Panevėžyje nebeliko 100 tūkstančių gyventojų. Šių metų pradžioje, Statistikos departamento duomenimis, mieste gyveno 93,6 tūkst. nuolatinių gyventojų. Darbingo amžiaus gyventojai sudarė 61,1 proc.

Kaip viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl Aukštaitijos sostinėje mažėja žmonių, į jį negrįžta didmiesčiuose mokslus baigęs jaunimas ir jaunos šeimos, nurodoma ribotos galimybės ne susirasti darbą, o rasti geriau atlyginamą darbą.

Nors valstybė užsienyje daug metų lietuvius reklamavo kaip pigią darbo jėga, žmonės nebenori ir nebegali dirbti už minimalų ar kiek didesnį atlyginimą.

Susidarė situacija, kai dėl geografinės padėties, neblogai išplėtotos infrastruktūros, pro miestą einančio kelio „Via Baltica“ verslui patraukliame Panevėžyje atsirado didesnė darbo pasiūla, bet darbdaviai tvirtina, jog nebėra kam dirbti.

Iš tiesų Panevėžyje susirasti bet kokį darbą nesudėtinga net ir jokios specialybės neturinčiam jaunuoliui, ką tik baigusiam vidurinę ar pagrindinę mokyklą.

Panevėžio darbo biržoje šių metų sausį–rugpjūtį buvo užregistruotos 5688 laisvos darbo vietos mieste, tai 84 daugiau ne pernai per tą patį laikotarpį.

Tiesa, nėra duomenų, kiek iš jų yra naujai sukurtos. Darbo biržos specialistai neneigia, kad didžioji dauguma laisvų darbo vietų – iš esmės tos pačios, jau seniai rinkoje esančios darbo vietos, atsilaisvinančios dėl darbuotojų kaitos.

Pasak jų, kad sukuriama ir naujų darbo vietų, rodo kai kurių įmonių plėtra.

Pavyzdžiui, darbuotojų tebeieško beveik prieš porą metų mieste pradėjusi veikti suomių „PKC Group“, gaminanti automobilių kabelių pynes. 2015 metais joje dirbo apie 1 tūkst. žmonių, šiandien – beveik 1,5 tūkst.

Su šia įmone dėl darbuotojų konkuruoja kabelių pynių bei elektromechaninių sistemų bendrovė „AQ Wiring Systems“, kuri už spartų augimą pernai buvo išrinkta Panevėžio regiono „Gazele 2015“ .

„Sekundei“ jos vadovas Nerijus Olšauskas yra sakęs, kad nekvalifikuotiems darbams darbuotojų dar randa, bet įmonei labiausiai trūksta kvalifikuotos ir motyvuotos darbo jėgos.

Apie naujų darbo vietų kūrimą kalba ir laivų vidaus sistemas, antžeminius ir jūrinius vonios kambarių modulius gaminančios „Norac“ vadovas Tadas Petronis. Jis sako, kad įmonė planuoja priimti keliasdešimt naujų darbuotojų, jau dabar pradėjo jų paiešką, tačiau sunkiai sekasi rasti motyvuotus dirbti.

Pasak T. Petronio, kai kurių lūkesčiai dėl atlyginimo yra nepagrįsti.

„Vienas pas mus darbo ieškojęs jaunuolis replikavo, kad Vilniuje picų išvežiotojai uždirba 1 tūkst. eurų. Aš jo pasiteiravau, kodėl gi jis nevažiuoja į sostinę ir nedirba tokio darbo, bet aiškaus atsakymo neišgirdau“, – kalbėjo „Norac“ vadovas.

Šildytuvus gaminančios norvegų kapitalo įmonės „Adax“ generalinis direktorius Jonas Klybas teigia stalčiuje turįs pluoštą norinčių čia dirbti gyventojų CV. Vadovas sako, kad reikia motyvuoti žmones dirbti.

Bendrovės „Metalistas LT“ generalinis direktorius M. Gudas nemano, kad Panevėžio bėda mažos algos. Verslininko teigimu, kai kurių specialybių darbuotojai pas mus uždirba daugiau nei kituose didmiesčiuose.

Jis mano, jog bėda yra tai, kad jauniems žmonėms laisvalaikio, saviraiškos prasme miestas nėra patrauklus. Čia nėra kur kokybiškai išleisti uždirbtų pinigų. Pagaliau labai trūksta nuomojamų butų.

Panevėžyje dirbantys verslininkai teigia, jog Panevėžyje sunku rasti ne tik kvalifikuotos darbo jėgos, bet ir dirbančių paprastą fizinį darbą žmonių.

Darbo biržos specialistai svarsto, kad netrukus atsidarysiančiam tinkliniam prekybos centrui vakarinėje miesto dalyje ir šiaurinėje dalyje statomai didelei statybinių medžiagų parduotuvei veikiausiai irgi teks susidurti su darbuotojų paieškos problema, nors šiuo metu mieste ir rajone yra beveik 8 tūkst., o apskrityje – per 16 tūkst. darbo ieškančių gyventojų.

