Interviu DELFI jis ne vieną sykį pakartojo, kad, nors dauguma problemų gerai žinomos, tai niekam nerūpi. „Turiu pasakyti, kad mūsų šalyje yra darbo migrantų krizė. Šalis tam visiškai nepasiruošusi“, – sakė jis.
DELFI tęsia straipsnių ciklą apie transporto sektoriuje dirbančius imigrantus iš trečiųjų šalių. Jau paskelbta istorija apie ukrainiečio Oleksandro Kyselovo patirtį, dirbant vairuotoju įmonėje „Avisma“.
– Iš aprašytos istorijos susidaro niūrus vaizdas.
Užsienio žurnalistai bei darbo inspekcijos domisi, kas Lietuvoje vyksta su transporto sektoriumi, kokios darbo sąlygos ir kokie pažeidimai bei kokio jie masto, tačiau pas mus Lietuvoje to, kad šis sektorius turi daugialypių problemų, niekas nemato. Kiek kartų Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga, Lietuvos profesinių sąjungų Aljansas Seime ir Vyriausybėje pristatė, kokie yra pažeidimai, kokios vagystės atliekamos, – nieko.
Pavyzdžiui, kaip ateinama į ambasadas ar vizų centrus su vienomis darbo sutartimis, išėjus iš jų darbuotojui pateikiamos kitos, o atvykus dirbti į Lietuvą – dar kitos darbo sąlygos. Dėl vairuotojų atostogų savo sąskaita visame sektoriuje (89 tūkst. žmonių) – visas sektorius ima atostogas savo sąskaita. Ir tai irgi nėra problema? Visi išeina „savo noru“, nes „žino“, kad atostogos yra nemokamos, kad per šį periodą neskaičiuojamas stažas ir yra nedraudiminis laikotarpis, – tai niekam nesukelia įtarimų, kad tokie veiksmai yra neadekvatūs?
Kada sakai, kad valstybės biudžetas prarado pusę milijardo dėl to, jog 89 tūkst. vairuotojų savo sąskaita išėjo atostogų, – mums sukuria naujus mokesčius. Mokesčius nustato visiems šalies gyventojams, nes nesurenka biudžeto, o čia nemato pusės milijardo.
Dar yra taip, kad įmonės prašo nuo 200 iki 1 tūkst. eurų užstato už darbo vietą, t. y. moki už tai, kad dirbsi, – ateini į įmonę ir susimoki. Šis faktas yra užfiksuotas raštiškais vairuotojų pareiškimais, visa tai yra pas mus Lietuvoje.
Įsivaizduokite – 1 tūkst. eurų, 300 darbuotojų, tai įmonė gauna 300 tūkst. eurų. Tokia dovana už tai, kad priėmėte darbuotojus į darbą. Tai yra neįtraukiami į apskaitą pinigai ir tai daro ne tik stambios įmonės Lietuvoje. Profesinės sąjungos nuolat kelią šią problemą, tačiau niekam neįdomu.
– Sunku tuo patikėti.
Pas mus yra 500 pareiškimų. Vis dar sunku patikėti? Aš nekalbėčiau, jei neturėčiau originalių pareiškimų. Netgi parlamente Socialinių reikalų ir darbo komitete vykusiuose posėdžiuose ši problema buvo ne kartą pristatoma. Bet net po to niekas nepasikeitė.
Dar daugiau „įdomių“ faktų yra Darbo ginčų komisijose – ne tik stambios įmonės posėdžiui pateikia „nupieštus“ kasos išlaidų orderius nuo 3 tūkst. iki 12 tūkst. eurų, t. y. kad darbuotojams buvo šios sumos išmokėtos grynaisiais pinigais, nors išmokėtos nebuvo. Įmonės nemato problemos Darbo ginčų komisijoms (DGK) pateikti suklastotus dokumentus.
O įdomiausia, kad DGK juos priima, nes ne šios institucijos kompetencija vertinti, ar dokumentas tikras, ar suklastotas. Tačiau ši institucija nusprendžia tolimesnį darbuotojo, kuris kreipiasi, likimą. Atmetus darbuotojo skundą dėl neišmokėto atlyginimo, jis neturi teisės kreiptis antrą kartą į DGK tuo pačiu klausimu, o tik į teismą. Tačiau teisme darbuotojas jau nebetenka galimybės nemokamai ginti savo teisių, o turi samdytis advokatą. Net nesvarbu, kad darbuotojas DGK posėdžiui pateikia net notaro patvirtintus liudijimus ar atsiunčia, kad „aš ant kasos išlaidų orderio pasirašiau, bet pinigų man niekas nepervedė“. Darbuotojai ir, be abejo užsieniečiai, net nežino, kas yra Kasos išlaidų orderis ir kam jis skirtas. Vairuotojams dažnai sakoma, kad tik pasirašius kasos išlaidų orderį įmonė per banką galės pervesti pinigus, nors iš tiesų šis dokumentas išrašomas, kai darbuotojams išmokama grynaisiais. Darbuotojai DGK posėdyje pateikia banko išrašus, kad pinigai nepervesti ir jie buvo apgauti, bet niekam tai neįdomu.
