Bet pastarajame tinkamiausia vieta – kilometro aukštis virš jūros lygio. Kodėl kilometro? Todėl, kad vien Tenerifėje (80 km ilgio ir iki 50 km pločio sala) nustatytos net 28 klimatinės zonos. Ugnikalnių keteros, kalnų gūbrynas salą dalina tarsi į dvi dalis. Vienoje debesys atsitrenkia į kalnus ir vos ne kasdien lyja lietus. Ten šilta, šlapia ir paklaikusi augmenija. Kitoje lyja vos du tris kartus per metus. Net paukščiams nėra kur atsigerti. Sausa, skurdu ir vulkaninės uolos.

Bet būtent čia – milžiniškas kiekis restoranų, kavinių, poilsio namų, viešbučių ir poilsio kompleksų. Čia ir pasaulio landšafto dizaino šedevras – „Abama“ poilsiavietė. Ir buvoja patys turtingiausi pasaulio žmonės.

Palyginti plotu mažas Gran Kanarijos salynas (didžiausia Tenerifės sala vos 2034 kv. km) Ispanijos BVP atneša per milijardą eurų. Ir šiandien nieko keisto, kad lietuviai jau pasklido po visą pasaulį ir nusibeldė už 6000 km į saulėtąją salą Atlanto vandenyne. Greta Afrika, Marokas, todėl pirmadieniais Alkala miesto (vietiniai vadina kaimu) aikštėje vyksta judri, triukšminga marokiečių egzotiškų prekių mugė. Į Tenerifės uostą atplaukia milžiniški kruiziniai laivai ir papila tūkstančius turistų. Oho! Kiekvienam vietiniam (vienas mln. gyventojų) tenka penki ar net devyni atvykėliai.

Čia tiesiog verda, mainosi, pulsuoja energingas, savitas, saulėtas gyvenimas. Kaip niekur kitur sėkmingai investuota ES parama. Tiesiog pavyzdingai (prakirtus uolas, iškasus tunelius, apraizgius kaimus, kaimelius) nutiesti keliai ir įgyvendinta kelių infrastruktūra. Greitkeliuose greitis iki 120 km/val. Ir sočiai elektros energijos, nes sukasi šimtai vėjo jėgainių ir veikia šiukšlių deginimo kompleksas. Pakrantėje iš gelmės pumpuojama nafta. Tik keista, kad neteko matyti saulės baterijų. Šitiek saulės!
Tenerifė

Įvairiapusei veiklai Tenerifės lietuvių bendruomenė apjungia per tris šimtus tautiečių. Akivaizdu, kad visi – gabūs, iniciatyvūs, veiklūs ir labai žingeidūs mūsų žmonės. Vieni mano, kad iš Lietuvos nusėdo jau dešimteriopai daugiau, o kiti tvirtina – šimteriopai! Na, tikrovėje gal tiek, kiek gyvena Trakuose. Per septynis tūkstančius.

Klausiu: kodėl išvykote iš Lietuvos? Bemaž visi atsako, kad Lietuvoje „sunku gyventi“. Dėl to, kad slegia dabartinis Lietuvos psichologinis klimatas. Kiekvienas pilietis – tarsi vagis ir tūno šešėlyje. Nepriimtina valdžios skatinama „skundikų“ įteisinimo politika. Dėl savo vaikų auklėjimo tiesiog šokiruoja tėvų persekiojimo skandalas. Čia visi tai žino ir kiekvienas sviedžia akmenį į Lietuvos daržą. Kasdien skaito DELFI ir aptarinėja visas naujienas. Tikisi dvigubos pilietybės ir sunkiai padūsauja: gal po naujų rinkimų kažkas pasikeis?

Galėtume toje Lietuvoje gal pakentėti, jei bent kas nors, prezidentė ar premjeras, ar bent finansų ministras – kas nors – imtų ir paaiškintų: link kokios Lietuvos mes judame? Kokiame taške dabar esame? Kiek užtruks tas sunkusis periodas? Kiek laukti „šviesesnių dienų“?

Matyt, nežino niekas ir, anot čionykščių Tenerifėje, Lietuvoje tvyro mokesčių chaosas, skurdas ir neviltis. Ir padūsauja.

Na, matėte? Čia visi gyvena atsipūtę. Šypsosi ir jei reikės – puls tau padėti. Žinoma, jei prašysi ispaniškai. Jei dėkosi ispaniškai. PVM vos 6,5 proc. Niekas dėl mokesčių net nesuka sau galvos. Tarsi nė nebūtų, nors vietinė mokesčių tarnyba labai griežta, bet draugiška ir siekianti padėti, o ne bausti.

