Lenkija ir Ukraina: startavo vienodai, o kur atsidūrė?

Pastarosiomis dienomis Ukrainoje netrūksta svarbių įvykių, tačiau netikrumas dėl šalies politinės ir ekonominės ateities ir toliau neduoda ramybės. Kaip rašo BBC korespondentas Andrew Walkeris, palyginimas su Lenkija geriausiai atskleidžia, kiek Ukraina iššvaistė laiko ir išteklių.

Vis dar svarstoma, kas (galimi du variantai) išties finansinės pagalbos ranką Ukrainai, kuriai priešingu atveju dėl skolų užsieniui gresia bankrotas.

Ukrainai ir toliau stebint sparčiai besikeičiančią politinę situaciją šalyje, pasirodė pirmieji nedrąsūs ženklai, jog galbūt Europa, JAV ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pasiryžę padėti Kijevui.

Ukrainos finansų ministerijos skaičiavimu, šaliai per ateinančius dvejus metus reikia 35 mlrd. skaičiuojant doleriais (87,96 mlrd. Lt).

Olli Rehnas, Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas, atsakingas už Europos Sąjungos ekonomikos ir pinigų reikalus, teigia, jog finansinės paramos Ukrainai klausimą į dienotvarkę įtraukti galima. JAV iždo sekretorius Jacobas Lew sako, jog geriausias būdas padėti Kijevui – „tarptautinė parama per Tarptautinio valiutos fondo mechanizmą ir dvišalė pagalba“.

Ukrainą su Rusija saisto 15 mlrd. skaičiuojant doleriais (37,7 mlrd. Lt) skolinimosi programa. Kijevas jau gavo pirmąją įmoką – penktadalį sumos. Tačiau daugiau pinigų iš Rusijos Ukraina greičiausiai nematys – jeigu tik parinks valdžią, jaučiančią prielankumą Europos Sąjungai.

Jeigu Europos Sąjunga ir JAV sutiktų užpildyti spragą Ukrainos biudžete, praktiškai nėra abejonių, jog donorai reikalaus veiksmų programos, kuriai pritartų ir Tarptautinis valiutos fondas.

Paskutinė Ukrainos patirtis tvarkant reikalus su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF) nebuvo itin maloni.

Kaip teigia TVF, ankstesnė skolinimosi programa „praktiškai žlugo, nes valdžia liovėsi įgyvendinti pokyčius, dėl kurių buvo susitarta“.

Analizuodamas susiklosčiusią nepalankią situaciją, Tarptautinis valiutos fondas netgi drįso pateikti siūlymą, kuris pasitarnautų vykdant tokias skolinimo programas ateityje – reikia „mechanizmo, kuris leistų skubiai nutraukti susitarimus įsipareigojimų nevykdymo atveju“.

Energetika ir praeities klaidos

Viena iš esminių problemų Ukrainoje buvo šalies nenoras kelti energijos kainas. Tai sektorius, kurį Tarptautinis valiutos fondas tiesmukai įvardijo kaip „neskaidrų ir neefektyvų“. Subsidijos užkrauna papildomą naštą ir taip tarsi styga įsitempusiems valstybės finansams ir atima iš būstų ūkių bet kokią motyvaciją veiksmingiau ir taupiau naudoti energiją.

Energetikos sektoriaus reforma – vienas iš būtinųjų Asociacijos sutarties, dėl kurios derėtasi su Europos Sąjunga, elementų. Asociacijos sutarties dabar jau buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius taip ir nepasirašė – toks sprendimas sukėlė masinius protestus.

Taigi atrodo gana sąžininga reikalauti, kad bet kokiai finansinei paramai iš Vakarų reikia garantijų, jog Ukraina atsisakys tokių subsidijų ir minėtame sektoriuje pereis prie rinkos kainų.

Kad ir koks stiprus poreikis tokių pokyčių imtis būtų ekonominiu požiūriu, bet kokiai naujai Ukrainos valdžiai iš politinės perspektyvos tai gali būti neįveikiama užduotis.

Problema taps itin opi, jeigu dujų tiekėjas iš Rusijos „Gazprom“ Ukrainai pastebimai padidins dujų kainą – jau sklando gandai, jog taip ir bus.

„Gazprom“ pareigūnai sako, jog bent jau kol kas tokia galimybė oficialiai nesvarstoma.

Ukrainos ekonominių problemų priešistorė – daug klaidų ir nenoras iš jų pasimokyti.

Centralizuotų planų visai Sovietų Sąjungos ekonomikai nebeliko valstybei žlugus, tad nieko keisto, jog buvusių narių ūkiai bent jau iš pradžių smarkiai sumenko. Panašus likimas ištiko ir palydovines sovietų šalis Vidurio ir Rytų Europoje. Beveik visos fiksavo nuostolius. Tačiau joms pavyko vėl atsistoti ant kojų – visoms, išskyrus Ukrainą.

Ukrainos ekonomikos našta

Lenkija – iškalbingas pavyzdys palyginimui. 1992 metais, remiantis perkamosios galios paritetu, Ukrainos ir Lenkijos ūkiai buvo panašaus dydžio (Ukrainos šiek tiek didesnis). Dabar Lenkijos ekonomika dydžiu kaimynės ūkį lenkia net dvigubai.

Yra ir kitų skaičių, kuriais Ukraina tikrai nesididžiuoja. Šalies einamosios sąskaitos deficitas gana įspūdingas – tai reiškia, jog importuojamoms prekėms ir paslaugos išleidžiama daugiau, negu gaunama už eksportuotas prekes ir paslaugas. 2013 metais šis skaičius sudarė 8 proc. šalies BVP – tai pinigai, kurių Ukrainai reikia pasiskolinti užsienyje. Tokio dydžio deficitą galima panaikinti, jeigu tik tarptautinės finansų rinkos pasitikėtų šalies ekonomikos perspektyvomis. Jeigu ne, tai gali būti perspėjimas apie artėjančias naujas bėdas.

Praeitą savaitę tarptautinė reitingų agentūra „Standard and Poor's“ pablogino Ukrainos reitingą – toks sprendimas atspindi analitikų požiūrį, jog Ukrainai gali tekti su savo skolomis tvarkytis pačiai, be finansinės pagalbos.

Guodžia tai, jog, nors ir nedrąsiai, ryškėja galimos Vakarų ir Tarptautinio valiutos fondo pagalbos Kijevui gairės.