Palangos J. Basanavičiaus gatve vaikštinėjančių poilsiautojų akys taip pat tiesiog raibsta nuo prekybininkų siūlomo asortimento. Tačiau vasarą klestintis kurortas savo turistams mažai autentikos tegali pasiūlyti – pagrindinė miesto gatvė lūžta nuo kiniškų menkniekių, kurie, deja, neretai yra geriau perkami nei lietuviškos prekės.
Poilsiautojai, nuo pat ryto pradedantys savo pasivaikščiojimą J. Basanavičiaus gatve link jūros, čia gali įsigyti pačių būtiniausių vasaros atributų – skrybėlių, akinių nuo saulės, plazdenančių suknelių. Ant prekystalių netrūksta ir vardiniais ženklais papuoštų padirbinių – tarkime, skarą su žinomų mados namų motyvais čia galima įsigyti už 30 litų. Laikrodžiai, auskarai, pakabukai tekainuoja vos kelis litus.
Prekybininkai atsižvelgia ir į kurorto geografinę padėtį bei siūlo nemažai grožybių su jūros motyvais. Karolius iš koralų galima įsigyti vos už 14 litų. Tiesa, koralus čia keičia paprasčiausia plastmasė, tačiau juk toks vasariškas stiliaus akcentas – laiku ir vietoje.
Kurorte klaidžiojančių vaikų akys ypač raibsta nuo žaislų gausos. Sunku kėblinti gerą kilometrą iki jūros ir nesusigundyti ryškiu kastuvėliu ar vandens šautuvu. Viena mamytė, nupirkusi tokį nepavojingą ginklą savo atžalai, paėjusi kelias minutes keikiasi – nors žaislas kainavo tik 5 litus, bet ir sulūžo neįtikėtinai greitai.
Lietuviškų gaminių pardavėjai taip pat bando išsikovoti savo vietą po J. Basanavičiaus bulvaro saule. Tiesa, jų prekės nublanksta kiniškų niekalų margumyne, bet prekeiviai įsitikinę – savo pirkėją randa bet kuri prekė.
Lietuvos menininkų darbais – moliniais dirbiniais, papuošalais, vilnos drabužiais - prekiaujanti Svajonė patikina, kad į parduotuvę, kurioje ji dirba, užsukę klientai pirmiausiai klausia, kur pagamintos čia siūlomos prekės. Vėliau kruopštūs pirkėjai atidžiai apžiūri gaminio sudėtį, ir tik tada susigundo pasimatuoti.
„Mūsų prekes dievina užsieniečiai. Kadangi pas mus nerasite jokių sintetinių priedų, o gaminių kokybė išties aukšta, ištikimi klientai sugrįžta pirkti panašaus vilnonio megztinio kasmet. Turistai iš svečių šalių ne tik vertina lietuviškas prekes, bet ir yra už jas pasiryžę mokėti nesiderant. Tačiau pastebiu, kad ir lietuviams pabodo nekokybiški daiktai. Žmonės pasitenkina pirkdami mažiau, bet kokybiškesnių daiktų“, - pasakoja Svajonė.
Pardavėja patikina, kad jie konkurencijos su šalia pardavinėjamomis kiniškomis prekėmis nejaučia. Lietuviškais gaminiais prekiaujančių parduotuvėlių Palangoje nedaug, nes tokių gaminių, be jokios abejonės, ir perkama kur kas mažiau nei kiniškų prekių. Bet ir kokybiškos prekės, pasak pardavėjos, turi savo pirkėją, kuris vienetinio daikto niekada neiškeis į kinišką smulkmeną.
Svajonė neabejoja – geriausi pirkėjai – rusai. Jie už vilnonį rūbą ne tik negaili kelių šimtų litų, tačiau ir perka juos ne po vieną – sau ir lauktuvių namiškiams.
Gintarais daugybę metų Palangoje prekiaujantis vyrukas patikina, kad jo dirbinių pirkėjas – tik vyresnio amžiaus, kiek daugiau pinigų atostogoms prisitaupęs poilsiautojas. „Deja, visi masiniai koncertai ir kitokios pramogos į Palangą privilioja tik jaunimą, kuris gintaro pardavėjams jokios naudos neatneša“, - guodžiasi vyras šiemet ypač suprastėjusia gintaro prekyba.
Iš tolo garsiai praeivius atsigerti kviečianti arbatų pardavėja neliūdi – jos pardavinėjamoms prekėms analogo čia nėra: „Nemačiau, kad kas nors pardavinėtų lietuviškas, konservantų ir kitokių priedų neturinčias arbatas“.
Nors arbatos nepigios – jų kaina prasideda nuo keliolikos litų už nedidelį indelį, žmonės domisi ir mielai perka geresnę sveikatą žadančias žoleles.
