Lietuvės kelias Norvegijoje: nuo valytojos – iki savo verslo

„Kai atvykau į Norvegiją, darbas man buvo tarsi padėtas ant lėkštės – valytojos darbas“, – juokiasi Lina Mikšytė, prisimindama pirmas savo dienas Norvegijos mieste Stavangeryje.

Vis tik jauna moteris savo pavyzdžiu paneigia mitą apie tai, kad Norvegijoje lietuviai dirba tik nekvalifikuotus darbus. Per septynerius gyvenimo emigracijoje metus jai pavyko pasiekti puikų rezultatą – dabar ji turi savo verslą ir konsultuoja mokesčių klausimais tautiečius, taip pat emigrantus iš Latvijos, Estijos, Rusijos ir Lenkijos.

Į Norvegijos naftos sostinę Liną atvedė permainų noras ir faktas, kad ten jau gyveno jos sesuo. Šis miestas prie Šiaurės jūros Norvegijos pietvakariuose, apsuptas vaizdingų fiordų. Jame gyvena apie 120 000 gyventojų. Linai jis labai primena Klaipėdą, kurioje ji daug metų gyveno.

„Stavangeryje gyveno mano sesuo, ir taip susiklostė asmeninės ir darbo aplinkybės, kad norėjosi išvažiuoti. Nors man visada atrodė, kad esu stipriai prisirišusi prie gimtųjų vietų ir niekur neišvažiuosiu. Bet štai, prašom – gyvenu čia jau septynerius metus, man čia visiškai patinka“, – pasakoja jauna moteris interviu DELFI.
Skola – beveik 2000 eurų

Ji pradėjo nuo paties paprasčiausio – valytojos darbo. Fiziškai nebuvo sunku, bet psichologiškai buvo nelengva.

„Klausdavau savęs: na taip, gerai, valyti išmokau, o kas toliau? Atlyginimas geras, bet tai savotiškas parazitavimas – kažką turi, gauni atlyginimą, bet toliau nejudi“, – svarsto Lina.

Ir prasidėjo jos judėjimas pirmyn, tiesa, ne nuo maloniausio dalyko – savo pirmų metų Norvegijoje pabaigoje ji gavo pranešimą, kad yra skolinga valstybei 18 000 kronų (apie 1 950 eurų). Tuo metu Lina gyveno viena su vaiku, reikėjo išmintingai tvarkyti savo finansus, o čia – toks didelis minusas.

„Esmė tokia, kad metų pabaigoje gauni ataskaitą už praėjusius metus, kurioje pranešama, kiek tu sumokėjai ir kiek likai skolingas. Tai susiję su gana painia mokesčių mokėjimo sistema Norvegijoje. Negalėjau suprasti, iš kur atsirado minusas. Nei mano draugai, nei atsakingos žinybos negalėjo man paaiškinti. Tada nusprendžiau pati išsiaiškinti ir prasidėjo bemiegės naktys, gilinantis į mokesčių įstatymus – su žodynais internete, verčiant dokumentus ir į anglų, ir į rusų, ir į lietuvių kalbą. O viskas baigėsi tuo, kad vis tik radau klaidą ir susigrąžinau 15 000 kronų (apie 1600 eurų)“, – pasakoja Lina.

Laikui bėgant jos patarimų ėmė prašyti draugai ir draugų draugai, kurie taip pat norėjo suprasti Norvegijos mokesčių įstatymus. Tačiau viskam neužteko laiko – moteriai reikėjo ir dirbti, ir auginti vaiką.

„Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad feisbuke sukūriau grupę ir atidariau savo įmonę. Konsultuoju ne tik privačius asmenis mokesčių, socialiniais klausimais, bet ir kompanijas – verslo klausimais. Dabar ši veikla yra pagrindinis mano uždarbis“, – pasakoja lietuvė emigrantė.

Savas verslas: kaip viskas prasidėjo

Savo įmonę Lina įkūrė gana neseniai – 2017 m. sausį. Tai susiję su dar vienu nelaimingu atsitikimu – darbe moteris gavo traumą ir daugiau negalėjo dirbti fizinio darbo.

