aA
Pastaraisiais dešimtmečiais algoms beveik nebeaugant, žmonės, bandantys išlaikyti ar didinti vartojimo lygį, verčiami daugiau skolintis. O finansų pasaulis jiems siūlo gudrius būdus, kaip į skolas kuo giliau įbristi. Taip DELFI sako ekonomistas Raimondas Kuodis.
Raimondas Kuodis
© DELFI / Domantas Pipas

„Kelis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo tokio reiškinio nebuvo, nes algų augimas išsivysčiusiame pasaulyje atitiko našumo augimą. Kai našumas auga greičiau nei atlyginimai, tai liudija, kad žmonės negauna našumo didėjimo vaisių – didesnės algos”, – tvirtina DELFI pašnekovas.,

Jo žodžiais, algoms stagnuojant, vis gausiau pagaminamas produktas perkamas iš skolintų pinigų.

„Pastaraisiais dešimtmečiais gilėjęs prasiskolinimas buvo naudingas finansų pasauliui – jis reikšmingai sustiprino savo įtaką. Iš infrastruktūrinio „nuobodaus” sektoriaus (panašaus į kokį nors šiukšlių išvežimą), kuriuo buvo po Antrojo pasaulinio karo, jis virto ekonomikos avangardu. Tapo uodega, kuri ėmė vizginti politinį šunį – pirko politikus, kurie tą sektorių liberalizavo”, – svarsto ekonomistas.

– Žymūs ekonomikos sociologai Vakaruose piešia kapitalizmui niūrokas perspektyvas. Jos persmelkia kolektyvinę monografiją „Ar kapitalizmas turi ateitį” (2013) ir palyginti neseniai išleistą Wolfgango Streecko knygą „Kuo baigsis kapitalizmas?” (2016). Kaip manote – kuo baigsis kapitalizmas ir ar jis turi ateitį?

– Pirma reikia suvokti, kas yra kapitalizmas. Jį matau kaip svogūną. Yra šerdis, išorinis kiautas, tarp jų – daug sluoksnių. Kai kurie dalykai tame svogūne veikia neblogai.

Kainų sistema kaip informacinė šerdis veikia santykinai neblogai. Centralizuotas planavimas kaip alternatyva kapitalizmui nepavyko pirmiausia dėl informacinių problemų: labai sunku koordinuoti milžinišką ekonominį mechanizmą iš vieno smegenų centro, netgi turint galingus kompiuterius, pasitelkiant matematinius modelius.

Tačiau yra rimtų problemų ir su kainų mechanizmu. Ekonomistai išskiria tokias sąvokas, kaip privatūs ir socialiniai kaštai. Jie gali nesutapti. Teršiančios aplinką įmonės žiūri tik savo privačių kaštų, bet juk socialiniai taršos kaštai gali būti labai dideli.

Visa tai baigėsi tokiu potencialiai katastrofišku reiškiniu, kaip klimato kaita. Tai pavyzdys, liudijantis, kad kainų mechanizmą turime irgi kritiškai vertinti.

Neoliberalai, aklai ginantys kapitalizmą ir nežiūrintys į jį kaip svogūną, daro klaidingą išvadą. Non sequitur, bet, pagal juos, jei nesi už kapitalizmą, tai būtinai esi už feodalizmą, komunizmą ar dar ką nors. Taip nėra. Galime kapitalizme išlaikyti tai, kas veikia, ir tobulinti tai, kas neveikia.

Kita svarbi neoliberalų nepastebėta dimensija susijusi su nelygybės klausimais. Neoliberalizmo epocha prasidėjo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje sulig Miltono Friedmano gudriu bandymu grąžinti tai, ką Karlas Marxas vadino „rezervine bedarbių armija”.

Dvi pamatinės nelygybės didėjimo priežastys buvo visiško užimtumo tikslo atsisakymas ekonominėje politikoje (ką pateisino Friedmanas su savo „struktūrinio“ nedarbo teorija) ir darbo našumo augimo atotrūkio nuo darbo užmokesčio augimo ignoravimas.

