Lietuvoje į apyvartą nepatekę banknotai: 1 tūkst. ir 100 tūkst. litų

Ne visiems Lietuvoje sukurtiems pinigų nominalams buvo lemta išvysti dienos šviesą, pavyzdžiui, ruošiant pirmąją lietuviškų pinigų laidą tarpukariu, rastas 100 tūkst. litų kupiūros projektas, o jau nepriklausomybę atgavusioje šiuolaikinėje Lietuvoje į apyvarta taip ir nepateko 1 tūkst. litų banknotas, apie tai ir kitas Lietuvos pinigų istorijos įdomybes pasakoja Kauno technologijos universiteto profesorius habilituotas daktaras Stanislovas Sajauskas, knygos „Pinigų istorija“ autorius.

„Ruošiant knygą man pavyko rasti ir visiškai neskelbtos informacijos, pavyzdžiui, iki šiol neskelbtas objektas 100 tūkst. litų banknoto projektas. Autorius nežinomas, projektas paruoštas 1922 metais. Manęs klausė, ar aš tokį mačiau, sakau – nemačiau, o jeigu nemačiau per tiek domėjimosi metų, jau suprantu, kad tai yra unikalus išlikęs daiktas, kuris liudija būtent apie tą laikotarpį, - pasakoja mokslininkas. - 100 tūkst. litų banknotas man sako apie nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje 1922 metais susiklosčiusią situaciją, kada buvo neišvengiamai būtina įvesti kokius nors pinigus, galbūt laikinus, galbūt improvizuotus nuolatinius, nes tuo metu nebuvo galima naudoti karą pralaimėjusios Vokietijos pinigų, kurie buvo leidžiami be sustojimo ir su tokia infliacija, kad jie praktiškai užtvindė rinką ir negalėjo atlikti savo vaidmens. O vėliau labai panaši situacija pasikartojo 1990-1991 metais.“

Pasak jo, tuomet pinigai nuvertėdavo kone kasdien, o Lietuva tuo metu turėjo sukaupusi tam tikrą rezervą valiutos bei aukso, nes pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį buvo gavusi iš Sovietų Rusijos reparacijas už bolševikų padarytą žalą Lietuvai, be to Vokietija suteikė paskolą. Tad ir susidarė sąlygos padengti savo pinigus neginčijamomis vertybėmis, o ne tabaku ar opiumu, kurias kartais naudodavo bolševikai.

„Steigiamajame Seime visų pirma buvo svarstoma, kaip pavadinti lietuviškus pinigus, ar jie liks markės, rubliai ar zlotai, kas savaime aišku istoriškai siejasi su kaimynais, kurie kėsindavosi pas mus įvesti ir įvesdavo savo pinigus, ar bus sukurti nauji pinigai ir šis klausimas buvo išspręstas lito naudai.

Iš pradžių buvo nutarta įvesti lietuvišką muštinį ir netgi yra Antano Žmuidzinavičiaus projektėlis „du muštiniu“ su sąmoningai naudojama gramatine forma – dviskaita. Iš pradžių buvo parašyta „du muštiniai“, vėliau nubraukta ir parašyta „du muštiniu“. Tad 100 tūkst. litų projektas atspindi laikotarpį, kai dar buvo nenutarta, kokiu kursu bus keičiamos Vokietijos ostmarkės, Lietuvoje vadintos auksinais, į lietuviškus pinigus“, - paaiškina profesorius.

Mokslininkas daro išvadą, jog nežinomas projekto autorius manė, jog lietuviška valiuta į Vokietijos ostmarkes bus keičiama santykiu 1:1, o turint omenyje tuometinę infliaciją, litas būtų buvęs labai menkos vertės.