„Nebegalėjau dirbti valytoja, tiesą sakant – ir ačiū Dievui! Esu labai dėkinga Norvegijai, čia sistema dirba žmogaus gerovei. Patyrusi traumą, dvejus metus buvau užsiregistravusi NAV tarnyboje – mūsų darbo biržos analogas. Tuo laiku vyko reabilitacija, tuo pat metu dalyvavau programoje žmonėms, kurie nori pradėti savo verslą. Antrus metus skyriau mokymuisi ir pasiruošimui pradėti verslą. Gavau išmoką dvejus metus (60 proc. savo buvusio atlyginimo) ir tuo pačiu galėjau nemokamai konsultuoti žmones – tai buvo paruošiamasis darbas. Tai, kad turėjau pinigų pragyvenimui ir mokymuisi, buvo rimta paspirtis“, – pasakoja Lina.

Lina išmoko norvegų kalbą, nors buvo nelengva, o Stavangerio dialektą Linai dar ir dabar nelengva suprasti.

„Bet kažkokiu stebuklingu būdu man visada pavykdavo susidoroti su tuo, kam buvo būtinybė. Nors sūnus juokiasi iš manęs ir sako: „Dieve, kaip baisiai tu kalbi.“ Mano sūnus – didžiausias mano kritikas. Kartais jis net parodijuoja mano tarimą. Jis pats puikiai kalba norvegiškai, niekas nė neįtaria, kad jis – emigrantės vaikas. Kai atvykome, jam buvo tik 4 m.“, – pasakoja lietuvė.

Tiesa, darbe jai daugiausia reikia rašomosios norvegų kalbos – ja ji skaito ir rašo. Kadangi konsultuoja lietuvius ir jų kaimynus, bendravimui daugiausia reikia lietuvių, rusų ir anglų kalbų.
„Bet kartais einu į kursus, iš esmės ir ten viską gerai suprantu. Pavyzdžiui, penkis mėnesius lankiau buhalterių kursus ir puikiai viską supratau, netgi gavau aukštą įvertinimą. Bet, žinoma, ne visada. Pavyzdžiui, kartais su sūnumi einame į kiną, tada toli gražu ne viską suprantu“, – tęsia pasakojimą lietuvė.

Lietuviai: mane apgavo!

Į klausimą, kas jos klientai ir kokį darbą čia dažniausiai dirba lietuviai, Lina atsako, kad jos klientai – išsilavinę žmonės, tačiau dirba nekvalifikuotą darbą – tai patalpų valymas, darbas statybų sektoriuje, kurjerių tarnyboje.

„Bet manau, kad žmonės nuo to nepasidaro prastesni. Nesvarbu, kokį darbą dirbi, svarbu, koks tu žmogus. Aš ir pati pradėjau nuo valytojos darbo. Kitas dalykas – kad žmonės dažnai užsidaro savyje, savo nedidelėse grupėse ir nebenori siekti kažko daugiau. Nuolat būna nepatenkinti, kritikuoja Norvegiją. Ateina ir sako: „Žiūrėkite, mane apgavo, čia visi tik ir taikosi apmauti.“ Ir čia pat kuriamos istorijos, kaip ir kodėl tai galėjo įvykti“, – apie darbą su lietuviais pasakoja Lina.

Tėvynainiai ateina pas Liną su savo istorijomis, dalinasi ir problemomis, labai dažnai jos, kaip konsultantės, darbas sklandžiai pereina į psichologo darbą.

„Stengiuosi juos užjausti ir paaiškinti, kad niekas nenori jų apgauti, kad žmonės patys save skriaudžia, nenorėdami įsigilinti į kažkokius klausimus ir nesistengdami prisitaikyti prie gyvenimo Norvegijoje. O reikia tik išeiti iš savo kiemo ir apsidairyti. Kartais kalbamės po kelias valandas, visus reikia suprasti ir užjausti. Bet man labai malonu, kai žmogus išeina ne šiaip patenkintas, o netgi laimingas, tai tikrai stipriai motyvuoja“, – dalinasi profesinio bendravimo paslaptimis Lina.

Jos teigimu, lietuviai dažnai kaltina darbdavį, kad jis nesumokėjo mokesčių, bet ne viską ir ne visada turi daryti darbdavys. Kai kuriais atvejais darbuotojas turi pats stebėti, kiek mokesčių sumokėjo.