Vidurkiai – statistikoje, bet ne gyvenime

Jeigu tikėtume Statistikos departamentu, žmonių gyvenimas nuolat gerėja visoje šalyje, taip pat ir Panevėžyje.

Departamento duomenimis, vidutinis mėnesio darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2016 metų antrąjį ketvirtį, palyginti su pirmuoju, išaugo visose apskrityse. Daugiausia atlyginimai pakilo Telšių (5,6 proc), Tauragės (5 proc) ir Klaipėdos (4,4 proc) apskričių įmonėse ir įstaigose. Panevėžio apskrities įmonėse jie augo 3,5 proc.

Didžiausi atlyginimai buvo Vilniaus, Klaipėdos ir Kauno apskrityse. Panevėžio mieste antrąjį šių metų ketvirtį vidutinis darbuotojų atlyginimas į rankas sudarė 569 Eur ir buvo 30 Eur didesnis nei Šiauliuose ir 26 eurais didesnis nei Alytuje.

Vilniuje vidutinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius siekė 672 Eur, tačiau ten, kaip žinoma, ir pragyvenimo lygis aukštesnis.

Prognozuojama, kad 2016 metais atlyginimai augs apie 5–6 proc., o kainos – apie 2–3 proc. Tai reiškia, kad vidutinis gyventojas gali įpirkti daugiau prekių ir paslaugų. Taigi statistiniai rodikliai rodo, kad pragyvenimo lygis auga. Tuo metu dauguma žmonių tvirtina nejaučiantys jokio pagerėjimo ir šaiposi, kad iš Lietuvos bėga net čia atvežti pabėgėliai.

„Reikia turėti galvoje, kad vidutiniai skaičiai, vidurkiai, apie kuriuos kalba statistikai ir ekonomistai, orientuoti į vidutinį gyventoją, kuris realiai neegzistuoja. Kiekvienas žmogus tam tikras tendencijas jaučia skirtingai. Tai priklauso nuo miesto, kuriame jis gyvena, nuo sektoriaus, kuriame dirba“, – „Sekundei“ teigė Laisvosios rinkos instituto viceprezidentas Vytautas Žukauskas.

Vytautas Žukauskas

Ekspertas turi atsakymą į visus kamuojantį klausimą, kodėl nuolat auga kainos. Pašnekovo teigimu, kainos auga todėl, kad to siekia Centrinis bankas, motyvuodamas, jog kainų augimas skatina ekonomikos augimą.

Esą nedidelis kainų augimas jokių neigiamų pasekmių nesukelia, nes auga ir darbo užmokestis.

V. Žukauskas sako, kad infliacija niekada nebūna neutrali. Ji vienų žmonių padėtį galbūt ir pagerina, nes jiems atlyginimai auga sparčiau nei kainos. Tačiau tam tikrai grupei žmonių, ir tokių Lietuvoje, matyt, nemažai, kainų augimas skaudžiai atsiliepia, nes jų pajamos nedidėja tiek, kiek pakyla kainos.

Sistemos ydas galima ištaisyti

Žmonės kaltina verslininkus, kad šie yra pernelyg godūs ir nenori dalytis pelnu.

Lietuvos darbo rinkos tyrimų instituto direktorius, profesorius Boguslavas Gruževskis tvirtina, jog visame pasaulyje verslas nenori dalytis pelnu su darbuotojais, tačiau Lietuvoje ši tendencija ryškesnė.

„Mes turime mažiausiai mokamą darbo jėgą Europoje, nors ji yra ganėtinai kvalifikuota. Maži atlyginimai yra pasekmė to, kas Lietuvoje vyksta pastaruosius 10 metų, konkurencingumas ir pelnas didinamas darbuotojų atlyginimų sąskaita.

Pelnas perskirstomas ne darbuotojų naudai. Jeigu darbdaviai ir gauna didesnį pelną, už darbą linkę mokėti tiek, kaip ir anksčiau, arba vos truputį daugiau. Atlyginimų augimas 5–7 proc. jau netenkina darbuotojų. Mūsų kainos ir pragyvenimo lygis yra vidutinio europinio lygio, o atlyginimai 2–3 kartus mažesni, nei Europos Sąjungoje. Nieko nuostabaus, kad žmonių tokių situaciją netenkina“, – „Sekundei“ aiškino profesorius.

B. Gruževskio teigimu, mūsų valdžia padarė didelę klaidą, kad Lietuvą reklamavo kaip pigios darbo jėgos šalį. Profesorius tai vadina didžiule gėda.

