Profesorė pagarsėjo ekonomikos sociologijos veikalais, patekusiais į skaitomiausių knygų sąrašus Jungtinėse Valstijose: „Pernelyg išlaidaujantis amerikietis“ (1998), „Ar amerikiečiai per daug perka?“ (2000), „Gimę pirkti: preke paversta vaikystė ir naujoji konsumerizmo kultūra“ (2004), „Persidirbęs amerikietis“ (2007), „Gausa: tikroji tikrojo turto ekonomika“ (2010), „Konsumerizmas ir nepasitenkinimas“ (2011).
Naujosios amerikietiškos svajonės centro ir Žmonių ekonomikos centro steigėja 1998 m. pelnė JAV nacionalinės mokytojų asociacijos skiriamą George’o Orwello premiją už aiškią, suprantamą ir principingą raštų kalbą, o 2006 m. ji apdovanota iškilaus ir nekonvencionalaus ekonomisto, Nobelio premijos laureato Wassily’aus Leontieffo premija.
Schor straipsnius, kritiškai analizuojančius besaikį vartojimą ir beribę plėtrą, skelbia New York Times, Wall Street Journal, Newsweek, ji dažnai kviečiama į populiarias JAV televizijos laidas („Šešiasdešimt minučių“, „Labas rytas, Amerika“ ir kt.). Su Juliet Schor kalbėjomės apie gausą, hipervartojimą ir žaibiškai plintančią nelygybę.
Almantas Samalavičius. Knygoje „Gausa“ amerikiečiams, o veikiausiai ir globaliai visuomenei siūlote kitokį ekonominės gerovės kūrimo kelią. Ar įmanoma žmones racionaliai įtikinti, kad pakeistų savo požiūrį, suvoktų, koks pragaištingas yra besaikis vartojimas ir išlaidavimas? Juk gigantiška reklamos industrija ir viešieji ryšiai bruka visai kitokią gyvenseną – gaminti vis daugiau, vartoti vis sparčiau…
Juliet Schor. Vienokį ar kitokį gyvenimo būdą tik iš dalies lemia „racionalus pasirinkimas“. Daugeliu atvejų tapti beatodairiškais vartotojais žmones verčia ne sąmoningas apsisprendimas, bet veikiau klaidingas išeities taškas. Tarpusavio lenktyniavimas, mano manymu, turi didesnę reikšmę negu prekių reklama. Kad įsigalėtų alternatyvus gyvenimo būdas, svarbu suteikti kuo daugiau žinių apie tuos, kurie jau yra šiame kelyje, tada jie taps socialiai geriau matomi. Tai padės paversti norma tuos procesus, kurie šiuo metu yra atsidūrę paraštėse. Besaikį vartojimą laikau greičiau kultūriniu negu „racionaliu“ procesu. Tai nereiškia, kad individų veikla iracionali, ji tokia nėra. Tačiau veiksmus nulemia toli gražu ne racionalus apsisprendimas.
Be to, ne elgesys seka iš paskos vertybėms ir požiūriams, bet atvirkščiai – vertybės ir požiūriai seka įkandin elgsenos. Esminis dalykas yra nuteikti žmones elgtis kitaip: daugiau važinėti dviračiais, vartoti mažiau mėsos, kompostuoti organines atliekas, pirkti dėvėtus drabužius, nesvarbu, kokia būtų viso to motyvacija. Požiūriai ima keistis tada, kai saikingesnis vartojimas, pinigų taupymas, etiškesnė gyvensena ima teikti žmonėms malonumą.
Antras veiksnys yra ekonominio pobūdžio: konsumerizmas, kartais vadinamas hipervartojimu, galimas tik tada, kai žmonės turi didelę perkamąją galią dėl pakankamo pajamų kiekio, sukaupto turto ar gauto kredito. Kadangi didžiumos žmonių daugelyje pasaulio šalių perkamąją galią dabar smarkiai slopina žaibiškai auganti nelygybė, mažiau resursų reikalaujantis (tad ir pigesnis) gyvenimo būdas veikiausiai plėtosis labiau nei anksčiau.