Jeigu žmogus visus metus neatsidžiaugia, kad mokėjo nedidelius mokesčius, greičiausiai metų pabaigoje jam teks grąžinti skirtumą, o kitą būti atidesniam. Kadangi žmonės labai dažnai ateina su tomis pačiomis problemomis, su tais pačiais klausimais, aš netgi sukūriau grupę feisbuke ir dalinuosi informacija – išverčiu kai kuriuos teisės aktus, kad žmonėms būtų lengviau susivokti“, – sako finansų specialistė.

Mokesčiai gali siekti 50 proc.

Yra ir tokių klientų, kurie piktnaudžiauja profesionalės dėmesiu ir pagalba, jiems atrodo – jei kartą jai sumokėjo, Lina jau tarsi dirba jiems ir jie turi teisę bet kada jai skambinti. „Buvo atvejų, kai žmogus apskritai dingdavo nesumokėjęs, bet po kiek laiko vis tiek sugrįždavo, nes negalėjo suprasti skaičių, ir atsiprašydavo. Bet iš esmės žmonės sąžiningi“, – apibendrina Lina.

Į klausimą, kodėl mokesčiuose yra tiek painiavos, ji atsako, kad visų žmonių situacija skirtinga, o mokesčiai priklauso nuo daugelio veiksnių.

„Vieną kartą atėjo vyras ir sako, kad su kolega dirba toje pačioje kompanijoje, jie gauna vienodą atlyginimą, bet moka skirtingus mokesčius. Pavyzdžiui, metų pabaigoje kolegai grąžina pinigus, o jam dar tenka primokėti. Bet daug kas priklauso nuo lengvatų, nuo pajamų, kurias žmogus gavo per metus, tai gali būti ir atlyginimas, ir darbas pagal sutartį, ir pan. Atsižvelgiama ir į tai, kiek laiko žmogus sirgo. Viskas sumuojama ir iš bendros sumos išskaičiuojamas minimumas, kuriam netaikomi mokesčiai“, – pasakoja Lina.

Taip pat atsižvelgiama į tai, ar žmogus moka už vaikų darželį ar pailgintą grupę mokykloje, todėl tam tikrą sumą jis gali susigrąžinti.

„Mokesčio dydis priklauso ir nuo to, ar žmogus ėmė paskolą, nes čia daug veiksnių. Ir tik metų pabaigoje pasidaro aišku, ar sumokėjai tiek, kiek reikia. Vidutiniškai žmogus, neturintis papildomų pajamų, vaikų ir paskolų, moka apie 23 proc. pelno mokesčio, 8,2 proc. – už socialinį draudimą. O jei atlyginimas labai didelis ir pajamos didelės, Norvegijoje veikia progresyvinė mokesčių sistema, tokiu atveju mokestis gali būti net 40 ar 50 proc.“, – komentuoja specialistė.

Nesakau, kad išvykau visam laikui

Nepaisant specifikos, darbas ir gyvenimas Stavangeryje Liną Mikšytę tenkina, nors Lietuvos ji nepamiršta.

„Kategoriškai nesakau, kad išvažiavau visam laikui. Žiūrint, kur papūs vėjas“, – juokiasi ji.

Stavangeris jai primena Klaipėdą, juk ji gyvena dailaus peizažo rajone su nuostabiais smėlio paplūdimiais.

„Gyvenu Sula (norvegiškai „Sola“) rajone, netoli nuo oro uosto, ten – nuostabūs smėlio paplūdimiai, kurie tikrai labai primena Palangos pajūrį. Apskritai norvegai ne per daugiausia žino apie Lietuvą. Anksčiau teko dirbti ga na dideliame laikraštyje, jo žurnalistai – lyg ir išsilavinę žmonės, bet vis tiek dažnai painiodavo Lietuvą su Latvija ir sakydavo, kad Lietuvos sostinė – Ryga.

Lina ketverius metus yra Pasaulinio lietuvių bėgimo „Penki už LT“ Stavangeryje koordinatorė. Jos vadovaujama rankdarbių gamintojų grupė šiemet dalyvavo projekte „Lietuvai 100 – sveikas, mažyli“ – moterys numezgė 100 porų kojinių ir atsiuntė į Lietuvą. Dar 50 porų išdalino vietos lietuvių vaikams.

„O apskritai galiu pasakyti, kad mes, lietuviai, čia jaučiame didelę vienybę ir mūsų asociacija puiki. Sakyčiau, kad čia viskas lyg labiau koncentruota, turi omenyje, mūsų lietuvišką pradą, mums tai labai svarbu“, – baigia savo pasakojimą Lina Mikšytė.