“, - pasakojo jis.

Lietuva, pasak jo, tokių garantijų nesuteikia, priešingai nei Lenkija, Suomija, Švedija ir kitos eksportą skatinančios valstybės.

Audituotais grupės duomenimis, 2013 m. pardavimai siekė 284,296 mln. Lt (82,34 mln. eurų), 2014 m. grupės pardavimai padidėjo  11,5 proc., iki 317,048 mln. Lt (91,82 mln. eurų).

2013 m. grupės eksporto pardavimai sudarė 8,66 proc. nuo visų pardavimų, o 2014 m. jau 3,7 proc. nuo visų pardavimų. Eksporto apimčių mažėjimą nulėmė geopolitinės priežastys: dėl karo Ukrainoje 2014 m. nutrūko 4 kontraktai Rusijoje.

2015 m. Axis Industries grupės planuojamos pardavimo pajamos 128 mln.eurų, planuojamas eksportas - beveik 30 proc. visų pajamų.