– Gal jam grynaisiais davė?
Kasos išlaidų orderiai tam ir skirti, kad išrašomi, kai išmokama grynaisiais, tačiau neišmokama. Kuo stebisi norvegai, švedai, olandai, vokiečiai – jie sako, kad tai yra nusikaltimas, kuris daromas mūsų šalyje, kad darbuotojai, darbo migrantai, turintys darbo sutartis su Lietuvoje registruotomis įmonėmis, pasirašinėja finansinius dokumentus jiems nesuprantama kalba, tai – nusikaltimas.
Tarnybos nemato čia problemos? Jie klausia, jūs adekvatūs ar ne?
Ir kiek to viso yra? Kiek milijardų? Paskui dar „Linava“ drįsta ciniškai nusamdyti tuos baltarusius ir ukrainiečius, kurie su sunkvežimiais važinėja po Vilnių, ir teigia, kad sektorius yra laidojamas. Sektorius, kuris turi 6,5 mlrd. eurų pelno per metus.
– Kokių dar atvejų yra pasitaikę?
Neseniai gavome prašymą iš antstolio. Galbūt esate girdėję istoriją apie įmonę „Sev Transport“, kur buvo sumuštas darbuotojas. Jis per mus kreipėsi į DGK dėl neišmokėtos algos.
DGK priteisė jam nesumokėtą atlyginimą ir įmonė šį faktą pripažino, neskundė sprendimo. Įmonei buvo nurodytas terminas, per kurį turi išmokėti atlyginimą. Tačiau neišmokėjo, tada darbuotojas vėl kreipėsi į DGK, kad nevykdomas sprendimas. Įmonei buvo skirta bauda, bet įmonė vis tiek nemokėjo neišmokėto atlyginimo. Darbuotojas, grįžęs į Lietuvą, kreipėsi į antstolį dėl neišmokėto atlyginimo ir sumokėjo už antstolio paslaugas. Tačiau įmonė „Sev Transport“ tokia unikali, kad dabar apskundė antstolį teismui už tai, kad jis areštavo jų sąskaitą tik dėl to, kad galėtų darbuotojui sugrąžinti uždirbtą ir jau priteistą atlyginimą. Priteistas atlyginimas buvo prieš pusę metų, o dabar antstolis prašo pateikti dokumentus, kuriais remdamasis darbuotojas kreipėsi į jį, kad įrodytų, jog kreipimasis dėl savo uždirbto atlyginimo grąžinimo yra teisėtas. Įmonė pati antstolį apskundė teismui, kad galėtų nemokėti darbuotojui uždirbto atlyginimo.
Vis tiek mes – unikali šalis, kur darbuotojas turi kreiptis į teismą, kad jam būtų išmokėta alga. Ir paskui transporto įmonės stebisi, kodėl jų elgesys lemia „Mobilumo paketo“ atsiradimą Europos Sąjungoje.
Vežėjai, jūs vagiate savo šalyje, matydami institucijų aplaidumą. Taip, įstatymai yra, bet jie neveikia, nes kontrolės – nulis.
– Kaip situacija keitėsi pastaruoju metu?
Maždaug 2015 metais pradėjo intensyviai didėti atvykstančių darbo migrantų skaičius. Tuo metu galiojantis Darbo kodeksas labiau gynė darbuotojų teises, ir priimdami darbuotojus iš trečiųjų šalių darbdaviai privalėjo informuoti Darbo biržą (dabar – Užimtumo tarnyba), Darbo inspekciją. Buvo didesnė atskaitomybė ir stebėsena, ir tai leisdavo mažiau manipuliuoti darbuotojais. Tačiau dabar atskaitomybė ir stebėsena beveik panaikinta, o nuo 2019 metų lapkričio 4 dienos išvis nustatyta, kad apie darbuotojų iš trečiųjų šalių įdarbinimą reikia tik „Sodrą“ informuoti.
Niekas nieko neturi žinoti. Palengvintos sąlygos verslui įdarbinti trečiųjų šalių piliečius, o realybėje yra padaryti tuneliai įstatymuose vergams vežtis.
