Nors paprastai nerimaujama dėl galimo pigios ir nekvalifikuotos darbo jėgos antplūdžio, tačiau perdėtos baimės ir barjerai vis dar ima viršų kalbant apie bet kokių darbuotojų iš ne Europos Sąjungos šalių samdymą. Net ir tų, kurie turi aukštą kvalifikaciją. Dažnai stereotipai ir klaidingi įsitikinimai nusveria racionalius argumentus, o net ir įmonės, kurios tiesiogiai pajustų įdarbintų atvykėlių naudą, neskuba jų ieškoti ir samdyti.
Dėl dažnai gana konservatyvios ir uždaros įmonių organizacinės kultūros darbinant užsieniečius nukenčia patys verslai, apribojantys savo galimybes vykdyti plėtrą, pasiūlyti daugiau ir geresnių produktų ar paslaugų, eksportuoti jas. Tai ypač pasakytina apie lietuviško kapitalo įmones, kurios į darbuotojus iš užsienio yra linkusios žiūrėti itin atsargiai. Kartu neišnaudojamas ir visas šalies ekonominis potencialas.
Reikėtų pabrėžti, kad šiandien situacija Lietuvos darbo rinkoje tokia, kad kai kurių darbų paprasčiausiai nėra kam dirbti. Potencialios darbo vietos lieka niekieno neužimtos. Imigrantai iš ne Europos Sąjungos šalių galėtų tapti tuo resursu, kuris padėtų užpildyti šią spragą ir subalansuoti tam tikrų kompetencijų pasiūlą ir paklausą. Sąlygos įdarbinti aukštos kvalifikacijos užsienietį iš ne Bendrijos šalių Lietuvoje prieš kurį laiką buvo palengvintos, o procedūra gauti leidimą tokiam darbuotojui gyventi ir dirbt šalyje sutrumpėjo nuo kelių mėnesių iki, tam tikrais atvejais, poros savaičių. Taigi šiuo požiūriu tereikia didesnių pastangų ir iniciatyvos iš darbdavių pusės.
Žinoma, gali kilti klausimas – ar patys imigrantai noriai atvyktų į mūsų šalį gyventi ir dirbti? Nors mes dažnai esame linkę nuvertinti savo pasiekimus ir ieškoti gyvenimo Lietuvoje trūkumų, lyginant su Skandinavijos šalimis, Vokietija ar Didžiąja Britanija, tačiau iš tiesų mūsų išsivystymo lygis ir gyvenimo standartai sparčiai auga ir šiandien jau vilioja atvykėlius. Turime ne vieną pavyzdį, kuomet specialistai galimybę darbuotis Londone ar Kopenhagoje iškeičia į gyvenimą Vilniuje ar mažesniuose Lietuvos miestuose.
Grįžtant prie lietuvių baimių, neva atvykėliai konkuruos su vietos gyventojais atlygio dydžiu ir taip sulėtins darbo užmokesčio augimą šalyje – toks nerimas taip pat nėra pagrįstas. Darbinant aukštos kvalifikacijos specialistus iš užsienio įstatymai numato atlyginimo dydžio saugiklius. Samdydamas tokį darbuotoją įprasta tvarka darbdavys privalo jam mokėti ne mažesnį nei dviejų vidutinių atlyginimų šalyje dydžio darbo užmokestį, o norint visas reikiamas procedūras atlikti supaprastintu būdu tenka suteikti net ir tris kartus didesnį nei šalies vidurkis atlyginimą.
Vertėtų pabrėžti, kad tam tikrų specifinių kompetencijų ieškančiam darbdaviui, tokios išlaidos paprastai nėra problema. Įmonės atitinkamo lygio vietos darbuotojams taip pat moka panašaus dydžio ar dar didesnius atlyginimus. Derybų objektu tokiais atvejais dažniausiai tampa ne pinigai, o darbuotojo žinios ir gebėjimai.
Į šalies darbo rinką įsilieję žemos kvalifikacijos darbuotojai iš užsienio taip pat neturėtų gąsdinti. Visų pirma, jų skaičius nėra didelis. Antra, šie darbuotojai dažnai užima tas darbo vietas, kurios yra mažai paklausios tarp vietos gyventojų. Dirbantys atvykėliai nėra problema. Labiau nerimauti reikėtų, jei į Lietuvą atvykę asmenys taip ir nesugebėtų įsilieti į darbo rinką ir taptų našta valstybei.
Imigrantai gali tapti esminiu šalies darbo rinkos problemų, tam tikrų darbuotojų trūkumo sprendimu. Tereikia atsisakyti vis dar įsišaknijusių nepagrįstų baimių bei stereotipų ir tapti atviresniems, matyti atvykėlių teikiamą naudą ir galimybes, o ne apribojimus.