- Kritiškai nusiteikę analitikai ragina keisti vartojimo įpročius, atsižvelgiant į didėjančią aplinkos taršą. Tačiau netrūksta mokslininkų ir specialistų, kurie tikina, kad visas problemas anksčiau ar vėliau vis tiek įveiks mokslo pažanga. Esą naujausios technologijos sustabdys net klimato atšilimą. Ar neapgaudinėjame savęs, pernelyg pasitikėdami savo pačių sukurtais instrumentais, ypač mokslu?
- Technologijos iš tikrųjų galingos, tačiau jų poveikis priklauso nuo to, kokiame socioekonominiame ir politiniame kontekste jos yra diegiamos. Jei technologijų raida užtikrins didesnį energetikos efektyvumą, tačiau leisime toms technologijoms veikti tokioje ekonominėje sistemoje, kurią valdo galingos augimą skatinančios iniciatyvos, tada energijos poreikis neišvengiamai didės. Žmonės pirks vis daugiau elektrinių šaldytuvų, kad ir sunaudojančių mažiau energijos, arba stengsis daugiau skraidyti lėktuvais ir panašiai. Žvelgdama į praėjusio amžiaus antrąją pusę darau išvadą, kad negalime sumažinti spinduliuotės, nemažindami energijos poreikio, o kartu ir ekonomikos augimo. Jau dėjome visas pastangas, kad būtų užtikrinta technologinė kaita. Dabar mums reikia paradigmos pokyčio – lėčiau gyventi, mažiau statyti, mažiau pirkti ir mažiau išgauti iš žemės.
- Kas galėtų įtikinti ir galbūt įtikins žmones, kad gaminti ir vartoti mažiau reiškia turėti ne mažesnę, o didesnę gyvenimo laisvę? Ar įžvelgiate kokių nors rimtesnių pokyčių šia kryptimi? Ar manote, kad žmonės darosi sąmoningesni ir jau ima suvokti, kokią įtaką jų elgsena daro aplinkai?
- Manau, dauguma žmonių ilgainiui pakeis savo elgseną, bet ne todėl, kad padidės ekologinis jų sąmoningumas. Gyvenimo būdas kinta todėl, kad tai ekonomiškai naudinga ir socialiai patrauklu. Aplinkosaugininkams derėtų pertvarkyti šiuo metu vyraujantį požiūrį į gamtinę aplinką – reikia ją suvokti kaip dalį naujos humaniškesnės ekonomikos, užtikrinančios pozityvesnį, socialiai teisingesnį ir saugesnį gyvenimą. Šie siekiai paskatins žmones sukrusti.
- Knygoje „Gimę pirkti“ ryžtingai ir toliaregiškai skatinate apmąstyti, kaip verslas, žiniasklaida ir reklamos industrija eksploatuoja vaikystę. Kai vaikams nuo pat mažens gudriai skiepijami įvairūs nesaikingo vartojimo modeliai, sunku atsispirti pagundai.
- Vienas iš būdų – atsiplėšti nuo korporatyvinės žiniasklaidos ir pasinerti į bendruomeninį kūrybiškumą, kuris jau plačiai suvešėjęs internete. Yra nemažai internetinių šaltinių vaikams – kalbu apie rašančias, menininkų bendruomenes. Yra ką veikti ir be interneto. Čia tik vienas iš galimų kelių, kaip įveikti rinkodaros mašiną. Manau ir matau, kad bręsdami jauni žmonės ima priešintis, net jei augo supami šlamšto kultūros ir maitinami vadinamuoju greitu maistu. Suprantama, labai reikia, kad atsirastų kuo daugiau jaunimui atvirų ir patrauklių politinių tokios pakraipos sąjūdžių.