Lietuvaičius galima sutikti visur: Tenerifės turguje, parduotuvėje ar gatvėje. Matyt, mūsų susvetimėjimo, įtarumo, tautos supriešinimo sėkla jau įaugusi į mūsų smegenis ir kraują. Jei susitikę gatvėje ispanai bučiuojasi, glebėsčiuojasi ir plyšauja, net šaligatviai kilnojasi, tai mes, lietuviai, prošal praeiname vos burbtelėję kokį skūpą žodį. Tolstame neatsisukdami.

Iš lietuvių kalbų aiškėja, kad bemaž visi lietuvaičiai čia nusipirkę nekilnojamo turto (butą, nebaigtą statyti namą, o kai kas įsigijęs net verslo objektą) ir įkūrę savo „biznį“. Vienas valdo brigadą statybininkų. Kitas apjungė dešimt imigrantų ir atlieka visus smulkius darbus: remontuoja namus, santechniką, tvarko elektros įvadus ir pan. Trečias iš Lietuvos puolė į Norvegiją ir po keturių metų čia, Tenerifėje, nusipirko didžiulį autoservisą. Būtent „pas žemietį“ savo mašinas remontuoja bemaž visi lietuvaičiai.
Tenerifė

Toks smulkaus verslo bėdžius Arnas (vardas pakeistas), dėl didelių mokesčių su šeima pabėgęs iš Lietuvos, nes „neįmanoma išgyventi“, čia, Tenerifėje, (pirmasis!) įsirengė mėsos gaminių, žuvies rūkyklą. Dešros, kumpiai, „tikros mėsos“ dešrelės ir pan. Užteko reklamos feisbuke. Matematika tokia: kasdien iki 60 užsakymų, rūkykla su dūmų filtru, išrūkyta žuvis pabrangsta daugiau nei trigubai (2,8 euro šviežia, 9 eurai rūkyta) ir pirkėjai išsiveža produkciją patys.

Lietuvoje sakytų, kad tai „šešėliniai pinigai“, nes verslininkas nemoka jokių mokesčių, bet čia, Ispanijos saloje, ekonomikos politika visai kita. Toks smulkus verslas čia vadinamas „verslo bandymu“ ir kvalifikuojamas kaip savo turto pardavinėjimo atvejis. Laikinas. Jei, tarkim, po metų rūkykla dar veikia, tada valstybei reikia mokėti fiksuotą 300 eurų per mėnesį mokestį. Į tą mokestį jau įskaičiuoti 6,5 proc. PVM ir visi kiti mokesčiai. Suteikiama dviejų metų mokesčių lengvata. Po dviejų metų mokesčius skaičiuoja nuo apyvartos.

Tenerifėje kiekviena šeima (gal net kiekvienas oficialus Tenerifės gyventojas?) savo reikmėms turi teisę auginti du kanapių augalus. Čionykščiame klimate kanapės itin vešlios. Egzistuoja net kanapių rūkymo klubas! Lietuvaičiai greit sumojo, kad kiekviena kanapė gali atnešti 600 eurų gryno pelno. Jau kalbama, kad ateityje bus galima auginti tik po vieną kanapę, bet apie draudimus nėra jokios kalbos. Jie sako: jei mūsų mašinoje policija užtiks „žolės“ – nebaus, bet konfiskuos. Lietuvoje grėstų 15 metų kalėjimo. Net 15 metų!

Po metų mokesčių administratorius pranešė, kad Arnas privalo įteisinti verslą ir mokėti mokesčius, bet Arnas atsisakė. „Na, pamaniau, kad aš, statybos inžinierius su patirtimi, štai toks, pakvipęs dūmais, pradūminčiau visą gyvenimą... Na, ne. Nors pelnas pasakiškas, bet visą darbą privalai atlikti pats. Na, gali padėti žmona, vaikai. Samdyti padėjėjus draudžiama. Pragariškas darbas. Ką reiškia pagal ES reikalavimus įteisinti rūkyklą? Turėtų atsirasti tam tikra vieta ir visas cechas su standartine įranga. Didžiulės investicijos. Esu statybininkas ir grįžau prie statybų.“

Tenerifėje dirbantys lietuviai skaičiuoja paprastai: veikla turi atnešti po 100 eurų pelno kasdien. Tuo labiau, kad tam tinka visos verslo kryptys. Tiek lietuvaičių gidų, vertėjų, būsto nuomos, apgyvendinimo paslaugų verslų schemos, tiek, tarkim, konkretus statybininko darbas.

