Sprendimas buvo netikėtas
Valstybės gynimo taryba sutarė 2026-2030 metų laikotarpiu šalies gynybai skirti 5-6 proc. nuo BVP kasmet. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda tokį sprendimą pavadino istoriniu, tačiau jis reiškia, kad kasmet valstybės biudžete reikės rasti kelis papildomus milijardus eurų gynybos reikmėms. Ar tai įmanoma?
„Valia pareikšta aukščiausiu lygiu labai aiški, kaip valstybės pareigūnas matau savo pareigą ieškoti variantų, bet šiandien jums kažko detalesnio pasakyti dar negalėčiau, nes labai šviežia naujiena“, – teigė R. Šadžius.
Paklaustas, ar jį ši naujiena nustebino, buvo netikėta, ar su juo nebuvo pasitarta, juk kalbama apie finansus, laidos pašnekovas teigė, kad jo nuomonės niekas neklausė.
„Ne, su manimi tartasi nebuvo, naujiena visiems, manau, yra netikėta, bet tie, kurie priėmė tokius sprendimus, matyt, turėjo rimtus pagrindus. Ir mes visada – ir socialdemokratų rinkimų programoje, ir Vyriausybės programoje įrašyta, kad šalies gynybos finansavimą organizuodami vadovausimės kariniu patarimu. Matyt, karinis patarimas yra ir mūsų uždavinys iš tikrųjų įgyvendinti tai, ką rimti specialistai, autoritetingi specialistai mano esant būtina“, – pabrėžė finansų ministras.

Tačiau tiek minėtoje rinkimų programoje, tiek Vyriausybės programoje įrašyta, kad gynybai bus skiriama 3-3,5 proc. nuo BVP.
„Manau, kad čia neturėtume kabinėtis prie kažkada įrašytų programinių nuostatų, nes patys matote, kad pasaulis keičiasi net ne mėnesiais, o savaitėmis, dienomis, o kartais ir valandomis“, – pamiršti ankstesnius skaičius paragino R. Šadžius.
Galimybių ir pinigų gynybai paieškos jį nuvedė į Briuselį. Ar yra šansų greitai gauti finansavimą iš Europos Sąjungos?
„Ką pavadinsime staigiai. Iš tikrųjų šita mintis, kad Lietuva yra pafrontės valstybė, ir užtikrinant visos NATO teritorijos saugumą, pafrontės valstybėse, matyt, išlaidos vienam kvadratiniam kilometrui bus žymiai didesnės nei kitose vietose, peršasi labai paprastas, logiškas variantas organizuoti finansavimą panašiai kaip dabar veikia ES Sanglaudos politika, kada formuojamas bendras europinis biudžetas ir iš jo finansuojamos pirmiausia reikmės tų regionų, kuriems to labiausia reikia, kad jie pasitemptų.
Vienintelis skirtumas su Sanglaudos politika yra tai, ir aš savo diskusijoje ten akcentavau, kad Sanglaudos politikoje tuos didelius projektus, jei nepavyksta rasti galimybių juos įgyvendinti, mes galime šiek tiek atidėti. Gynybos srityje mes to komforto atidėlioti kažką nelabai turime. Bet pats modelis, matyt, toks europinis ir būtų, mes turime būti solidarūs, pirmiausia NATO šalys, bet turbūt ir visa ES, ir ieškoti būtent greitų sprendimų“, – teigė R. Šadžius.

Rado pritarimą Briuselyje
Kaip jo idėja Briuselyje buvo sutikta, juk niekam ne paslaptis, kad visos šalys Europoje nori lėšų: vienos nori migracijai pinigų, antros gynybai, trečios inovacijoms.
„Būsiu atviras – ta reakcija, kurią aš sutikau už ministrų posėdžių stalo, mane labai teigiamai nustebino. Šitos mintys, kad reikia sudėti resursus ir pamėginti spręsti bendras europines problemas gynybos srityje, jos rado atgarsį pas įvairiausias šalis nuo šiaurės iki pietų. Pavyzdžiui, mes radome sutarimą su Graikijos finansų ministru, kad tokių instrumentų reikia.