„Ostmarkių kursas keitėsi kiekvieną dieną ir buvo nutarta, kad nusprendus įvesti lietuvišką valiutą, išvakarėse bus nustatytas jos kursas. Galiausiai nuspręsta keisti vieną litą į 875 Vokietijos ostmarkes, bet prie tų infliacijos tempų buvo nesunkiai galima įsivaizduoti, jog pinigai būtų keičiami santykiu 1 prie 10 tūkst. ar 1 prie 100 tūkst. Mano senelis pasakojo, kad nunešęs į banką didžiulį pundą ostmarkių ir gavo vos litą ar du, kuriuos užkandinėje suvartojo pagal paskirtį per vieną kartą“, - to meto realijas primena jis.

Tuometiniame 100 tūkst. litų projekte matoma, kad ant pinigų turėjo būti pavaizduotas Kęstutis, yra užrašas Lietuvos bankas, 100 tūkst. litų skaitmenimis ir žodžiais, taip pat pinigų numeris ir Vytis.

Šiuolaikinėje Lietuvoje į apyvartą neišleistas 1 tūkst. litų

Kalbant apie šiuolaikinės Lietuvos pinigus, taip pat galima rasti įdomybių, viena jų – pirmųjų lietuviškųjų centų ir litų sukūrimas.

„Pirmųjų lietuviškų litukų ir centukų autorius skulptorius Petras Graška man papasakojo, kad šiuos pinigus turėjo sukurti vos per porą savaičių ir tuometinis finansų ministras Romualdas Sikorskis jam patarė sukurti pirmuosius centus su tautiniais motyvais; taip juose atsirado angeliukai ir stogastulpis. Vėliau jis taip pat sukūrė ir nikelinius 1, 2, 5 nominalo litus – vienoje pusėje Vytis, kitoje – nominalas ir tokios „užuolaidos“. Tačiau įdomu ir tai, kad kuriant šiuos pinigus viskas buvo daroma labai greitai, nebuvo pasirašomos sutartys, nustatomas apmokėjimas ir taip toliau, todėl autoriui taip ir liko nesumokėta. O jis ir nereikalavo – dirbo iš patriotizmo“, - sako S. Sajauskas.

Įdomus ir kitas atvejis, nutikęs su Lietuvos pinigais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jau 1991 m. buvo sukurtos dviejų didelių nominalų kupiūros: 500 litų banknotas su Vincu Kudirka ir 1 tūkst. litų banknotas su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, tačiau jie į apyvartą nepateko, nors pinigai yra pagaminti.

„O istorija tokia, projektas buvo užsakytas ir padarytas, bet yra tarptautinė rekomendacija, kad valstybėje stambiausio banknoto nominalas neturi viršyti pusės vidutinės algos, matyt, tam, kad dauguma žmonių galėtų tokį pinigą pačiupinėti, gauti su atlyginimu. O jeigu alga nesiekia tiek, žmogus niekada tokio pinigo negaus, ypač, kai atlyginimą išmoka du kartus į mėnesį su avansu. Šio principo laikantis, tokių nominalų banknotus įvesti į apyvartą buvo per anksti, tad jie buvo laikomi laukiant kada padidės vidutinė alga. Ir kai vidutinė alga pasiekė 500 Lt, paaiškėjo, kad tie pinigai paseno moraliai – jų apsaugos priemonės neatitiko dėl naujų technologijų išaugusių reikalavimų: jau atsirado hologramos, siūleliai, kita popieriaus sudėtis, todėl buvo nutarta sukurti naujo pavyzdžio 500 litų banknotą, o 1 tūkst. litų nominalo iš viso atsisakyta, nes jau artėjo euras“, - pasakoja S. Sajauskas.

Pasak jo, kai bus įvestas euras ir litai išimti iš apyvartos, jų galės įsigyti kolekcininkai, o likę nenupirkti pinigai bus sunaikinti.

Pinigai – valstybės veidas

S. Sajauskas primena, kad pinigai yra vienas iš valstybingumo požymių, kuriuo kuriamas ekonominis pagrindas, o tai, kad Lietuva gali savo pinigus nusikalti Lietuvos monetų kalykloje jau yra reikšmingas strateginis sprendimas, kurį suprato ir tarpukario vyriausybės.