Europos Sąjungai priklausančios valstybės konkurencingumą tarptautinėje rinkoje skatinti ir pabrėžti pigiausios darbo jėgos prasme yra trumparegiškas požiūris. Jeigu jau esame ES šalis, konkurencingumą turime skatinti ne per pigią darbo jėgą, o per technologijas, investicijas“, – kalbėjo pašnekovas.

B. Gruževskis apgailestauja, kad Tarptautinis valiutos fondas, kai kurie užsienio ekspertai ir net Investuotojų forumas Lietuvos Vyriausybei patarinėja neskubėti didinti darbo užmokesčio, gąsdindami, kad šalis praras konkurencinį pranašumą.

Profesoriaus teigimu, tai yra šalies sociumo žlugdymas, kuris neigiamai atsilieps ir ekonominiams rodikliams.

„Matome, kad ateina investicijos, bet trūksta dirbančių žmonių. Lietuviai emigruoja iš savo tėvynės“, – kalbėjo Lietuvos darbo rinkos tyrimų instituto vadovas.

Kita vertus, B. Gruževskis nemano, kad esama situacija darbo rinkoje ir susiformavusi negatyvi patirtis yra Sizifo akmuo, kurį kad ir kaip ridensi, vis tiek nieko nepakeisi.

„Reikia skirti darbo rinkos, kaip sistemos, nepatrauklumą nuo atskiro darbdavio nepatrauklumo. Konkretus darbdavys gali pakeisti esamą situaciją, jeigu ieškos būdų, kaip perskirstyti pelną labiau darbuotojų naudai, įdiegs motyvacines sistemas.

Kiekvienas darbdavys gali kažką padaryti, kad padidintų savo patrauklumą. Juk turime nemažai įmonių, kuriose yra eilės įsidarbinti. Ne tik dėl gerų atlyginimų, bet ir pagarbaus požiūrio į darbuotoją. Tokių įmonių yra ir Panevėžio krašte. Būtų gerai, kad tokie darbdaviai darytų didesnę įtaką nacionaliniu lygmeniu“, – kalbėjo pašnekovas.

B. Gruževskis pripažįsta, kad darbuotojai irgi ne šventieji. Yra norinčių tik imti, gauti, bet nieko neduoti darbdaviui. Profesoriaus teigimu, turėtų būti abipusė pagarba. Tačiau darbdavys pirmasis turėtų rodyti pavyzdį, nes šiuo atveju yra stipresnis.

Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas įsitikinęs, kad iš investicijos į vadinamąjį sociumą ilgalaikėje perspektyvoje verslas tik laimi.

Kai kurie šalies ekonomistai fenomeną, kai mažai uždirbantys lietuviai kasdien iš prekybos centrų stumia maisto produktų pilnus vežimėlius, o gatvės sausakimšos automobilių, aiškina egzistuojančiu dideliu šešėliniu verslu.

B. Gruževskis tam pritaria, bet nurodo ir dar vieną priežastį. Pasak jo, Lietuva yra Europos šalis, vartojimo įpročiai irgi yra europietiški. Išleisdami daug pinigų maistui ar degalams gyventojai negali investuoti į sveikatą, švietimą, kultūrą.

Nebus konkurencijos, nekels algų

V. Žukauskas teigia, kad Lietuvoje atlyginimai maži todėl, kad mažas darbo produktyvumas. Toks jis yra ne todėl, kad lietuviai tinginiai. Pasak jo, ilgi gyvenimo planinėje ekonomikoje metai neigiamai atsiliepė investicijų kiekiui.

Investicijos reiškia aukštesnes technologijas ir našesnį gamybos būdą, nes vienas žmogus gali sukurti didesnę vertę. Pasak eksperto, Lietuva šiuo atžvilgiu Europoje atrodo prastai.
Jis siūlo netikėti partijomis, žadančiomis sukurti daug ir gerai atlyginamų darbo vietų, bet nekalba apie investicijas ir kapitalo augimą šalyje.

„Jeigu norime sukurti tokį pragyvenimo lygį ir gauti tokius atlyginimus, kokie yra Vakarų Europos valstybėse, turime diegti naujas technologijas, pritraukti daugiau užsienio investuotojų ir kartu skatinti mūsų įmones investuoti į darbo našumo didinimą“, – mano jis.

V. Žukausko nuomone, posakiams, kad verslas nenori dalytis pelnu, trūksta ekonominės logikos. Jo teigimu, darbo užmokesčio augimą lemia ne verslo noras ar nenoras dalytis, o konkurencija. Darbdavys kels atlyginimą tada, kai norės išlaikyti gerą specialistą, kurį taikosi nuvilioti konkurentas. Kitaip sakant, jis plačiau atvers piniginę, kai neturės kitos išeities.

„Atlyginimai auga būtent per konkurencijos mechanizmą, o ne todėl, kad vieni darbdaviai geri, o kiti blogi“, – sakė jis.