Ukrainoje yra ambasada bei atidaryta 12 vizų centrų, kuriuose jau sudaryta galimybė ir Nacionalines vizas gauti. Nepriklausomai nuo to, kokią profesiją turite, įmonių atstovybės bei įdarbinimo agentūros žada aukso kalnus, jeigu tik sutiksite dirbti Lietuvoje. „Aukso kalnai“ – 2500 eurų atlyginimas siūlomas piliečiams, kai vidutinis mėnesinis darbo užmokestis Ukrainoje 130 eurų! Pastebėkite, kaip sistemingai viskas veikia. „Wizz Air“ ir „Ryanair“ dabar pradeda skrydžius į Ukrainą. Nekalbant jau apie reisinius autobusus – 7 tiesioginiai reisai į Ukrainą, o dar reikia paminėti individualius vežėjus mikroautobusais, jų yra dar daugiau. Sudaromos visos sąlygos greitai ir efektyviai atsivežti naujų darbo vergų, nemokančių kalbos, neišmanančių darbo teisės ir nežinančių, kur kreiptis, jeigu būtų apgauti.
Viskas padaryta labai gražiai, bet dėl darbuotojų teisių – nieko. Todėl turiu pasakyti, kad mūsų šalyje yra darbo migrantų krizė. Šalis tam visiškai nepasiruošusi.
Pavyzdžiui, „Sodroje“ yra statistika, kad 1 tūkst. vairuotojų per mėnesį išmetami į gatvę. Ir niekam tai nėra problema, o anksčiau 10 ar 20 žmonių jau buvo laikoma kolektyviniu atleidimu, turėjai kreiptis į Darbo biržą, aiškinti, kokios sąlygos, ir t. t. Dabar apie tai žino tik „Sodra“, įmonė gali per savaitę atleisti 400 darbuotojų ir niekam tai nebus problema.
– Jiems sumoka išeitines kompensacijas?
Visame transporto sektoriuje darbuotojai atleidžiami arba „savo noru“, arba dėl neatvykimo į darbą, čia kaip darbdavys nuspręs savo valia. Niekam niekas neaiškina. Puikūs darbuotojai – visi eina nemokamų atostogų savo sąskaita, atsisako savo noru stažo, draudimo per minėtą laikotarpį, socialinių įmokų ir iš darbo išeina savo noru! Tokie tobuli atvykstantys darbo migrantai į Lietuvą. O daugeliu atvejų jie net nežino, kad yra atleisti iš darbo, tik atvykę į darbovietę ar po nemokamų atostogų sužino apie tai telefonu.
– Jie nežino savo teisių ar susitaiko, kad tokia realybė?
Įsivaizduokite, dirbate tarptautinėje įmonėje ne Lietuvoje, tarkim, Kinijoje. Jums duoda dvi sutartis, viena – hieroglifais, kita – vertimas. Darbo sutartis, o visi kiti dokumentai užsienio kalba, kurios jūs nesuprantate, bet darbdavys jums sako, kad turite pasirašyti, antraip lauk iš darbo. Kai tu žinai, kad atvykai ieškodamas darbo, jau sumokėjai per tūkstantį eurų įdarbinimo agentūrai, keliavai gal net apie 5 tūkst. kilometrų (nes Lietuvoje yra piliečių ne tik iš Baltarusijos, Ukrainos ar Rusijos, bet ir iš tolimesnių kraštų, ir jų – ne vienas ir ne du), sumokėjai darbdaviui už darbo vietą, tai po viso to tiesiog nepasirašinėsi ir ginsi savo teises? Darbdaviai mobingo būdu „sutvarko“ popierinius reikalus. Turime atvejų, kai keliolika punktų sutartyse skyrėsi, kas parašyta lietuvių, o kas – rusų kalba. Visi finansiniai dokumentai duodami lietuvių kalba – tavo teisės, pareigos, aprašas. Realiai tave mausto visur.
Juk žinoma, kad su vienomis darbo sutartimis eina pateikti dokumentų dėl darbo vizų ambasadoje. Paskui darbuotojai išėję iš ambasados gauna kitą darbo sutartį. Kai jie atvyksta į Lietuvą, jiems nustatomos dar kitos darbo sąlygos. Tai – vieša paslaptis, bet niekam neįdomu.
– Kaip mokama už darbą iš tikrųjų?
