„Už paramą verslui Lietuva privalo gauti dalį paremtų įmonių akcijų. Mokesčių mokėtojų pinigai yra investicijos, o ne dovanos, ir iš tų investicijų po krizės mūsų valstybė turi uždirbti“, – taip rašė V. Navickas.
Laidoje jis daugiau papasakojo, ką turėjo omenyje.
„Ši praktika, bent jau Vakaruose, yra naudojama nuo Didžiosios depresijos laikų. Pavyzdžiui, 2009 metais, kai bankrutavo automobilių gamintojas „General Motors“, tai Jungtinių Valstijų iždas jam davė 51 milijardą dolerių, kad galutinai nebankrutuotų ir galėtų iškilti iš pelenų.
Po kelerių metų jie pardavė savo akcijų paketą ir vis tiek prarado 12 milijardų dolerių, bet neprarado visų 51 milijardo, jeigu jie būtų tuos milijardus dovanoję, tai nieko nebūtų atgavę. Todėl norėčiau, kad, kai mes Lietuvoje kalbame apie didžiojo verslo gelbėjimą, suprastume, jog jiems reikia ne dovanų, o investicijų. Vakarietiška praktika yra tokia, kad turėtume gauti dalį tos įmonės akcijų“, – tikino pašnekovas.
Ekonomikos ir inovacijų viceministrė Jekaterina Rojaka tikino, kad tokia idėja skamba gana logiškai ir nėra atmestina.
„Ta idėja nėra visiškai atmestina, nes matome, kad ir didelis verslas gali susidurti su ypač sunkiais iššūkiais. Tų verslų rizikos laipsnis gali būti pakilęs iki tokių aukštumų, kad praktiškai nė vienas rinkos dalyvis negalėtų prisiimti tokios rizikos. Jeigu tai yra didelė įmonė, joje įdarbinta daugybė darbuotojų, ji svarbi strategiškai, tai valstybė gali suteikti pagalbą, kuri yra garantuota akcijomis, arba nusipirkti įmonės obligacijų; taip dalyvaujant valstybei būtų leidžiama įmonei atsistoti ant kojų, praėjus sunkmečiui, o tada, pardavus savo dalį ir pritaikius papildomą finansavimą, galima perleisti privačios rinkos žaidėjams, bet tokia idėja neturėtų konkuruoti su privačiais fondais, kapitalu ir su finansų tarpininkais.
Jeigu šiandien mes kalbame apie tokias galimybes, tai tokios jos šiandien prieinamos, tačiau tokios galimybės turėtų būti paskutinis likvidumo šaltinis. Jeigu matome, kad įmonės susiduria su dideliais sunkumais, jeigu finansų tarpininkai nebegali finansuoti tokių įmonių, tai valstybė galėtų prisidėti ir pagelbėti tiek verslui, tiek darbuotojams, – taip padėtų išsaugoti darbo vietas“, – sakė ji.
Paklausus, ar nemato grėsmių, ji tikino įžvelgianti galimybių.
„Turėdama omeny šią idėją aš matau galimybių, bet ta idėja praktiškai virsta fondu. Prieš kelias dienas Vyriausybėje buvo pritarta fondų steigimui. To fondo esmė ir yra padėti dideliems verslams arba vidutiniams, bet stipriems, kurie buvo stiprūs iki koronaviruso protrūkio, bet dabartiniu laikotarpiu jų rizika pakilo į ypač aukštą lygmenį, ir finansų tarpininkai tiesiog negali prisiimti tokios atsakomybės, nes jie lygiai taip pat investuoja indėlininkų lėšas“, – tikino J. Rojaka.
Laidoje V.Navickas taip pat pabrėžė, kad smulkusis verslas irgi išgyvena sunkius laikus ir svarsto, kad reiktų subsidijuoti darbuotojų atlyginimus, taip pat, anot jo, reiktų kai kuriuos verslus atleisti nuo nuomos mokesčio.
„Esu kalbėjęs su smukiaisiais verslininkais, jų problemos tikrai aštrios, ypač tų, kurie uždaryti karantino sąlygomis. Vienas dalykas sprendžiamas, bet kol kas Seimas dar nėra pritaręs subsidijuoti darbuotojų atlyginimus, reikia tai skubiai padaryti, nes apyvartinių lėšų maži verslai turi labai mažai ir jų neužteks ilgam laikui. Kalbant apie uždarytus kaštus, tai – nuoma, ir, jeigu verslas yra pasiėmęs paskolų, tai mes tikimės greitai sudaryti įstatymų paketą, kad smulkusis verslas karantino laikotarpiu būtų atleistas nuo nuomos; ne atidėta nuoma, o jie turėtų būti atleisti, jie turėtų būti užkonservuoti, kad po karantino galėtų atsigauti“, – tikino pašnekovas.