– Ar galima teigti, kad jūsų minėtu neoliberalizmo laikotarpiu demokratinis kapitalizmas pamažu išsigimsta į nedemokratinį – oligarchinį kapitalizmą?

– Naujausia kapitalizmo stadija, kurią neortodoksiniai ekonomistai vadina finansializacijos epocha, siekia aštuntojo dešimtmečio pradžią. Tačiau šios stadijos išsikvėpimo momentas buvo 2008 m. finansų krizė.

Ką reiškia finansializacija? Neoliberalai, kaip ir svogūno atžvilgiu, nepripažįsta kapitalizmo stadijų. Jiems atrodo, kad kapitalizmas yra vientisas nuostabus procesas.

Bet tai – savęs apgaudinėjimas. Finansializacijos stadija pasižymėjo tuo, kad leido apmalšinti minėtus nelygybės didėjimo simptomus, ignoruojant gilumines priežastis. Kaip tai vyko?

Kai našumas, apibrėžiamas kaip daiktų, pagaminamų per darbo valandą, skaičius, auga greičiau nei atlyginimai, tai liudija, kad žmonės negauna savo našumo didėjimo vaisių didesnės algos pavidalu.

Iš ko tuomet nuperkamas tas vis gausiau pagaminamas produktas, jeigu algos stagnuoja? Iš skolos didėjimo! Kiekvienas namų ūkis žino, kad skirtumą tarp pajamų ir išlaidų gali padengti dviem būdais: arba parduodamas „šeimos sidabrą“, arba lįsdamas į skolas.

„Finansializacijos” sąvoka ir yra atsakymas į minėtą klausimą.

Finansializacijos epocha pasižymėjo finansų sektoriaus liberalizavimu ir tuo, kad žmonėms buvo pasiūlyti išradingi būdai, kaip įlįsti kuo giliau į skolas.

Žmonės paprastai nėra labai racionalūs priimdami ekonominius sprendimus. Jie mėgsta bandyti ginti savo socialinį statusą, o tai dažnai reiškia, kad, algoms stagnuojant, bandoma išlaikyti vartojimo lygį arba net jį didinti, orientuojantis į tave supančią socioekonominę grupę. Jei tai reiškia, kad žmogus dėl to turi lįsti į skolas, tai ir daroma.

Kelis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo tokio reiškinio iš esmės nebuvo.

– O pirmaisiais pokario dešimtmečiais žmonės turėjo iš ko susitaupyti ir todėl tiek nelindo į skolas?

– Po Antrojo pasaulinio karo algų augimas išsivysčiusiame pasaulyje – be kita ko, ir dėl akylo profsąjungų dėmesio – atitiko našumo augimą. Didelio poreikio lįsti į skolas net nebuvo.

Nebuvo tokio reiškinio, kai žmogus turi dešimt kredito kortelių su neigiamu balansu, bando tais balansais žongliruoti ir perka kasdienio vartojimo prekes kreditu (šiais laikais tai tapo normaliu reiškiniu).

Finansializacijos epochoje vis gilėjęs prasiskolinimas buvo naudingas finansų pasauliui – jis reikšmingai sustiprino savo įtaką. Iš infrastruktūrinio „nuobodaus” sektoriaus (panašaus į kokį nors šiukšlių išvežimą), kuriuo buvo po Antrojo pasaulinio karo, jis virto ekonomikos avangardu. Tapo uodega, kuri ėmė vizginti politinį šunį – pirko politikus, kurie tą sektorių liberalizavo.

Raimondas Kuodis
Raimondas Kuodis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Žinoma, toks skola ir turto kainų infliacija paremtas ekonomikos plėtros modelis – netvarus. Egzistuoja žmonių įsiskolinimo ribos – nepaisant to, kad finansų pasaulis išradingais metodais tas ribas nutolina. Tai baigiasi tuo, kad kartono dėžėse gyvenantiems benamiams siūlomas kreditas būstui įsigyti ir leidžiant sudalyvauti loterijoje „ar butai brangs“.

