Pasaulio sveikatos organizacijos teigimu, patologinis potraukis azartiniams lošimams – tai dažnai pasikartojantys potraukio lošti priepuoliai, taip užvaldantys žmogų, kad jis atsisako svarbiausių savo gyvenimo vertybių ir įsipareigojimų. 1977-aisiais patologinis potraukis buvo įtrauktas į Tarptautinę ligų kvalifikaciją.
Vakarų Europoje patologinių lošėjų sparčiai daugėja. Per metus trečdalis vokiečių mažiausiai vieną kartą lošia iš pinigų. Danijoje, turinčioje penkis milijonus gyventojų, 150 tūkst. reguliariai žaidžia azartinius žaidimus. Šveicarijoje, kurioje gyvena septyni milijonai gyventojų, yra net 30-40 tūkstančių aistringų lošėjų.
2009–2011 m. Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenimis, lošimo organizavimo vietų lankomumas didėja. 2012-ųjų gegužės duomenimis, į tarnybą iš viso kreipėsi 2461 asmuo prašydamas apriboti jam patekimą į lošimų organizavimo vietas.
Neseniai Seime buvo įregistruotas naujas Lošimų įstatymo projektas, kurio aiškinamajame rašte (pateiktame D.Budrio) rašoma: „Azartiniai lošimai prisideda prie valstybės mokestinių pajamų didėjimo, prie infrastruktūros kūrimo, prie teigiamo kitų verslų įtakos, jų pajamų didinimo, lengvesnių naujų verslų pradėjimo galimybių užtikrinimo, siūlo pramogų vertę ir papildomą poilsio pasirinkimo gyventojams galimybę, lemia viešųjų paslaugų plėtrą, naujų darbo vietų atsiradimą, gyvenimo kokybę, visuomenės sveikatą, socialinį kapitalą ir vertybes.“
Įstatymu siūloma atsisakyti nepagrįstai neigiamo požiūrio į lošimus ir juos priskirti laisvalaikio pramogų sričiai. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad iš tiesų tokių „pramogų“ vertinimas turėtų būti vienareikšmis – lošimas sugriauna žmogaus gyvenimą tokia pat griaunančia jėga, kaip ir alkoholizmas ar narkomanija. „Atgimimas“ pakalbino buvusį lošėją ir gydytojus specialistus apie lošimo aistrą ir apie tai, kokie pražūtingi gali būti pirmieji kartai.
Lošėjai nesukuria produkto
Buvęs lošėjas Tomas, paklaustas, kokį socialinį kapitalą sukuria lošimo namai, stebėjosi, apie kokias čia valstybės pajamas galime kalbėti: „Juk nesukuriame jokio produkto. Pinigai iš dangaus nekrenta. Nesu ekonomistas, bet tai – absurdas, nenormalu. Valstybė pelnosi iš nuskriaustų žmonių. Tie, kurie dirba priklausomybių srityje, sako, kad serga visi – ir patys lošėjai, ir jų žmonos, ir vaikai. Visa šeima mato prasilošusį piktą vyrą. Tegul Seimo nariai suskaičiuoja, kiek jaunuolių sėdi lošimo namuose. Viena juose įkurta darbo vieta atima 50 žmonių gyvenimus. Gal dar sukuria darbo policininkams, nes lošėjui pajamų reikia greitai ir nuolat – didelė dalis pinigų lošimui gaunama nusikalstamu būdu – vagiant, plėšiant. Jei šiandien pralošiau, po valandos man reikia atsilošti. Žmogus, kuris nuolat galvoja, iš kur gauti pinigų, nesukurs tobulo produkto. O lošėjas galvoja tik apie save – iš kur pasiskolinti pinigų arba kaip susigrąžinti skolą.“
Tomas, praeidamas pro šalį, pastebi, kad šiuo metu lažybų kontorose gausu 16-22 metų jaunuolių. Jie ne šiaip ateina palošti dėl kokio sporto įvykio ir išeina, bet „trinasi“ lažybų kontorose, tik trumpam išbėgdami parūkyti: „Sakyčiau, tuo metu jiems niekas kitas nerūpi – nei mokslai, nei darbai, nei tėvai, nei mylimos merginos. Jiems svarbiausia, kas laimės ir iš kur gauti pinigų, kad vėl būtų galima „statyti“. Ir pralošia jaunuoliai ne vien pinigus – dažniausia tai nebūna labai didelės sumos, tik keliasdešimt litų dienpinigių – pralošiamas pasitikėjimas, darbingumas, laikas, dėmesys aplinkai.