Būties kaštai panašūs kaip Lietuvoje. 100 kv. m ploto būsto nuoma – nuo 500 eurų iki 1500 eurų, plius komunaliniai mokesčiai. Esminė kainos sudedamoji – kiek artima okeano pakrantė. Maisto kainos tiek parduotuvėse, tiek restoranuose labai panašios kaip Lietuvoje. Tik gerokai pigesni alkoholiniai gėrimai, daržovės ir ypač vaisiai. Matyt, Lietuvos politikai strateginio valstybės kūrimo modelio niekada ir neturėjo, nes leido didiesiems prekybos centrams sunaikinti smulkųjį verslą.

Ispanijoje, smulkusis verslas tiesiog klesti. Ant kiekvieno kampo nedidukės parduotuvės, barai, kavinukės ar restoranai. Tenerifėje vietiniai perka mėsą „mūsų mėsininko“ parduotuvėje. Užsako kokios tik nori mėsos, bet moka penkiais eurais brangiau nei prekybos centruose. Bandeles ir duoną perka „pas mūsų kepėją“ ir kas rytą – žiūriu – dažnas nešasi dar karštas bandeles pusryčiams.

Ispanų šeimos su draugais ir būtinai su visais vaikais, labai dažnai pietauja ar vakarieniauja „nuestro cafe“ (mūsų kavinėje). Mažytėse parduotuvėse gali gauti bet kokių vaisių, uogų ar daržovių. Pardavimui suneša aplinkiniai Tenerifės gyventojai. Jei Turkijoje „lauro lapai“ veši visur, kaip Lietuvoje dilgėlės, tai Tenerifės dykrose vietiniai renka „laukinius pomidoriukus“. Lygiai tokius, kokie parduodami Lietuvos prekybos centruose. Žinoma, yra ir pomidorų plantacijos. Tiesiog nesuprantama kodėl tokios tvarkos nėra Lietuvoje.
Tenerifė

„Tik taip paviršutiniškai atrodo, kad Gran Kanarija salynas mažas, vien ugnikalniai, lava, juodas smėlis ir bangų mūšos nuglūdinti akmenys, prie kurių limpa magnetas. Ir lyg nėra, apie ką turistui papasakoti, – kalba gidė Gėnė. – Atvirkščiai. Ir visai nesvarbu, kad vos prieš penkiasdešimt metų pietinė Tenerifės dalis buvo tik laukinė dikynė, o šiandien turistų rojus. Vietiniai aborigenai guanči čia gyveno jau prieš 2000 metų. Ir dabar dažno vietinio ispano pavardė – Guanči.

Senovės guanči kalbėjo keista kalba vos krutindami lūpas. Žinią perduodavo švilpdami. Kiekvienoje Gran Kanarijos saloje gyveno skirtingos, tarpusavyje menkai bendraujančios gentys: bimbačai, auritamai, machorerai ir kiti. Ispanams prireikė beveik viso šimtmečio, kol užkariavo visas salas (nuo 1402 m iki 1496 m). Buvo visko. Ir salyno pavadinimas Kanarija kilęs visai ne nuo kanarėlių, kaip mano daugelis (isp. canario, kanarėlė), o nuo įspūdingai didelių guanči šunų (lot. canis, šuo; isp. grande, didelis)).

XIV–XV a. žemėlapiuose salynas vadintas Isla del Infierno, kas reiškia pragaro sala. Čia daug unikalių objektų. Tarkim, pagal dydį Teidė ugnikalnis – trečias pasaulyje (aukštis 3718 m.). Čia, Lanzarotėje, Europoje unikaliausi lavos urvai. Kai paviršiuje sustingo atšalusi lava, o apačioje dar vis tekėjo žemyn tol, kol susidarė įspūdingos tuštumos: urvai ir praplatėjimai. Turistams įrengtas požeminis, dviejų kilometrų įspūdingas takas. Urvo sienos atima žadą: kalcio karbonatas ir geležies oksidas su junginiais viską nudažė raudona, oranžine ir juoda spalvomis.