Kai netyčia „parišo“ įmonę „Vlantana“, transporto inspekcija apklausė darbuotojus ir t. t., išaiškėjo apgaulės mastas. Tada staiga įmonė ėmėsi daryti auditą, nes puikiai supranta, kad toks nesąžiningas veikimas rinkoje turės pasekmių, t. y. praras klientus, – taip veikia užsienio rinkos. O kiek milijonų ir milijardų dėl to galimai buvo išplauta? Žinant, kokia yra Norvegijos rinka, kiek darbuotojų nukentėjo, kiek skundžiasi, kalba.
Pristačius ir parodžius darbuotojams dienpinigių normas – jie gyvenime nėra jų matę, nors yra dirbę jau 8 metus Lietuvoje. Jie sako, kad dirba pagal susitarimą „už dieną“, nepriklausomai, kiek valandų. Nesvarbu, ar naktį, ar dieną, ar per šventes, ar viršvalandžius. Be to, yra ir kitų nelegalių mokėjimo būdų – už kilometražą, trečias – už frachtą. Dar yra visokių tarpinių variantų.
Dažniausiai mokama nuo 55 iki 65 eurų už dieną vairuotojams, kurie vairuoja sunkvežimį su tentais ar šaldytuvu; jeigu vairuoja automobilvežį, už parą sutariama iki 130 eurų – sutartis standartinė, 555 eurai * 1,3 koeficiento (nuo 2020 metų – 1,65). 725 eurai alga iki 2020 metų, nuo 2020 metų – 1002 eurai, bet tai tik darbo sutartis, kurios praktiškai nėra laikomasi. Darbo sutartis tampa aktuali, jeigu darbuotojas bando ginti savo teises, ir remiantis darbo sutartimi nurodoma, kad su darbuotoju visiškai atsiskaityta.
Mokesčių inspekcija buvo informuota apie tokius susitarimus, kai darbo sutartyje nurodoma, kad mokama pagal vieną įkainį, o realiai susitarta kelis kartus daugiau. Slepiami mokesčiai, kuriuos turėtų sumokėti valstybei, bet kam tai rūpi?
Transporto įmonės išskaitas iš darbuotojų atlyginimų vykdo be jokių dokumentų, t. y. darbuotojai yra informuojami žodžiu, už ką darbdavys sugalvoja išskaityti. Ir neturėdamas jokių dokumentų kaip gali ginti savo teises?
Dažniausiai darbuotojai negauna priskaitymo lapelių, o kitiems darbuotojams pateikiami geltoni, kokie naudojami biuruose, ant kurių buhalterės ranka surašo algą, baudas, išskaitas. Visame transporto sektoriuje (89 tūkst.) darbuotojai negauna tinkamų algos priskaitymo lapelių. Kaip apsiginti darbuotojui teises, kai net neturi dokumento, kokią realiai algą turėjo gauti?
Darbo grafikų jie gyvenime nėra matę. Pavieniai atvejai, kai duodama susipažinti su komandiruotės įsakymu. Beje, kokias galimybes atveria tai, kai nepateiki komandiruotės įsakymo? Darbdavys gali tęsti komandiruotę, kiek tik nori, ir tokių atvejų – šimtai.
Dažnu atveju darbdaviai į DGK siunčia net nenurodydami ir nedetalizuodami, kokiose šalyse darbuotojas turėjo būti, kokie turėjo būti mokami dienpinigiai. Tačiau DGK nemato problemos.
– Kodėl baiminamasi Mobilumo paketo, jei dabartinių reikalavimų niekas nesilaiko?
Baiminamasi stebėsenos, dėl kurios bus pradėta reikalauti laikytis įstatymų, direktyvų bei reglamentų. Europos Komisija įkūrė Darbo instituciją, kuri realiai tirs, konsultuos ir reguliuos įstatymų pažeidimus.
Tik nenoriu pasakyti, kad Lietuvoje viskas sumokėta ir dėl to niekas nežiūri, niekam neįdomu. Europoje kitų lobistų yra, kitų šalių interesas žiūrimas, tų pačių darbuotojų interesas. O Lietuvoje dabar yra totalus chaosas, ir tai yra naudinga – galima išmesti darbuotoją, nesumokėti jam už 3 mėnesius užsienyje ir nematyti problemos. Tokių atvejų tūkstančiai.
– Kuriais metais prasidėjo migracija iš Ukrainos ir Baltarusijos?
Iš esmės nuo 2015 metų. Viskas žymiai pablogėjo po bevizio režimo leidimo Ukrainai. Iki tol pirmoje vietoje buvo baltarusiai, tada rusai, tada Ukraina, o dabar pirmoje vietoje yra Ukraina, tada Baltarusija, Rusija pagal įvažiuojančių darbuotojų skaičių. Yra jau kitų tautybių darbuotojų Lietuvoje: uzbekų, kirgizų, gruzinų ir kt.