Lošiantis žmogus užsidaro savo kiaute, jis svetimas sau pačiam, savo įprastam gyvenimui, svetimas Lietuvai. Bet blogiausia, kad ir Lietuvai tas jaunas žmogus visiškai nerūpi. Lietuvos krepšinio rinktinė vilki marškinėlius, reklamuojančius priklausomybes – „TonyBet“, „Pokerstar“ ir „Švyturys“. Tai – ne kokio privataus klubo, o Lietuvos nacionalinės rinktinės marškinėliai. Vienoje svarstyklių lėkštelėje – svetimas vienišas jaunas žmogus ir jo motinos ašaros, kitoje – Lietuva olimpiadoje.“
Nė vienas nepraturtėjo
Tomas pasakojo pradėjęs lošti jaunas: „Pasaulio centru tapo pinigai. Ir skaitytojams, manau, išlošiami pinigai ir jų sumos yra įdomiausias dalykas. Bet aš nepažįstu nė vieno lošėjo, kuris būtų praturtėjęs. Išlošia tik tie, kurie turi lošimo namus. Esu girdėjęs gandų, kad lošėjai laimėjo šimtą ar daugiau tūkstančių, bet ilgainiui jie pralošė ir tuos pinigus. Mano manymu, tie, kurie siekia Lošimo įstatymo pataisų, nepagalvoja apie žmogų. Kiek laiko turės praeiti, kol jaunas žmogus suvoks, kad jis gyvena neteisingai? O susivokti yra labai sunku.
Aš pralošiau pirmą šeimą ir pirmą vaiką. Man šeima buvo labai svarbu, bet mano elgesys viską sugriovė. Tai – tikra tragedija. Gal valstybė galėtų uždrausti lošimo reklamas, nes jos būna labai gražios ir patraukiančios? Turiu dvi priklausomybes – nuo alkoholio ir nuo lošimo, bet su pirmąja man lengviau tvarkytis. Alkoholis kenkia sveikatai, prisigėręs tampi kvailas, o lošimas iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg nekaltas dalykas. Tol, kol pats žmogus nesusivokia, kad tai yra problema, tol niekas nepadės. Na, ir kas, kad artimieji pastebi, bet tai iš esmės nekeičia lošėjo gyvenimo. Gal tik tiek, kad būna kiek sunkiau rasti pinigų, nes artimieji juos pradeda slėpti nuo tavęs. Bet kol pats nenorėsi keistis, niekas nepadės. Lošimas buvo užvaldęs mane visiškai. Apie nieką kitą daugiau negalvodavau, tik apie lošimą, ir nuolat teisindavau pats save – kas čia bloga? kas čia tokio?“
Paklaustas, kuo skiriasi lošimo būdai ir formos, Tomas pasakojo, kad lošėjui nėra skirtumo, ką lošti. Svarbiausia pats procesas: „Lošimo būdų įvairovė tik padidina pasiūlą. 80–90 proc. žmonių, kurie trečią kartą ateina į kazino, jau yra priklausomi. Gal mano požiūris yra klaidingas, bet jie jau neturi pasirinkimo. Vienas draugas, dirbantis kazino, sakė nematęs nė vieno lošėjo, kuris būtų sveikas – visi ateina ligoniai. Bet tol, kol žmogus pats nesusivokia, kad serga, tol prašymai neleisti lošti negelbsti. Na, jei jo neįleis į Lietuvos lošimo namus, jis nuvažiuos į užsienį ir loš. Kol žmogus pats nesupras, kad turi priklausomybę ir privalo gydytis, tol nieko nebus. Pats esu parašęs prašymą ir neinu lošti. Bet turiu pažįstamą turtingą verslininką, parašiusį tokį prašymą, kurį kazino vis kviečia ateiti, nes jis yra turtingas ir palieka daug pinigų.“
Tomui sunku pasakyti, kas jam padėjo atsitiesti – gal tai buvo aplinkiniai, gal religija, gal asmeniniai išgyvenimai. Tai, jo žodžiais, būtų ilgas pasakojimas: „Gal padeda grupės, į kurias renkasi žmonės, išgyvenę tą patį. Jie dalijasi patirtimi, klausosi, ką šneka kiti, paskui patys šneka. Taip po truputį ateina susivokimas, kad turi keistis iš esmės.“
Lošėjai – skolų įkaitai
Zitos Skardinskaitės, gydytojos psichiatrės, Vilniaus priklausomybės ligų centro 1-o Priklausomybių psichiatrijos skyriaus („Minesotos“ programos) vedėjos, žodžiais, kazino dėl to ir išsilaiko, kad daugiau yra pralošiama negu išlošiama. Pagal savo skyriaus ataskaitą ji matanti, kad per pastaruosius ketverius metus azartinių lošėjų padaugėjo. Daugėja besikreipiančiųjų, vadinasi, problema didėja: „Priežastys, kodėl tampama lošėju, yra kompleksinės. Tai – azartiški, impulsyvūs žmonės, vadinamieji adrenalino fanatikai. Įkliūti gali visi – ir paaugliai, ir brandesni žmonės. Amerikoje daug rūpesčių kelia pensininkai – jie turi pinigų, bet neturi ką veikti. Ten sąlygos patekti į kazino yra idealios. Bet, akivaizdu, azartiniai lošėjai moka didelę kainą.