Šitos mintys, kad reikia sudėti resursus ir pamėginti spręsti bendras europines problemas gynybos srityje, jos rado atgarsį pas įvairiausias šalis nuo šiaurės iki pietų.
Bet, be abejo, tokie instrumentai Europos Sąjungoje, kaip panašiai RRF, tas ekonomikos gaivinimo fondas po COVID, jie gimsta ant šalių vadovų stalo, ir manau, kad Lietuvos balsas tarp šalių vadovų dabar jau yra labai stiprus, manau, kad jis buvo išgirstas. Ir šalių vadovai, mano žiniomis, vasarį renkasi į savo susitikimą Briuselyje. Manau, kad ten ta vieta, kur europinį aspektą galėtų pajudinti, nes RRF taip pat gimė ant šalių vadovų stalo ir po to buvo įgyvendintas naudojantis Komisijos pajėgumais“, – procedūras aiškino R. Šadžius.
Tačiau RRF pinigai nėra tiesioginė parama, tai yra paskolos, subsidijos.
„Ten yra skolinimas ES vardu, dalis yra mokama kaip subsidijos šalims narėms, kita dalis yra kaip lengvatinės paskolos su labai nedidelėmis palūkanomis. Čia kalbantis ir su kolegomis, ir svarstant pas mus viduje, galbūt kaip Lietuvos derybinė pozicija būtų labiau priimtina kitoms šalims, jei mes tą paskolos iš paskolos variantą pirmiausia nagrinėtume, su subsidijomis yra sunkiau ES, tačiau paskolos paskolai variantas taip pat jau yra ES mastu realizuotas, nelabai kas žino tą mechanizmą, nes Lietuvai jo tiesiog neprireikė.
Šis mechanizmas yra skirtas paremti šalis, susiduriančias su darbo rinkos problemomis, kai masiškai dėl įvairių priežasčių kyla nedarbas. Tas mechanizmas jau buvo patvirtintas ir jau buvo pritaikytas Europoje. Tai ES jau turi tokio mechanizmo patirtį – skolintis visos ES vardu ir tą galima padaryti pigiai, nes ES yra didžiulis, milžiniškas skolininkas su 27 šalių garantijomis, toks subjektas gali pasiskolinti žymiai naudingesnėmis sąlygomis nei šiomis dienomis tai padarė Lietuva tarptautinėse rinkose pasiskolinusi už palankias palūkanas 2 mlrd. eurų. ES gali tai padaryti pigiau ir atitinkamai tą pigesnę paskolą, kadangi tai yra bendrųjų viešųjų gėrių kūrimas, perskolinti šalims narėms. Mus tas variantas iš tikrųjų tenkintų“, – teigė R. Šadžius.

Siūlys mechanizmus privačiam verslui
Tačiau jis pabrėžė, kad skolintais pinigais Lietuvos saugumo problemų neišspręsime.
„Mes galime skolintais pinigais pasistatyti tam tikrą infrastruktūrą, įsirengti tam tikras ginklų sistemas, tačiau sistemos išlaikymas, visos krašto apsaugos sistemos išlaikymas nuo atlyginimų kariams iki šaudmenų ir iki tos infrastruktūros remonto ir atnaujinimo šituos dalykus mes turime finansuoti patys, iš savo biudžeto.
Tame biudžete, kaip žinote, galimybės ribotos, nors ten mes taip pat jau šiemet turime labai rimtus pinigus, virš 2 mlrd eurų, kuriuos mes jau biudžete esame numatę krašto apsaugai, to gali nepakakti ir greičiausiai, kad nepakaks, nes šalies reikmių dar yra daugiau, todėl visi turime suprasti, kad visiems teks vienokiu ar kitokiu būdu prisidėti prie mūsų saugumo išlaikymo“, – tvirtino finansų ministras.
Prezidentas G. Nausėda, kalbėdamas apie papildomą finansavimą gynybai, pabrėžė, kad mokesčių judinti nereikėtų, išlaidų karpyti taip pat negalima. Tai kokia lieka išeitis – lipti į skolas?