– Kaip ukrainiečiai atvažiuoja į Lietuvą?
Ukrainoje ir kitose šalyse yra atidaryta įmonių filialų arba nusamdyta įmonių, kurios ieško darbuotojų. Beje, jiems nesvarbu, kokios esi specialybės. Kai kurios įmonės nuperka 95 kodą (vairuotojo pažymėjimą), nesvarbu, kokią specialybę turi. Gali būti sporto treneris, iš žemės ūkio ar mechanikas. Retas kuris buvo vairuotojas.
Jie prižada „kalnus“. Sako, kad per dvi savaites apsimokysi, o tada – į Europą. Tavo atlyginimas bus nuo 2,5 tūkst. eurų į rankas. Baltarusiams, rusams, ukrainiečiams, kazachams, kirgizams, uzbekams, gruzinams žada.
– Kodėl jie čia važiuoja, jei juos apgaudinėja?
130 eurų – toks vidutinis darbo užmokestis Ukrainoje. Gauk 600 eurų – gausi 4 ar 5 kartus didesnę mėnesinė algą. O juk yra šeimos, reikia jas maitinti ir t. t. Baltarusijoje mėnesinė alga 200 dolerių, gauti 800 ar 1 tūkst. eurų... Kai kurie ir gauna. Bet kai sutari, kad tau mokės 3,6 tūkst., o išmoka 1,2 tūkst., kaip jaustis? Dar visi pasakoja apie stienkos mokestį, kitur bačka vadina. Mokama darbdaviui nuo 200 iki 1000 eurų.
– Nesuprantu šito.
Darbuotojai už tai, kad juos įdarbina, moka darbdaviui Lietuvoje. „Juodais“, tiesiog dalį atlyginimo.
Beje, kai darbuotojas atidirba du mėnesius ir po darbo vyksta namo (į nemokamas atostogas savo noru), darbdavys, kad užtikrintų darbuotojo grįžimą, jam sumoka tik dalį atlyginimo. Likusią dalį sumokės tada, kai jis grįš ir vėl išvažiuos į Europą dirbti. Kas tai? Tai pinigų nusavinimas.
Pagrindinė problema, su kuria susiduria darbo migrantai, yra kalbos barjeras. Tada – darbo teisės neišmanymas. Jie nežino, kokia turi būti darbo sutartis. Jie nežino, kur kreiptis, jeigu juos apgavo.
– Kaip vertinate DGK darbą?
Tai valstybės suteikta puiki galimybė, bet nesudaromos jokios sąlygos. Pavyzdžiui, įsivaizduokite gruziną, rašantį pareiškimą lietuvių kalba. Aš mačiau tuos hieroglifus... Statistikai – pasaka, kiek žmonių kreipėsi, kaip reikalinga DGK. Tačiau pakalbėkime apie sąlygas.
Atvykęs turi pateikti visus skaičiavimus, kuo remdamasis reikalauji sumos iš darbdavio. Tada, jei buvo išskaitų, turi pateikti dokumentus, kokių ir už ką. Jei už draudimą ar pažeidimus, pateik, už ką konkrečiai. Dėl atostogų – irgi tas pats. Visa tai, būk malonus, pateik pagal Lietuvos įstatymus ir, be abejo, lietuvių kalba. Jei darbuotojas atvyksta į posėdį, jis vyksta lietuvių kalba. Galiausiai pasako „ačiū ir viso gero, nes jūsų skundas atmestas“. Nepakanka įrodymų, kurių nepateikė, nes neišmano Lietuvos teisės, kalbos ir iš darbdavio negauna jokių dokumentų, kuriais remdamasis galėtų apginti savo teises tiek lietuvis, tiek užsienietis.
Rodoma statistika, kiek kreiptasi, bet kiek buvo atmesta ir dėl kokios sumos, kol kas nematome. Jau šiuo metu yra sukurta 21 darbo ginčų komisija. Biurokratinis aparatas plečiasi ne dienomis, o valandomis. O darbo migrantų krizė išlieka ir gilėja.
Jus ir mus taip sėkmingai transporto sektorius apvaginėja iš biudžeto. Dėl to pas mus nėra pinigų mokytojams, nėra pinigų gydytojams, nėra pinigų socialiniams darbuotojams. Nėra pensininkams ir nėra infrastruktūrai bei kitiems dalykams. Pinigų nėra, nes transporto sektorius drastiškai vagia iš mūsų visų.