Per vieną Baltijos šalių anoniminių lošėjų suvažiavimą amerikietis liudijo nelošiantis jau apie 40 metų ir visą tą laiką iki šiol grąžina skolas. Arba Amerikoje viena buvusi lošėja jau 20 metų nelošia – iki šiol jai vyras kasdien atskaičiuoja tam tikrą dolerių sumą ir ji neturi laisvų pinigų. Azartiniai lošėjai mano, kad lošimas – lengvas būdas užsidirbti. Kai jie įklimpsta į dideles skolas ir neįsivaizduoja, kaip jas atiduoti, tik tada pradeda ieškoti pagalbos.
Daug lošėjų puoselėja savižudiškas idėjas, puola į depresiją, vartoja alkoholį. Suprasti ar pastebėti, kad žmogus lošia, yra sunkiau nei atpažinti alkoholiką ar narkomaną, nes pastaruosius gali pajusti pagal kvapą ar iš apsvaigimo. Pirmieji įtarimai – kažkur dingstantys pinigai. Visokie pasiteisinimai, bent jau ilgesnį laiką, tampa neįtikėtini. Arba kartais būna taip: žmogus negeria – nelošia, o kai tik išgeria – pradeda lošti (alkoholis skatina impulsyvius veiksmus). Arba neturi pinigų – viskas gerai, bet kai tik sužino, kad pervedė algą, tuoj viskas ir prasideda. Alkoholikui gali būti lemiama viena, pirma, taurelė, lošėjui – pinigai.“
Gydytoja pabrėžė, kad lošimą skatina prieinamumas – kuo daugiau lošimo namų, lošimo automatų salonų aplinkui, tuo daugiau jais naudojamasi. Jų skyriuje buvo vienas azartinis lošėjas, kuris turėjo didelę skolą – pusę milijono. Jis baigė „Minesotos“ programą, dabar lanko AL grupę, dirba, bando atsitiesti ir grąžinti skolas.
Paminami visi įsipareigojimai
Vilma Pukelevičienė, Kauno apskrities priklausomybės ligų centro Konsultacinės poliklinikos vedėja, teigė, kad visos priklausomybės atsiranda panašiai. Ir visiškai nesvarbu, ar tai priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų, ar potraukis lošti, apsipirkti: „Potraukis azartiniams lošimams, kaip ir narkomanija ar alkoholizmas, turi bendrą bruožą – nuolatinį nenumaldomą potraukį, kurį siekiama patenkinti bet kokia kaina, nesvarbu, ar kenčia šeima, ar kyla finansinės, socialinės, teisinės problemos.
