Tai reiškia, kad nuostolių patiriantys ūkiai galės pretenduoti į paramą. Tuo pačiu Žemės ūkio ministerijoje pradedamas rengti įstatymas, pagal kurį kritinėmis aplinkybėmis būtų galima reguliuoti rinką. Apie tai kalbėta DELFI konferencijoje.
Skirstys dalimis
Pagal rengiamą teisės aktą jei atsiranda krizinė situacija, planuojama paskirstyti, kokią dalį pardavus produktą turės gauti rinkos dalyviai.
„Rengsime įstatymą, kurį sąlyginai būtų galima pavadinti kriziniu. Jei Seimas turės politinės valios ir priims šį teisės aktą, krizės atveju bus galima reguliuoti, kokią kainos dalį pardavus maisto produktus turi gauti ūkininkas, kokią perdirbėjas ir kokią prekybininkas“, – DELFI konferencijoje sakė žemės ūkio ministras Bronius Markauskas.
Ministras pripažįsta, kad vien tik teisės aktais sureguliuoti rinkos nepavyks, nes dauguma mūsų ūkininkų gaminamų produktų – grūdai, pieno gaminiai – prekės, kurių vertė priklauso ne nuo Lietuvos pirkėjų ir gamintojų, bet nuo pasaulinės rinkos.
„Maisto produktų kainos Lietuvoje auga ir dėl natūralių priežasčių – didėja atlyginimai, kitos gamybos sąnaudos. Tačiau tenka pripažinti, kad mūsų perdirbėjai moka naudotis kainų svyravimais tam, kad gautų kuo didesnį pelną. Kai kainos biržose kyla, žaibiškai kyla kainos ir pas mus. Kai jos krinta, Lietuvos parduotuvių lentynose mažėti pradeda kur kas lėčiau nei kilo.
Blogiausia per kelis dešimtmečius
B. Markauskas sako, kad nors vienokių ar kitokių nuostolių augalininkyste užsiimantys ūkininkai patiria kiekvienais metais, tačiau šiųmetinės stichijos masto ir žalos nebuvo per paskutinius 40 metų.
„Kai kuriems ūkininkams finansinė našta tampa nebepakeliama ir gresia bankrotu. Ne be reikalo 13 savivaldybių ekstremalią situaciją paskelbė jau praeitą savaitę. Ten 40–50 proc. grūdinių kultūrų nenuimtos liks laukuose. Jau dabar suskaičiuoti patirti nuostoliai 40 mln. eurų ir jie tik didės“, – sako B. Markauskas.
Žemės ūkio rūmai nuostolius, įskaičiuodami ir nuostolius dėl ateinančių metų derliaus, vertina bent 200 mln. eurų.
Ministras įvardina ir pagrindinę priežastį, kodėl reikėjo formaliai paskelbti ekstremalią padėtį – tada ūkininkai gali tikėtis kompensacijų iš mūsų valstybės ir ES biudžetų.
„Nors vasarą prognozuota, kad derlius bus rekordinis, nes kasmet grūdinių kultūrų pasėjama vis daugiau, rudenį matome kokie nuostoliai. Kitas aspektas – dėl suprastėjusios derliaus kokybės kviečių tonos kaina nukrito nuo 150 iki 40–80 eurų“, – aiškina B. Markauskas ir sako, kad įpareigojo ministerijos darbuotojus parengti rizikų amortizavimo projektą.
Dar vienas niuansas – po 2020 m. prie tokių fondų kūrimo bus galima prisidėti ir ES lėšomis. Pridėjus ūkininkų lėšas, tokio projekto kūrimas būtų kur kas paprastesnis.
Geriausi laikai praeityje
Ministras nesiima įvardinti, kas šiandien Lietuvoje yra pelningas vidutinis ūkis.
„Matome, kad geriausiai gyvena tie, kurie diversifikavo verslą: užsiima augalininkyste, gyvulininkyste, šalia galbūt dar valdo kokį kitą verslą, pavyzdžiui, turi įsteigę kaimo turizmo sodybą“, – aiškina B. Markauskas.
Prieš dešimt metų buvo daug kalbama, kad mūsų ateitis specializuoti ūkiai, tačiau šiandien jau aišku, kad vidutiniokams tai netinkamas kelias. Pavyzdžiui, specializuoti pieno ūkiai vis dar neatsigauna po gana ilgos krizės ir pieno gamyba mažėja.
„Žinau atvejų, kad pienininkystės atsisako netgi stambūs žaidėjai. Kita bėda – tokių ūkių nenori perimti vaikai. Visgi tenka pripažinti, kad geriausi laikai ūkininkams jau praeityje“, – aiškina B. Markauskas ir pabrėžia, kad išgyventi iš vidutinio ūkio Lietuvoje galima.
B. Markauskas tuo pačiu vardina, kas mažina žemdirbių pelningumą: neišvengiamai didėsiantys mokesčiai, veiklos sąnaudos augs, griežtėjantys ES gamtosauginiai reikalavimai ir toliau vers papildomai investuoti.
„Išgyvens tie, kam žemės ūkis yra verslas ir kurie šia sritimi užsiima rimtai. Kalbant apie vidutinį pelningą pieno ūkį, jei dirba tik šeima, tai 50–60 karvių. Jei su samdomai darbuotojų, tai virš 100 karvių. Grūdų sektoriuje tai 200–250 ha“, – skaičiuoja ministras.
Išimtis specializuoti profesionalūs ūkiai. Pavyzdžiui, daržininkystėje, uogininkystėje užtenka mažesnių plotų.
„Kalbant apie verslą, mes turime padėti smulkiems ūkininkams augti, nes vyksta visuotinis stambėjimas. Lietuvoje pagrindas turėtų būti, pavyzdžiui, pienininkystėje bent 100 karvių. Arba ūkis tai tik papildomos pajamos dirbant kitą samdomą darbą“, – sako B. Markauskas.