Tad 2008 m. krizė buvo ne kažkoks atsitiktinis dalykas, kaip kad sako neoliberalai, bet sisteminio judėjimo šia kryptimi padarinys.

Dabar pasiekėme tokią stadiją, kai turėtume norėti susivokti, kas įvyko. Bet tokių pastangų – mažai. Neortodoksiniai ekonomistai kartoja, ką yra sakę ir anksčiau, o neoliberalai, turintys daugumą valdžios institucijose, stengiasi apmalšinti didžiosios recesijos simptomus. Jie vėl ieško būdų, kaip leisti žmonėms daugiau skolintis, o algų augimas šiaurės pusrutulyje – labai menkas, vos siekia infliacijos tempus.

Todėl vėl matome naujus skolų lygio rekordus, bet Davose susitinkantis verslo elitas iš esmės nemato šių problemų.

– Tai kas mūsų laukia?

– Prisiminę pokario trijų dešimtmečių epochą, vadinamą aukso amžiumi, turime suprasti, kas joje buvo teisinga.

Finansų sektorius buvo infrastruktūrinis sektorius, pasyviai aptarnaujantis realią ekonomiką. Didžioji kredito dalis buvo skiriama fabrikų statyboms, o ne spekuliacijoms nekilnojamojo turto rinkoje. Politikai, kurie buvo labiau nepriklausomi nuo finansinių interesų, vykdė pakankamai atsargią, protingą politiką, paremtą Meynardo Keyneso idėjomis ir visiško užimtumo ekonomikos principu.

Kad visiško užimtumo ekonomika nevirstų infliacija, kai trūksta darbo išteklių ir įmonės dėl jų konkuruoja, kurdamos algų ir kainų spiralę, buvo aktyviai deramasi su profsąjungomis protingo algų kėlimo klausimais. Pačios profsąjungos suvokė, kad pertekliniai reikalavimai būtų reiškę nestabilumą, infliacijos spiralę ir pan.

Mums nieko nereikia išradinėti: tereikia pagalvoti, kas buvo gera aukso epochoje.

– Ir ko reikia, kad atsigręžtume į ekonomikos aukso amžių? Politikų iniciatyvos?

– Teoriškai iniciatyva turėtų kilti iš verslo elito savisaugos instinkto. Jis turėtų peržiūrėti savo vertybes, nuostatas dėl klimato kaitos, nelygybės, pajamų politikos, galų gale – apmokestinimo.

Pavyzdžiui, pseudoelitas žiūri į algas kaip kaštus, o tikrasis elitas į jas žiūrėtų ir kaip į paklausos šaltinį. Tikrasis elitas visai kitaip mąstytų ir apie robotizacijos pranašumus.

Raimondas Kuodis
Raimondas Kuodis
© DELFI / Domantas Pipas

Robotizacija gali lemti net nebe darbo vietų, kaip būdavo anksčiau per technologinius proveržius, o paties darbo išstūmimą. Ateina robotai su dirbtiniu intelektu, kurie išstums žmones iš masinio užimtumo sektorių. Išstums kasininkus, vairuotojus ir t.t.

Mikrolygiu prekybos tinklas, pakeitęs kasininkus aparatais ir verčiantis klientus savarankiškai skenuoti prekes, perkelia darbą ant vartotojo pečių ir tikisi uždirbti daugiau už konkurentus. Bet jei šitaip ims elgtis visi, tai turėsime, kaip sakė Marxas, realizacijos problemą. Jūs galite pagaminti; klausimas – kas ir iš kokių lėšų nupirks?

– Ko reikia, kad imtų kitaip žiūrėti? Revoliucijos? Katastrofos? Ar viskas vyks taikiai – evoliucijos keliu?

– Matote, elitas katastrofai greičiausiai jau pasiruošęs. Turi kokias nors slėptuves su klimatą stabilizuojančia sistema.

Vargu ar galime tikėtis mirtingo, todėl trumparegiško elito prabudimo, juolab kad ligšiolinė patirtis – labai neįkvepianti. Nes trumpalaikio pelno vaikymasis pateisina bet kokias šunybes viešojoje erdvėje.