Kai paminami visi įsipareigojimai, padariniai nebesvarbūs. Šalyse, kuriose lošimai legalizuoti, šia priklausomybe serga apie tris procentus suaugusiųjų. Vyrams potraukis žaisti azartinius žaidimus pasireiškia tris keturis kartus dažniau nei moterims. Bet ne visi lošėjai turi patologinį potraukį lošti. Galima būtų išskirti vadinamųjų „socialinių lošėjų“ grupę – jie sudaro apie 70 proc. lošėjų ir lošia nedažnai, dažniausiai iš nedidelių sumų, paprastai su draugais. Tai – kaip laisvalaikio praleidimas. Kartais tam tikros psichologinės situacijos, psichinės ligos gali pastūmėti socialinius lošėjus tapti patologiniais lošėjais.“
V.Pukelevičienės žodžiais, azartiniai žaidimai buvo žaidžiami jau nuo antikos laikų įvairiose šalyse. Kai lošėjas neturėjo grynųjų pinigų, jis lošdavo iš savo šeimos, turto, gyvūnų, to, ką tik galėdavo užstatyti.
Panašiai yra ir dabar: „Tik šiandien tai daryti yra paprasčiau, nes yra pristeigta daugybė kreditų, paskolų įstaigų, iš kurių be didelio vargo lošėjas gali gauti pinigų. Be to, tai gali padaryti internetu net neišėjęs iš namų. Šiandien yra labai daug galimybių lošti ne tik kazino ar žaidimų automatais. Netgi nereikia eiti į lažybų punktus, o galima „daryti statymus“ tiesiog namuose internetu, nekalbant apie plačias galimybes žaisti azartinius žaidimus virtualioje erdvėje. Esant tokiai didelei pasiūlai, norinčiųjų palošti taip pat daugėja. Deja, ne vienam tai tampa pražūtingu pomėgiu.“
Sugriauti gyvenimai
Pastaruosius kelerius metus centras registruoja akivaizdų besikreipiančiųjų pagalbos dėl potraukio azartiniams lošimams padidėjimą.
Gydytoja pabrėžė, kad kartais per savaitę atvyksta po kelis pirmą kartą besikreipiančius pacientus: „Dažnai tai būna jauno studentiško amžiaus asmenys. Nemažai asmenų, priklausomų nuo patologinio potraukio lošimams, kartu turi ir kitų psichikos sutrikimų, tokių kaip priklausomybė alkoholiui (apie 8 proc.), narkotikams (apie 2 proc.), manija, depresija, nerimas, nemiga, vidinė įtampa. Patologinis potraukis lošti yra vienas iš potraukių (impulsų) kontrolės sutrikimų. Tai labai rimta liga. Patologinis potraukis azartiniams lošimams yra lėtinė, progresuojanti liga, dažnai sugriaunanti ne tik paties ligonio, bet ir jo artimųjų gyvenimus.“
V.Pukelevičienės žodžiais, galima paminėti, kad vidutiniškai kas penktas patologinis lošėjas yra bandęs nusižudyti, o 11 proc. patologinių lošėjų sutuoktinių (partnerių) taip pat bandė nusižudyti, nes nebegalėjo pakelti artimo žmogaus nekontroliuojamo lošimo sukeltų problemų naštos: „Iš išvaizdos patologiniai lošėjai visiškai nesiskiria nuo bet kurio kito piliečio. Tik artimieji gali pasakyti, kaip pasikeitė jų žmogus. Paprastai azartiniai lošėjai siekia gauti vis daugiau pinigų ir, nurodydami įvairias priežastis, meluoja, atsiriboja nuo buvusių draugų. Jie yra nekantrūs, neatlieka savo pareigų ar įsipareigojimų, būna prislėgtos nuotaikos, nejaučia laiko ribos lošdami. Taip pat jie pamiršta pavalgyti ir dažnai aukoja miegą lošimui.“
Priklausomybės nuo azartinių lošimų gydymas yra labai panašus į kitų priklausomybių gydymą. Svarbiausia yra pakeisti priklausomo asmens požiūrį į lošimą ir gebėjimą jį kontroliuoti.
„Paprastai patologiniai lošėjai yra įsitikinę, kad jie sugeba kontroliuoti save ir savo potraukį lošti, nėra kritiški savo potraukiui. Patologinio potraukio lošti gydymas yra ilgalaikis – būtina ne tik vartoti vaistus, bet ir lankyti individualias ar grupinės psichoterapijas, anoniminių azartinių lošėjų klubą, mokytis relaksacijos technikų (įtampai ir stresui įveikti), lankyti 12-os žingsnių programą, taikyti šeimos terapiją. Svarbus yra draugų ir šeimos narių palaikymas, socialinė pagalba“, – kalbėjo V.Pukelevičienė, pridūrusi, kad prašymų neleisti lošti sistema šiandien yra neveiksminga.
