„Visuomenėje nesėkmė dažnai yra personalizuojama. Sakoma, kad jie patys kalti, jeigu nesugebėjo, ko nors pasiekti. Tačiau nesėkmės turėtų būti interpretuojamos ne tik ją patyrusio žmogaus, bet ir visos visuomenės rėmuose. Tam daug įtakos turi įvairios socialinės aplinkybės, pavyzdžiui, šeima, mokykla ir t.t.“, – Vilniuje vykstančioje knygų mugėje surengtos diskusijos metu sakė ji.
Panašios pozicijos laikėsi ir kiti diskusijos „Lietuviai nusivylimo ekonomikose: kaip gyventi gerą gyvenimą?“ dalyviai.
VDU sociologas Artūras Tereškinas pažymėjo, kad lietuviai yra persekiojami neoliberalios ideologijos ir personalizuotos kaltės pasakojimų, kurie vyrauja visuomenėje.
„Iš tiesų, sėkmingi ir daugiau uždirbantys žmonės yra dažniau linkę personalizuoti nesėkmes, o uždirbantys mažiau dažniau kaltina struktūrines problemas“, – pridūrė sociologė Rūta Petkevičiūtė.
Užkrečiamas nusivylimas
VDU sociologai pristatė dvi knygas: „Vyrai nusivylimo ekonomikose: tarp gero gyvenimo ir socialinės atskirties“ ir „Socialinė atskirtis ir geras gyvenimas Lietuvoje“.
Kaip paaiškino A. Tereškinas, terminas „nusivylimo ekonomika“ turi metaforinę reikšmę. Tai – kultūroje cirkuliuojančios emocijos.
„Nusivylimas, kaip išgyvenimas ir emocija, Lietuvoje yra labai stiprus ir tampa savotiška asmeninių mainų dalimi“, – sakė jis.
Vienišų motinų kasdienybę tyrinėjusi A. Maslauskaitė kalbėjo, kad ši už normatyvinės šeimos rėmų esanti grupė Lietuvoje susiduria su didele skurdo rizika.
„Ne visos vienišos mamos yra skurdžios. Labai daug priklauso nuo jų turimo žmogiškojo kapitalo, taip pat – šeimos paramos tinklo, pavyzdžiui, tėvų, – pasakojo ji. – Jeigu pastarieji priklauso vidurinei klasei ir gali teikti ne tik finansinę, bet socialinę paramą, pavyzdžiui, padeda susirasti darbą, tada jos socialinės atskirties nepatiria.“
Kalinimo įstaigų kasdienybę tyrusi R. Petkevičiūtė pabrėžė, kad Lietuvoje reikėtų daugiau kalbėti ne apie nuteistiesiems skiriamų bausmių griežtumą ar trukmę, bet apie tai, ką tie nubaustieji patiria.
„Įsivaizduojame, kad daugumą nuteistųjų sudaro agresyvūs ir dominuojantys vyrai. Tačiau iš tiesų tokių yra tik ketvirtadalis ar trečdalis, dauguma bando pritapti. Jie užsideda kaukę ir taip stengiasi išgyventi niūrią kalėjimo kasdienybę“, – sakė ji.
Sociologė taip pat skatino nesmerkti savo gyvenimo būdo negalinčių pakeisti benamių. Esą jie tiesiog neturi tam reikiamų įgūdžių.
„Tyrimas parodė, kad jų gyvenimas paprastai prasideda vaikų globos namuose. Ten jie neįgyja įgūdžių kaip gyventi savarankiškai“, – teigė R. Petkevičiūtė.
Darbas kaip vyriškumo įrodymas
J. Bučaitė-Vilkė susirinkusiesiems pasakojo apie savo tyrimą, kurio metu bendravo su bedarbiais vyrais.
„Kas aš esu, kaip vyras, kai turiu darbą ir kai jo neturiu?“, – atsakymo į šį klausimą ieškojo sociologė.
Ji pasakojo, kad jauniems žmonėms sėkmingo gyvenimo konstrukcija dažniausiai remiasi į finansus.
„Koks aš vyras, jei gyvenu Pašilaičiuose, gaunu tik 200 eurų ir negaliu net merginos į kavinę nusivesti“, – ironizavo J. Bučaitė-Vilkė.
Ji taip pat pasakojo, kad nemažai vyrų ilgai ieško savo įsivaizduojamo idealaus darbo, tačiau galiausiai lieka nusivylę, nes realybėje toks net neegzistuoja.
„Iš tiesų, Lietuvoje gyventi gerą gyvenimą yra sunku, bet taip pat sunku ir JAV, ir kitose šalyse“, – sakė sociologė.