Matėme, kaip didžiosios korporacijos užsakinėjo studijas, skelbiančias, kad nėra ryšio tarp rūkymo ir plaučių vėžio, tarp iškastinio kuro naudojimo ir globalinės klimato kaitos, kad finansų sektorius tėra nekaltas „finansų tarpininkas“ ir pan. Yra visa industrija „abejonės pardavėjų“, lobistų, „krizių valdytojų“, kurie mielai už pinigus parduoda sąžinę.

Tad ko nors tikėtis iš verslo savirefleksijos scenarijaus nelabai galime. Tačiau vis dar galime tikėtis suvokto paprastų žmonių veikimo per demokratinį procesą.

– Sakote – per demokratinį procesą. Bet jūs pats neseniai tvirtinote, kad politiką užgožė viešieji ryšiai ir žmonės nebemato savo renkamų atstovų natūralumo, tikrų minčių, kvailumo. Nebegali rinktis, nes demokratinė politika virto „makaronų kabinimu”.

– Kalbėdamas apie demokratinį procesą, turiu galvoje tai, kad visuomenės iš dalies suvoktas nepasitenkinimas daugiau pasąmoninis, kylantis vertinant savo namų ūkio padėtį. Pavyzdžiui, pradėjo reikšmingai didėti buvusios JAV vidurinės klasės mirtingumas, ir visuomenėje vis plačiau kalbama apie gilumines to priežastis.

Ilgainiui tai ir politikoje lemia reiškinius, kurie tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti atsitiktiniai. Tai ir vadinamojo populizmo sukerojimas, radikalių kairiųjų ir dešiniųjų judėjimų atsiradimas.

Paprasti žmonės tikrai nesuvokia gilesniu lygiu, kas vyksta, bet pasąmonė jiems kužda, kad kažkas negerai, ir jie pradeda eksperimentuoti politiniuose pasirinkimuose, nors ir patys iki galo nesuvokia, kas dėl ko kaltas.

Vienas to pavyzdžių yra paradoksas, kad populistinė dešinė yra laimėtoja kylant nepasitenkinimui dėl procesų, kuriuos ji pati ir pradėjo.

Raimondas Kuodis
Raimondas Kuodis
© DELFI / Andrius Ufartas

Panagrinėkime globalizacijos atvejį. Neoliberalai paprastai vienareikšmiškai šlovina globalizaciją. Neortodoksai gi sako, kad globalizacija gali būti ir gera, ir bloga – tai priklauso nuo to, kas iš jos laimi ir kas pralaimi.

Pirmoji globalizacijos banga buvo abipusiai naudinga prekiaujančioms ekonomikoms: šiaurės ekonomikos tiekė įrenginius, pietų ekonomikos – žaliavas. Atrodė – abi pusės laimi. Tai buvo būdinga XIX a. antrai pusei.

Antroji banga pasuko į besiplečiančią šiaurės prekybą su šiaure: žmonės užsinorėjo didesnės prekių įvairovės, todėl vokiečiai siuntė į JAV „Mercedes” automobilius, amerikiečiai į Europą – „Ford” automobilius. Toks įvairovės poreikis dažnai kyla iš tuštybės, statuso siekimo, bet ką padarysi – žmonės ją mėgsta. Ir vėl galima teigti, kad abi prekybos pusės laimi.

Trečioji banga, apie kurią nieko negirdėti iš neoliberalų, yra labai nesenas reiškinys, prasidėjęs maždaug praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį. Tada Amerikos korporacijos, siekdamos dar šiek tiek pasididinti pelnus, organizavo naują globalizacijos bangą, kurią geriausiai atspindi vieno garsaus pramonininko metafora: baržos ekonomika.

Jis sakė – jei Airija susimažina pelno mokestį, aš savo fabriką keliu į baržą ir vežu į Airiją. Jei Kinija sumažina gamtosauginius reikalavimus, tuomet keliauju į Kiniją. Jei Afrika toleruoja pigų vaikų darbą, keliauju ten.