„Tarpukariu, iki 1936 metų, mūsų monetas gamino Londono ir Birmingemo kalyklos, o 1936 m., kai sutvirtėjo valstybė, buvo nuspręsta, kad mums per brangiai kainuoja „malonumas“ užsakinėti pinigus užsienyje - tada buvo įsteigta kalyklėlė Kaune, Miško gatvėje. Mums gerai pažįstami litai – dešimt litų su Vytautu, penki – su Jonu Basanavičiumi, jubiliejiniai dešimt litų su prezidentu – visi jie yra kalti Kaune, beje su tokiomis pačiomis staklėmis, kaip ir Londono „Royal Mint“ kalykloje“, – sako jis.

Mokslininko nuomone, tai, kad dabar Lietuva savo pinigus gali pasigaminti, yra ekonomiškai naudinga, be to, Lietuvos monetų kalykla gauna užsakymus gaminti Estijos, Kirgizijos, Baltarusijos progines monetas, Latvijos valstybinius apdovanojimus ir kita.

„Vienas iš įdomių projektų buvo nukalti monetą Baltijos keliui paminėti ir padaryti ją tarptautinę Baltijos valstybėms. Vienoje pusėje buvo siūlomas bendras vaizdas visoms valstybėms, o kitoje pusėje - skirtingi nominalai: pas mus gal būtų 50 litų, Latvijoje – 10 latų, o Estijoje – 100 kronų, tačiau jį sužlugdė politika. Pirmiausiai latviai iškėlė sąlygą, kad dalyvaus, jeigu moneta bus kalama ne Lietuvos kalykloje. Nusileidome. Tada paaiškėjo, kad Estijoje yra keista situacija – artėjo parlamento rinkimai, o pasikeitus valdžiai projektas galėtų būti sužlugdytas. Bet laikas, reikalingas projektavimui ir gamybai, ėjo ir supratus, kad šitoje situacijoje neįmanoma suderinti nuomonių, Lietuvos bankas nutarė savarankiškai išleisti monetą Baltijos keliui paminėti“, - pasakoja S. Sajauskas.

Latvija ir Estija šio istorinio įvykio progine moneta taip ir nepaminėjo.

„Daug yra panašių situacijų - dar galima kalbėti apie Sidnėjaus olimpiadai skirtą monetą, kuri,

atrodė, iš viso sunkiai beišeis. Jeigu dailininkas profesionalas, potencialus monetos autorius, pavaizduoja Mikelandželo metiką, tai, atsiprašau. Nors aš ir ne dailininkas, bet analogišką dalyką galėčiau suprojektuoti per dvi valandas: iš mokyklinio vadovėlio nuskenuoju Mikelandželo metiką, užrašau „Lietuva“ ir moneta sukurta, ar ne?“, - prisimena profesorius.

Pasak jo, ilgai ieškota originalios kompozicijos, įvyko trys konkursai, kol galų gale buvo atsisakyta rengti konkursus ir nutarta žinomam Lietuvos monetų kalyklos dailininkui Antanui Žukauskui duoti užsakymą sukurti lietuvišką originalią monetą.

„Ir jis padarė tokią monetą, kuri tarptautiniame konkurse buvo pripažinta meniškiausia tų metų pasaulio moneta! Prizų buvo ir daugiau, pavyzdžiui, Sankt Peterburge Lietuva laimėjo pirmąją vietą su moneta, kuri yra skirta Kryždirbystei kaip Pasaulio kultūros paveldo objektui“, - sako jis.

Pasak mokslininko, tai yra tik keli pavyzdžiai, rodantys, kad Lietuvoje kalamos monetos sulaukia tarptautinio pripažinimo. Jo manymu, kitaip ir negali būti - pinigai yra valstybės veidas ir jie turi būti gražūs, o Lietuva turi ir sąlygas, ir patirtį gaminti išskirtinės kokybės ir gražias monetas.