Čia, saloje, ir norvego Turo Hajerdalo įkurtas unikalių augalų sodas su 70 nuodingiausių pasaulio augalų kolekcija. Didelėje pagarboje, po stogu ir garsioji jo „šiaudinė“, iš papiruso, surišta valtis su kuria perplaukė Atlantą.
Tenerifė

Guanči laikų neaiškios paskirties Guimar piramidės. Šioje vietoje klestėjo pasaulyje unikalus verslas. Iš kaktuso žiedų gamindavo ypatingai sodrius, purpurinio raudonumo dažus. Kai Otto Rohm vos 1950 metais sukūrė akrilinius dažus, vietiniai labai nusiminė, nes neteko labai pelningo darbo. Čia, Loro parke, galima pamatyti orkų, vandenynų plėšrūnių labai retą, unikalų šou. Gran Kanarijos pakrantėse, seklumose šimtmečiais gyvena didieji vėžliai. Čia ir pirmasis povandeninis muziejus Europoje. Čia migruojančių paukščių stebėjimo rojus. Čia pagrindinė banginių ir delfinų stebėjimo vieta pasaulyje. Tiek daug visko, kad sočiai. Ir, žinoma, visur ir visada daug daug saulės. Amžina vasara.“

Į Gran Kanarijos salyną veržiasi ir stambusis Lietuvos verslas. Investicinės informacijos trūksta, bet Tenerifės lietuviai tvirtina, kad jau pastatyta poilsio namų ir domina nekilnojamo turto verslas. Tam pastaruoju metu atsirado palankios aplinkybės. Bemaž prieš dešimtmetį Ispanijos valdžia susivokė, kad jei ir toliau tokiais tempais vyks urbanizacijos ataka, dings Gran Kanarijos salų savitumas. Įkurtos Nacionalinės istorijos ir meno erdvės. La Palma – Kanarų salų „žaliasis smaragdas“ – UNESCO biosferos rezervatas. Įkurtas Caldera de Taburiente nacionalinis parkas, kuriame ugnikalnio viršūnės kyla iki 2400 metrų, o lavos srautai nusileidžia į jūrą.

Dar vienas UNESCO pasaulio paveldo objektas – ugnikalnio Teidė nacionalinis parkas. Buvusi visų Kanarų salų sostinė San Cristóbal de la Laguna, Tenerifės žavusis kolonijinis miestas, taip pat UNESCO pasaulio paveldo objektas. Lansarotėje – Timanfaya nacionalinis parkas ir t. t. Tuo būdu šiandien Gran Kanarija – tarsi Lietuvos Neringa. Bemaž visur sustabdytos statybos ir galimi statybos darbai tik ten, kur kažkas pradėta, bet nebaigta. Bet nebaigtų statybų labai daug!

Prieš dešimtmetį į Gran Kanariją intensyviai veržėsi rusų verslas. Dėl žinomų politinių aplinkybių Rusijoje šis procesas šiandien sustojo. Tarkim, Tenerifėje italas nusipirko senąsias kareivines, 200 ha okeano pakrantės su pastatais, kurie dabar apleisti ir laukia savo investuotojo. Klajodami gatvelėmis nuolatos matome tarp namų įspraustus „tuščius“, parduodamus „sklypus“ (teisingiau – valdas). Visa tai – erdvė puikiems sandoriams.
Tenerifė

Prieš dešimtmetį, toliau nuo Atlanto pakrantės, lietuviai vos už 15 000 eurų pirko nebaigtą statyti namą t. y. 100 kv. m žemės plotelį. Dabar tai kainuotų apie 50 tūkstančių. Tokio paties ploto nebaigta statyba okeano pakrantės ruože jau kainuoja nuo 100 000 eurų. Kita vertus ten, kur Tenerifėje „šalta“ ir lyja už 40 000 eurų galima įsigyti net trijų hektarų sklypą su lūšna. Investuodami į nekilnojamą turtą lietuviai kalba, kad kainos taip sparčiai auga, kad dabar nupirkę vos du „sklypus“ (valdas), baigę statybas, įrengę bei pardavę, trečią „sklypą“ jau įmanoma įsigyti vien už gautą pelną. Žinoma, jei pasiseks.

Kalbant apie kultūrinius aspektus būtina akcentuoti, kad ispanų kalba – esminė. Jūs galite klausti ar prašyti ko angliškai, prancūziškai ar vokiškai, bet ispanai dažniausiai atsakys ispaniškai. Žinoma, anglų kalba galima susikalbėti visur, bet pasijausite svetimu. Nepaisant to, ispanų mandagumas ir dėmesys tiesiog pakerta kojas. Parduotuvėje, turguje ar jei klajojate Atlanto vandenyno pakrante, jums būtinai pasakys „ola“ (tariamas minkštai ir reiškia, tarkim, ola buenos dias , „geros dienos“ trumpinį). Ir jūs privalote atsakyti „ola“. Tokia bendravimo kultūra. Tokia Ispanija. Ir ispanai tradicijas labai stropiai saugo.