Šita baržos ekonomika, kurią žinome „ofšorizacijos” vardu, sukūrė aiškius laimėtojus ir pralaimėtojus. Laimėjo turtingiausieji, gavę galimybių pasididinti pelnus ir susimažinti kaštus. Laimėjo tos šalys, į kurias plaukė barža: Airija, Kinija, Indija.

O didysis pralaimėtojas – Vakarų civilizacijos vidurinė klasė. Ji prarado darbus arba turėjo tenkintis aštunto dešimtmečio lygio algomis.

Progresyvių ekonomistų kritika šiai globalizacijos bangai susijusi daugiausiai štai su kuo. Jei prekiauja vienodo išsivystymo sistemos (Vokietija, JAV ir pan.), nevyksta standartų lenktynės. Jei pradedi prekiaut su žemesnių standartų regionais, turi nuleist savo standartus iki jų.

Prasideda „žiurkių lenktynės“ dėl kuo mažesnio kapitalo apmokestinimo, kuo lengvesnio gamtosauginio reguliavimo, finansų reguliavimo ir pan. Globalus pseudoelitas išnaudojo visa tai savo siauram interesui.

– Ar pralaiminti vidurinė klasė dar gali susigrąžinti savo ekonominę ir politinę galią?

– Jei ji būtų protinga, tai suvoktų, jog toks žmogus, kaip Donaldas Trumpas, kuris yra respublikonų prezidentas, negalėjo būti išrinktas, nes respublikonai buvo ta partija, kuri aptarnavo trečiąją globalizacijos bangą. Jie ir leido atsirasti didįjį vidurinės klasės pralaimėjimą lėmusiai ir jos nepasitenkinimą sukėlusiai ekonominei situacijai.

Paradoksas: ta klasė, kuri nusivylusi ir aiškiai pralaimėjusi šiame procese, nesuvokdama, kas atsakingas ir kokie priežastingumo ryšiai lėmė tokią apgailėtina jos padėtį, eina ir balsuoja už respublikonų kandidatą.

Nes per savo kampaniją prezidentas Trumpas sugebėjo nustumti kaltės naštą nuo tikrųjų kaltininkų – JAV korporacijų, bankų ir juos aptarnaujančių respublikonų, apkaltindamas Kiniją ir besivystančias šalis: esą jos dėl visko kaltos. Nors procesą pradėjo būtent JAV verslo elitas!

JAV finansų pasaulis, kuris leido besitraukiančiai vidurinei klasei skola finansuoti vartojimą esant prastoms pajamų ir užimtumo perpektyvoms, irgi remia respublikonus.

Šita istorija iliustruoja, kokių rinkėjai turi problemų, suvokdami reiškinių šaknis ir verslą aptarnaujančių politinių chameleonų kaltę dėl savo dabartinės būklės.

Kaip iš to išlipti? Tai sunku. Rinkėjai retai sąmoningai nagrinėja globalius procesus. Ir juos galima pateisinti: jiems svarbu, kaip išlaikyti vaikus, sudurti galą su galu. Bet kito kelio nėra – tik demokratinis procesas, per kurį globalizacijos, kapitalizmo ir jų stadijų išlukštenimai padės suvokti, kas ir kaip vyksta, kas dėl to laimi ir pralaimi.

Neoliberalų taktika tokiuose diskursuose – labai paprasta: jei kritikuoji kurį nors kapitalizmo aspektą, vadinasi, esi už jo panaikinimą, pabaigą, ir agituoji už komunizmą ar dar ką nors.

Tokią pat taktiką jie naudoja nelygybės klausimais: tuos, kurie pradeda apie tai diskutuoti, jie kaltina noru supriešinti daugiau uždirbančius su mažiau uždirbančiais. Jiems atsakau – ne, tai ne supriešinimas, o noras išsiaiškinti, kuri nelygybė pagrįsta ir kuri – nepagrįsta.