- Knygos „Gimę pirkti“ įvade rašote: „Jungtinės Amerikos Valstijos yra į konsumerizmą labiausiai orientuota pasaulio visuomenė.“ Šią ideologiją JAV eksportuoja kartu su demokratijos ir laisvės idėjomis. Keistas mišinys, bet jis daug kam patrauklus. Žmonės nenusiteikę sukti galvos, kad laisvės, demokratijos, laisvo pasirinkimo idėjas aiškiau skirtų nuo nežaboto vartojimo receptų…
- Galbūt ironiška yra tai, kad JAV pastebimas įdomus nusigręžimas nuo vartotojiškos ideologijos. Kol kas tai nėra įprastas reiškinys, tačiau jis parodo ribas, ties kuriomis baigiasi konsumerizmo kultūra. Šiam posūkiui vadovauja jauni žmonės, atsikratę požiūrio, kad didesnis vartojimas reiškia didesnį gėrį. Jie kuria alternatyvias ekonomines struktūras, pavyzdžiui, tokias kaip laiko bankai, kooperatyvai, kooperatinės taisyklos ir panašiai. Jei tiesa, kad vartotojiška Jungtinių Valstijų kultūra seka visas pasaulis, tuomet galima tikėtis, kad tada, kai šioje dirvoje suvešės „antikonsumerizmo“ mentalitetas, tokia praktika plačiai pasklis po pasaulį. Galbūt ji sklinda jau dabar!
- Kai kurias ekonominės minties mokyklas, pavyzdžiui, ekologišką ekonomiką, žaliąją ekonomiką, kitas perspektyvias mąstymo ir veiklos kryptis, marginalizuoja dominuojantis ekonominis mąstymas, grindžiamas neoklasikinės ekonomikos dogmomis. Tokia ideologija giliai persmelkusi žiniasklaidą, akademinius ir politinius sluoksnius. Ar turite vilčių, kad agresyvios ekonominės veiklos kryptį pavyks pakeisti greičiau, negu tai padaryti privers kokia nors iš prognozuojamų katastrofų?
- Šiuo požiūriu vilčių nestokoju. Viena iš priežasčių ta, kad socialiniai mokslai ir jų veiklos modeliai vis labiau įgauna tarpdisciplininį pobūdį. Kultūrinės evoliucijos srityje svarbus darbas dirbamas, pasitelkiant biologus, psichologus. Kitas blyksnis prietemoje – nelygybės kritika, kuri vis labiau plinta tarp ekonomistų. Ir, suprantama, spartus klimato atšilimas verčia ekonomistus gerokai rimčiau vertinti gamtos pasaulį. Tai jau bandoma daryti. Manau, gamtos ir socialinių mokslų atstovai ims bendradarbiauti gerokai artimiau negu iki šiol, tokias tendencijas jau matau tose srityse, kuriose pati dirbu.
- Kas Jus pačią paskatino suabejoti dabartinio ekonomikos režimo neklaidingumu, nežaboto augimo ideologija ir konsumerizmo politika?
- Kritiškai vertinti ekonomikos pagrindinę srovę (mainstream) pradėjau dar jaunystėje. Brendau 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir 8-ojo dešimtmečio pradžioje, tad kontrkultūra man padarė nemenką įtaką. Išstudijavau daugybę ekonomikos paradigmų, tarp jų ir marksistinę ekonomiką. Nusivyliau dešiniuoju ekonomikos posūkiu, įvykusiu kaip tik tada, kai 1975 m. perėjau į magistrantūros pakopą. Begalinio augimo ir konsumerizmo idėjas jau imama kvestionuoti, tam tikru laipsniu tai daryti verčia pačios ekonomikos būklė. Manau, ši tendencija stiprės, nes ekonomikai, kaip veiklos sričiai, didelę įtaką daro už jos ribų tekančios politinės srovės. Tad vis dažniau išgirsime, ką apie ekonominės raidos kryptį sako globalaus kapitalizmo kritikai!
- Dėkoju už pokalbį.