„Lietuvoje ne tik vien krašto saugumas, bet ir kitos reikmės, viešasis sektorius be savo nuolatinių stabilių pajamų šaltinių tikrai niekaip neišsivers. Kaip minėjau, iš skolintų pinigų gali įgyvendinti tam tikrą investicinį projektą, tačiau su sąlyga, kad jis po to duos naudą, ar tai būtų šalies ekonomikos augimas, ar konkrečios palūkanos, ar saugumo sustiprinimas, kas yra itin svarbu, beje, mūsų investiciniam klimatui.
Bet viso to išlaikymui mums reikia nuolatinių kasdieninių pajamų, viešojo sektoriaus pajamos daugiausia mokesčiai ir yra, tam tikri mokesčių pakeitimai įrašyti ir į Vyriausybės programą. Ir, beje, bent jau dvi partijos iš trijų esančių koalicijoje savo rinkimų programose labai aiškiai buvo pasisakiusios, kad mokesčių sistemos pakeitimai reikalingi. Ir būtent pakeitimai, kurie atneštų daugiau į valstybės biudžetą.
Kas be ko, mokesčių sistemos teisingumas taip pat yra vienas iš imperatyvų, mes turime užtikrinti, kad tie, kurie gali, tie svariau prisidėtų prie mokesčių sistemos. Bet čia nesigilinant į mokesčius, aš dar vieną dalyką pasakyčiau, kad kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad šalyje yra supratimas, kad ir prie bendrų šalies gerovės reikalų, ar tai būtų kelių infrastruktūra, ar daugiabučių renovaciją, bet taip pat ir prie gynybos reikalų, prie poligonų ir kareivinių statybos, kuo toliau, tuo labiau turėtų prisidėti privatus sektorius. Ir privačiam sektoriui mes turime pasiūlyti mechanizmus, kaip jie galėtų savo lėšas investuoti nuo kelių infrastruktūros iki saugumo.

Mes turime organizaciją Valstybinį plėtros banką su aštriu pavadinimu „ILTE“, kurio plėtrą aš matau kaip vieną iš savo veiklos tikslų, kadangi „ILTE“ savininko teisėmis valdo Finansų ministerija.
Ir būtent „ILTE“ leistų šalies verslams, ir ne tik mūsų šalies verslams, prisidėti savo kreditiniais ištekliais prie to, ką pasiūlo pradžiai valstybė, su valstybės kokybės ženklu ant investicinių projektų, kuriuos būtų galima tokiu būdu finansuoti. Kas yra svarbu – tai taip pat realaus solidarumo, ne žodžiais, ne deklaracijomis, bet finansinio solidarumo išraiška, verslas tokiu būdu taip pat prisidėtų prie rizikos, kuri viešajam sektoriui yra didžiulė“, – aiškino R. Šadžius.
Skolos dydis jau nepatinka
Teigiama, kad Lietuvos skola yra nedidelė, 38 proc. nuo BVP ir mes turime gana aukštą rezervą skolintis, o tai esą ir gali pagelbėti sugeneruoti papildomų lėšų gynybai. Kritikai sako, kad anaiptol, neįlipkime į skolą, nes skolos aptarnavimas po 5-10 metų bus labai brangus, Koks galėtų būti toleruojamas tas skolos lygis?
„Labai formalus Mastrichto kriterijus šalies skolai, tai yra 60 proc. nuo BVP. Ir šalys ES, o ypač euro zonos šalys narės, kurios naudoja bendrą valiutą, jos turi išlaikyti savo skolą šituose rėmuose ir tai vadinasi skolos tvarumas. Lietuvoje tradiciškai mūsų skola mažesnė, dėl 38 proc. nesutikčiau, šių metų pabaigoje įvykdžius šių metų biudžetą skola šoktels iki 44 proc., tai jau yra daugiau. Mano asmeninė psichologinė riba Lietuvai kaip mažai valstybei ir būtų tie 40 proc. normaliomis egzistavimo sąlygomis. Neišvengiamai mes tą skolą turėsime padidinti, bet pagrindinė sąlyga, kurią tas skolos didinimas turi atitikti, manau, kad tai būtų vienkartinis veiksmas, kad mes neįlįstume į skolos karuselę.