Nes tik taip atsiranda erdvė sutarimui, kas yra gera darbo, pajamų mokesčių, socialinės paramos politikoa ir pan. Juk ir liberalai su socialdemokratais gali sutarti, kad, pavyzdžiui, mokesčių slėpimas „ofšoruose” nėra socialinis gėris, kad turėtume siekti kuo vienodesnių starto sąlygų visiems vaikams prie gyvenimo starto linijos ir pan.

– Lietuvoje – prezidento rinkimų metai, ir dalis kandidatų taikosi į rinkėjus, kurie, kaip ir Trumpo rinkėjai, nepatenkinti esama padėtimi. Sakoma, kad Saulius Skvernelis atstovaus „apačioms”, nors dabartinė mokesčių politika atrodo liberali. Gitanas Nausėda sako norįs gerovės valstybės ir ragina dalinti pyragą, pageidautina – lygesnėmis dalimis, nors anksčiau tokiomis idėjomis negarsėjo. Jie nuoširdūs ar apsimeta?

– Nedidelė, bet įtakinga ekonomikos šaka, vadinama identiteto ekonomika, kelia klausimą – kuo apsimoka būti. Čia – daug erdvės ciniškiems politikams, kurių galvose – nenuoširdžios, bet potencialiai populiarios tarp nesusivokiančių rinkėjų idėjos. Pavyzdžiui – sumažinti mokesčius, bet tuo pat metu didinti išmokas, pensijas, vaiko pinigus, tikintis „papirkti“ rinkėjus.

Kognityvinių apribojimų turintys žmonės išgirsta pažadus, nelabai suvokdami, kad pažadai turi antrą pusę ir nieko nemokamo šiame gyvenime nėra. Nepaisant to, matome, kaip viešojoje erdvėje klesti žodis „nemokama” ir vyksta lenktynės – kas pasiūlys daugiau „nemokamų“ dalykų.

Šiauliuose viena kandidatė siūlo nemokamą vandenį, transportą, švietimą, sveikatos apsaugą. Skamba per gerai, kad būtų tiesa, bet daug žmonių gali tuo patikėti. Ekonomistai žodžio „nemokama” nepripažįsta: net jei deginatės po nemokama saulute, naudojate savo laiką.

Nenuoširdūs politikai nepasako, kad, jei bus sumažinti mokesčiai, tai galbūt teks daugiau mokėti iš savo kišenės už sveikatos apsaugą, korepetitorius ar pan. Politikai ir politikos technologai tiesiog naudojasi žmonių monetarinėmis iliuzijomis. Jie moka gražiai supakuoti savo iš esmės šlamštinę politiką. Demokratijos kokybė nuo to smarkiai nukenčia.

– Tai kaip apibūdintumėte mūsų populiariausius kandidatus į prezidentus? Jie tokie, kokiais apsimoka būti?

– Manau, patys žmonės susivoks, kas įvyniota į tuos saldainių popierėlius. Esu ekonomistas ir nenorėčiau veltis į politologinius vertinimus. Tiesiog pastebiu gilėjančią tendenciją nesakyti žmonėms visos tiesos, elgtis su jais kaip su nebrandžiais.

Antra vertus, net ir mano nemėgstami politikos technologai sako, kad alternatyvi strategija – kandidato atvirumas, nuoširdumas, savotiškas nuogumas – irgi gali padaryti stebuklus. Turime suvokti, kad klausimo „kuo apsimoka būti” net neturėtų būti normalioje demokratinėje politikoje.

– Gerovės valstybė idėja – nuoširdi ar apsimokanti?

– Kaip teisingai pastebėjo Ingrida Šimonytė – kas gali prieštarauti gerovei ir kas gali prieštarauti valstybei? Abstrakčių, skėtinių catch all frazių naudojimas irgi yra politinio manipuliavimo technologija.

Daug metų siūlau politinio finansavimo reformą, klausiant savęs – o kam politikai tiek pinigų? Gal reikėtų tiesiog neskirti pinigų tuščiomis frazėmis pasižyminčiai, bet brangiai politinei reklamai?