Visur – turguose, privačiose parduotuvėlėse, prekybos centruose – už 5–8 eurus galima nusipirkti puikaus vyno. Ispanams pietūs be taurės vyno – ne pietūs. Ir keista – neteko matyti nė vieno bent kiek išgėrusio ar apsvaigusio nuo kanapių. Neteko matyti nė vieno bėdžiaus, kuris ant šaligatvio pasidėjęs kepurę prašytų išmaldos. Nėra jokių valkataujančių šunų, o katės čia retas gyvūnas. Anaiptol, rytais ir vakarais su pavadėliais vedžioja daugybę šunų. Matyt, nėra tokių absurdiškų politikų, kurie kurtų šunų lojimo ar triukšmo ribų įstatymus.

Taip. Šalia mūsų namo terasoje gyveno ir kiauksėjo penki šunėkai. Vakarais amsėjo vienas kitas stambus šuo, bet visa tai – pačių gyventojų apsisprendimo reikalas. Ispanų kredo – ne aimanuoti ir vienas kitą skųsti, o sugyventi. To reikėtų pasimokyti Lietuvai. Tarkim, jei Alanijos (Turkija) kurorte dažna rusų kalba, kur rusai tik rusų kalba garsiai prašo ar reikalauja, kur ekskursijų laivuose plyšauja „Katiuša“ ar skamba Kirkorovas, čia, Gran Kanarijoje, to nėra. Čia ramybė. Čia ypatingai švarios gatvės, visada palaistyti gazonai ir visos mašinos lyg ką tik išriedėjusios iš salono. Nėra nei lietaus, nei purvo ir lyg nėra dulkių.
Tenerifė

Dėl ypatingai sauso oro (drėgmė vos 30–60 proc.) čia puikiai jaučiasi sergantys astma. Ir jums, jei sloga, neprireiktų nosinaitės, nes nosies skystimėlis – vienas du – išdžiūtų jūsų nosytėje. Užmiesčiuose nerasite nei pėsčiųjų, nei dviračių takų. Teko matyti tik vieną, su kuprinėmis ant pečių „laukinių“ turistų porą. Važiavo maršrutiniais autobusais, keliavo pėsti ir miegojo vandenyno pakrantės lavos fiorduose.

Lietuvių bendruomenė kas dvi tris savaites organizuoja susitikimus su žinomais menininkais iš Lietuvos. Vyksta teminės diskusijos ir yra kur pakalbėti gryna lietuviška šneka. Tarkim, kai į Tenerifės pperos ir baleto teatrą (Auditorio de Tenerife), nuostabų architekto Santjago Kalatrava kūrinį, pastatytą 2003 m., atvažiavo Kauno valstybinis choras, susirinko minia lietuvaičių.

Žinoma, visur jaučiasi, kad Ispanija – Europos senbuvė. Ir jų didieji prekybos centrai, palyginus su Lietuvos „akropoliais“, atrodo ne kaip kažkoks turgus, o prabanga, estetika, subtiliu skoniu masinanti vieta. Ir daugiau šypsenų, juoko bei asmeninės laisvės. Ir retai kur pamatysi policijos pareigūną. Ir lygiai taip pat, kaip Lietuvoje, mamos ir tėčiai veda savo vaikus į mokyklą. Ir panašiai švęsdami gimtadienius ispanai klega balkonuose. Ir stebėdamas kaip žmonės eina į miesto biblioteką, kaip neša knygas, stengiausi suprasti: kokie tie žmonės?

Tokie kaip mes.

Mes, Lietuva, lietuviai – tik pasaulio lašelis ir norint išlikti reikia bendrauti. Rūpintis tautiečiais. Nepamiršti savo tėvynės, savo papročių, savo unikalios kultūros. Sovietų okupacijos metais privalėjome kalbėti rusiškai, o dabar mums visiems tiesiog būtina susikalbėti bent angliškai. Ir keista, kad šiandien Lietuvos prezidento posto siekiantys žmonės nemoka net pagrindinės ES kalbos (prancūzų, na, bent anglų).
Tenerifė

O man nereikia nei saulėtos Gran Kanarijos, nei dirbtiniais rifais apsaugoto, visame pasaulyje pagarsėjusio Playa de las Teresitas (netoli Santa Cruz) paplūdimio šeimoms, kur auksinis smėlis suvežtas iš Afrikos. O man trūksta žiemos ir rudens, pavasario, ir normalios vasaros. Nenoriu gyventi ugnikalnių papėdėje (paskutinis prabudo 1909 m.).

Ir draugiškas patarimas: tik lipdami į lėktuvą nesugalvokite savo rankinėje paslėpti unikalaus suvenyro, bangų mūšos nuglūdinto ugnikalnio lavos gabalėlio. Nevalia. Muitinės ekrane staiga sužybsės raudonos lemputės ir įsijungs pavojaus signalas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (390)