Skolos turi bjaurią savybę, jos reikalauja kasdien mokėti palūkanas, kuo didesnė skola tuo didesnės palūkanos. Ir jei vakar pasiskolinome už labai nedideles palūkanas, po kiek laiko, vieną milijardą po penkerių metų reikės perfinansuoti, reikės vertybinius popierius išpirkti ir už pinigus, kuriuos tuomet pasiskolinsime už tuomet būsimas palūkanas. Čia dar viena bjauri palūkanų savybė, kad pasaulio rinkos, kurios skolina pinigus, jos nežiūri, kaip šalis atsiskaitė aukščiausiai vadovybei, Europos Komisijai ar dar kažkam, joms tai absoliučiai nerūpi, joms rūpi, koks yra skolos dydis ir kaip žmonės moka elgtis su šitais pinigais.

Tai vienas dalykas, kaip sakiau, kad tai turėtų būti vienkartinis veiksmas, su tam tikra kompensacija ateityje, su skolos pamažėjimu po kiek laiko, turi būti garantijos ir patys jas sau turėtume suteikti, kad sugebėsime mokėti palūkanas. Ir kas be ko, kada jūs perkate kažkokį turtą, tai tik iliuzija, kad tik pasiskolinote, už jį sumokėjote, dabar džiaugsitės. Tą turtą visada dar reikia išlaikyti, tai turto išlaikymas taip pat kainuoja, ekonomistai tai vadina turto kaštais. Mes turime taip susiorganizuoti savo viešuosius vidinius finansus, kad turto kaštai nebūtų pertekliniai, kad mes juos galėtume finansuoti šito turto kaštus su ano turto kaštais ir su visomis kitomis valstybės reikmėmis, kurių yra gausybė – nuo pensijų iki viešojo sektoriaus išlaikymo“, – dėstė finansų ministras.
Jei iš nacionalinio biudžeto 5-6 proc. nuo BVP bus skiriami gynybai, tai yra kone ketvirtadalis viso biudžeto, o iš jo dar turi būti finansuojama ir sveikatos apsauga, ir švietimas, ir kelių priežiūra, ir daugybė kitų sričių. Kaip išsitekti ir nesumažinti kitų sistemų kokybės, be to, yra žmonių poreikis ir lūkestis, kad vis tik gerėtų, kad pensijos augtų.
„Man smagu, kad šalyje viešojoje erdvėje, bet ir neformaliai atsiranda labai daug pasiūlymų. Tai gali būti tam tikra kaip irgi ekonomistai turi kitais atvejais terminą masto ekonomija. Iš tikrųjų daug nelabai didelių priemonių kartu gali duoti didelį reikšmingą rezultatą ir man atrodo, kad šituo keliu mes ir turime eiti.
Todėl aš sveikinu visus pasiūlymus, jie visi bus svarstomi, visi dėliojami, kurie realesni, kurie ne tiek, bet man norėtųsi, kad visi kartu surėmę pečius, ir ne tik viešasis sektorius, bet ir privatusis sektorius truputėlį parizikuodamas savo turtais ir mokesčiais prisidėdamas prie bendrosios gerovės, kad mes galėtume įgyvendinti tai, ką karinis patarimas šiai dienai sako esant būtina“, – pasidžiaugė R. Šadžius.

Siūlys tik mokestinius pakeitimus
Jei biudžetui reikia išties nemažai papildomų pinigų, tai pavasarį galima laukti mokesčių reformos?
„Reformos nedarysime, Vyriausybės programoje yra parašyta apie mokesčių pakeitimus, mes būtent tuo keliu ir eisime. Nuo reformos esmingai tai skiriasi tuo, kad mokesčių sistema tada išlieka stabili.
Galbūt yra dalykų ir aš pats matau dalykų ir kaip teisininkas, kaip žmogus, dirbęs mokesčių srityje, matau dalykų, kuriuos galbūt vertėtų apversti aukštyn kojomis. Pavyzdžiui, man visiškai nepatinka, kad darbdaviai šiuo metu nemoka jokių socialinio draudimo įmokų, kad viskas užkrauta ant darbuotojo pečių, bet yra siūlymas ir man atrodo, kad gera mintis nejudinti to, ko galima nejudinti, o nedideliais pakeitimais užtikrinti didesnį srautą surenkamų pinigų. Kas be ko, mes turime taip pat pasistengti surinkti pinigus iš ten, kur jie nelabai matomi. Ieškoti lengviau ten, kur šviesu, bet turime pereiti į paieškas ten, kur pametėme, tas vadinamas PVM atotrūkis, kartais labai stambios sukčiavimo schemos.