Turėtume girdėti kandidatus nemokamose ilgesnėse laidose, kur jie mėgintų racionaliai paaiškinti, ką turi omenyje sakydami „gerovės valstybė” ar „aš būsiu geriausias Vilniaus meras”. Ar ir toliau svaiginsime rinkėjus į pasąmonę nukreiptais klipais ir plakatais su bereikšmėmis žinutėmis?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(608 žmonės įvertino)
4.7961
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Parduotuvių darbo laikas per Velykas: kai kurios visai nedirbs (76)

Šiemet ne visi prekybos centrai per šventes lauks pirkėjų. Vis dėlto, nors pirmąją šv. Velykų...

Teismas turės iš naujo nagrinėti „Telia“ ir AVAKA ginčą (1)

Vilniaus apygardos teismas turės iš naujo nagrinėti integruotų komunikacijų bendrovės „...

Per Velykas tikriausiai keliausite pas artimuosius: degalinių kainų tyrimas populiariausiose degalinėse (8)

Velykos - didžiausia ir gražiausia pavasario šventė. Velykos, kaip ir Kalėdos, yra šeimos...

Daliai parduotuvių dirbant per Velykas, Seime vėl inicijuojamas draudimas (26)

Kai kuriems prekybos tinklams ketinant dirbti pirmąją Velykų dieną, kai kurie Seimo nariai žada...

Emigrantai išsakė, kas Lietuvoje blogai ir kodėl paliko tėvynę (946)

Žmonės iš Lietuvos emigruoja ne tik dėl ekonominių priežasčių. Jie, kaip parodė Vytauto...

Top naujienos

Antanas Saulaitis – apie lietuvius, šventes ir nuodėmes: pasižiūri į žmones ir negali žinoti, ar čia laidotuvės, ar Velykos (24)

„Vienoje šeimoje buvo keturios mergytės, jos kiekvieną dieną sutaupė po vieną saldainį per...

Darbas su nepilnamečiais vieno pavojingiausių Vilniaus mikrorajono gatvėse: nedraudžiame muštis, gerti ar rūkyti (8)

Naujininkai, vienas prieštaringiausiai vertinamų sostinės mikrorajonų, pamažu atgimsta....

Orai: pirmąją Velykų dieną gamtą gaivins lietus (2)

Po ilgokai užsitęsusio sausringo laikotarpio, pirmąją Velykų dieną pagaliau žemę drėkins lietus.

Rinkimų kampanija Ukrainoje pranoko visus Kremliaus lūkesčius (509)

Artėjant prezidento rinkimams , kampanijos pačios tapo informacinio karo dalyvėmis, ir tai labai...

Doveika skurdo statistikoje norėtų išskirti dar vieną skaičių: kiek yra tinginių? (441)

Vasarį Lietuvoje atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje 75 proc. žmonių teigia esą laimingi,...

80-metis radiologas seniai svajoja apie pensiją, bet išeiti dar negali: turi patarimą, kaip ilgiau gyventi (73)

„Mes, radiologai, juokaujame, kad mūsų tokia profesija, jog reikia turėti geras akis ir vieną...

Siaubingo Paryžiaus katedros gaisro tyrime – pirmosios išvados (247)

Prancūzijos tyrėjai nustatė tikslią vietą, kur kilo Paryžiaus Dievo Motinos katedrą praėjusį...

Maža kaimo krautuvėlė prie didelio kelio: su pirkinių sąrašais čia sugrįžta net iš kitų miestų (11)

Talačkonių parduotuvė , priklausanti tiems patiems šeimininkams, kaip ir Ustukių malūnas ,...

Mokslininkai: protėvių poravimasis su kitomis žmonių rūšimis keitė mūsų genus (42)

Neseniai Naujojoje Gvinėjoje atrasta nauja žmonių giminė, kurios atstovai poravosi su...

Absurdiškiausi patarimai sekso tema kitados pateikti kaip labai rimtos rekomendacijos (14)

Įvairiuose gyvenimo būdo, psichologiniuose ir pramoginiuose žurnaluose galima rasti galybę kartais...