Reformos nedarysime, reformų mes nedarysime, Vyriausybės programoje yra parašyta apie mokesčių pakeitimus, mes būtent tuo keliu ir eisime.
Bet tai nėra mokesčių reforma, mokesčių sistema turi būti stabili savo taisyklėmis ir dėl to, kad investuotojams, kurie ateina, jų prašyti, kad jie kasmet persimokytų, kaip čia Lietuvoje organizuojami ir mokami mokesčiai, būtų ir nesąžininga ir neracionalu, nes tada investuotojai pasirinks šalį, kuriose mokesčių sistema stabilesnė. Tai šiais nelengvais ir iššūkių kupinais laikais ta mūsų mokesčių sistemos architektūra, prie kurios verslai yra pripratę, buhalteriai yra pripratę, darbuotojai pripratę, mes jos laužyti tikrai neturėtume“, – patikino R. Šadžius.
Bet ar terminą mokesčių reformą pakeisti išsireiškimu mokesčių pakeitimai nėra tik žodžių žaismas? Kokius mokesčius greičiausiai gali tekti keisti?
„Pirmas dalykas, kuris yra Vyriausybės programoje, jis yra absoliučiai viešas, jis buvo ir per rinkimų kampaniją pasakytas, kad mes vis dėlto nagrinėsime, kaip būtų galima surenkant gyventojų pajamų mokestį atsižvelgti į visas žmonių gaunamas pajamas iš pačių įvairiausių šaltinių. Tai nėra paprasta, tai nebus kažkokia paprasta aritmetinė suma, reikės pamąstyti, kad mes nenuskriaustume ir visiškai smulkaus verslo, kuris organizuotas paties žmogaus savo iniciatyva ir rizika, palyginus su tuo, kuris kasdien vaikšto į darbą ir nelabai kvaršina sau galvos, iš kur darbdavys ima pinigus. Tų niuansų yra, bet šitą reikės padaryti su tikslu pasiekti didesnio socialinio teisingumo ir sumažinti pajamų atotrūkį. Tai tie, kurių pajamos didžiausios, matyt, gali teisėtai laukti papildomų sąskaitų iš VMI“, – neslėpė R. Šadžius.
Paklaustas, ar nekilnojamojo turto mokestis taip pat bus tarp tų, kuris bus keičiamas, finansų ministras patvirtino, kad jis neliks nuošalyje.

„NT mokesčio šalyje yra pasiūlyti keli variantai, yra vienas įstatymas, kuriam trūksta galutinio balsavimo Seime, kur buvo ta mokestinė riba nustatyta naudojant labai menkai suprantamus plačiai visuomenei terminus, tokius kaip mediana. Yra kitas variantas – atsispirti nuo dabar jau esamos mokesčių sistemos, kada užbrango turtas, žmonės turi susimokėti NT mokestį, atmetus tą neapmokestinamą minimumą.
Labai natūralus žingsnis į priekį, būtų tos kartelės sumažinimas. Aišku, manau, esu absoliučiai įsitikinęs, kad turime ištaisyti didžiulę neteisybę dėl NT mokesčio tą, kad dalis NT mokesčio pakliūna į valstybės biudžetą, nors NT mokestis visada buvo savivaldos mokestis, ir savivaldos finansinė sveikata taip pat mūsų rūpestis.
Tai tokių siūlymų bus, jie bus aptariami nuo kitos savaitės su suinteresuotomis grupėmis svarstant Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planą. Ir aš labai tikiuosi, kad konkrečius pasiūlymus, aptarę galbūt siauresniame koalicijos rate, mes galėsime pateikti ir plačiai visuomenei jau šių metų Seimo pavasario sesijoje“, – prognozavo R. Šadžius.