Kokia ekonomikos pyrago dalis atitenka Lietuvos darbuotojams – paaiškino, kad verkiantys verslininkai patys kalti

Lietuva dar niekada nebuvo tokia dosni darbuotojams – pirmąkart nuo tada, kai atgauta nepriklausomybė, atlyginimams tenka maždaug pusė sukuriamo bendrojo vidaus produkto. Ši tendencija vienu metu yra ir gera, ir rizikinga. Ekonomistai kalba, kad tolesniam augimui reikalingos investicijos į aukštą pridėtinę vertę. Tačiau verslo atstovai įspėja, kad jau dabar fiziškai nebėra kam dirbti – jei taip tęsis toliau, ekonomikos laukia stagnavimas.

1995-aisiais lietuviai darbuotojai kaip atlygį gavo 37,4 procento nuo to, ką sukūrė šalies ekonomika. Prieš dešimt metų, 2011 metais, ši dalis vis dar siekė 39,2 procento.

Tačiau pastarąjį dešimtmetį algos šuoliavo gerokai sparčiau nei ekonomika – šiemet per pirmą pusmetį darbuotojams atiteko daugiau nei 50 proc. BVP, rodo Lietuvos statistikos departamento pateikiami įverčiai. Lietuva šiuo atžvilgiu pasivijo ES vidurkį.

Likusią pajamų dalis tenka kapitalo savininkams, savarankiškai besiverčiantiems, šešėlinei ekonomikai ar bet kokioms kitoms gautoms pajamoms ūkyje.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis vertina, kad šalies ekonomikos struktūra pastaruoju metu gerokai keitėsi – sparčiau plėtėsi didelę pridėtinę vertę kuriantys sektoriai, kur vertingiausias išteklius yra darbuotojai. Tačiau jis įspėja, kad augimo potencialas didžiąja dalimi jau yra išsemtas – tolesnė raida priklausys nuo to, kiek sėkmingai investuosime.

Sociologas, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka vertina, kad Lietuvos darbuotojai paprasčiausiai dabar gauna tai, kas jiems turėjo priklausyti anksčiau – įvyko konvergencija su Europa, tačiau Lietuvoje atlyginimai tebėra žemesni. Jis abejoja, ar darbuotojai gali tikėtis tokio spartaus atlyginimų augimo, koks buvo iki šiol.

Verslo atstovams situacija nebeatrodo gera – tikina, kad nebeliko fiziškai kam dirbti.

„Didžiausia problema dabar darosi darbuotojų trūkumas, o ne atlyginimai“, – sako Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis.

Jis įspėja, kad Lietuvos laukia du scenarijai – arba turės laisvėti migracijos procedūros, arba laukia stagnacija.

Lietuvos profsąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė atkerta, kad darbuotojų trūkumu skundžiasi tie verslininkai, kur algos nedidelės. O tie, kurie investuoja į aukštą pridėtinę vertę ir darbo sąlygas, moka aukštus atlyginimus, turi ir darbuotojų, ir mažą rotaciją.

Mačiulis: pažanga didesnė už Vidurio ir Rytų Europą

Ekonomistas N. Mačiulis pastebi, kad Lietuva pagal darbuotojų gaunamų atlyginimų ir BVP santykį jau ima lenkti ES vidurkį ir priartėjo prie Skandinavijos šalių, kur darbuotojai turi didesnę derybinę galią. Progresas akivaizdžiai spartesnis už kitas Vidurio ir Rytų Europos šalis.

„Turbūt yra ribos, kiek toliau gali augti. Bet aš klausimą apversčiau ir žiūrėčiau kitaip: jei mes sugebame pritraukti investicijų į gerai apmokamas darbo vietas, jeigu kuriasi paslaugų centrai, mokami didesni atlyginimai ir dėl to didėja BVP struktūroje sumokamų atlyginimų dalis, tai yra puiki tendencija, ją reikia ir toliau sustiprinti. Bet turbūt didžioji dalis progreso šiame fronte buvo pasiekta pastarąjį dešimtmetį, toliau bus sudėtingiau kilti.

Kaip darbuotojams pastaruoju metu pavyko atriekti vis didesnę ekonominio pyrago dalį? „Swedbank“ ekonomistas mini dvi priežastis.

„Pagrindinė tendencija, ko gero, susijusi su darbo jėgos trūkumu ir darbuotojų derybinės galios stiprėjimu. Dėl to matėme gana sparčiai augančius atlyginimus, ypač pastarąjį penkmetį, ir atlyginimai augo sparčiau nei produktyvumas. Tokiame kontekste rezultatas – kad kapitalo savininkai gauna šiek tiek mažesnę BVP dalį, o darbuotojų gaunama dalis didėja“, – apžvelgia N. Mačiulis.

Tačiau nemažiau svarbu ir tai, kad pastaruoju metu pati ekonomikos struktūra keitėsi.

„Vis sparčiau auga ir didesnę dalį ekonomikos užima įvairiausi paslaugų centrai: informacinių technologijų, komunikacijos. Jie įdarbina daugiau uždirbančius darbuotojus, tam reikia mažiau kapitalo – būtent dėl to tokiose įmonėse didesnę dalį pridėtinės vertės pasiima ne kapitalo savininkai, o darbuotojai“, – paaiškina N. Mačiulis

Galima palyginti įmonę, kuri užsiima programavimo paslaugomis ir įmonę, kuri gamina trąšas ar perdirba naftos produktus. Kad sukurtų vieną eurą pridėtinės vertės, antroji įmonė turi daug daugiau investuoti kapitalo, ji santykinai turės gerokai mažiau darbuotojų.

„Tose ekonomikose, kur dominuoja stambioji, kapitalui intensyvi pramonė, ten didesnė dalis BVP tenka būtent kapitalo savininkams, o ne darbuotojams. Ir priešingai, ten kur dominuoja paslaugų centrai, paslaugų sektoriai, aukštos pridėtinės vertės paslaugų eksportas, ten didelė dalis sukuriamos pridėtinės vertės atitinka darbuotojams. Praėjusio dešimtmečio pradžioje Lietuvoje tik 10 proc. BVP sudarė paslaugų eksportas, o dabar jau yra 25 proc. BVP“, – sako N. Mačiulis.

Jis įspėjo, kad jei atlyginimai toliau šuoliuotų nepritraukiant naujų investicijų, neaugant pridėtinei vertei, tai gali būti ir bloga tendencija.

„Tai tiesiog reikštų, kad trūksta darbuotojų, jie ir toliau dirba žemos pridėtinės vertės pramonės šakose ir gauna didesnius atlyginimus. Tokia situacija nebūtų tvari – nors popieriuje atrodytų gerai, kyla atlyginimai, didesnė dalis BVP tenka darbuotojams, bet ilgainiui tos įmonės galėtų prarasti konkurencingumą ir tos darbo vietos būtų prarastos. Reikia atrasti reiškinio priežastis. Ir manau, kad iki šiol priežastis buvo tikrai teigiama – būtent besikeičianti ekonomikos struktūra“, – patikina N. Mačiulis.

Lazutka: buvome atsilikę

Sociologas R. Lazutka paaiškina, kad Lietuva visą laiką buvo atsilikusi nuo Vakarų Europos – atlyginimams tenkanti ekonomikos dalis būdavo žemesnė nei produktyvumas, todėl gerai, kad ji pasiekė 50 procentų.

„Galima sakyti, kad konvergencija vyksta įvairias požiūriais, tai yra artėjimas“, – paaiškina R. Lazutka.

Jis vertintų, kad šalies darbuotojams tenkanti pyrago dalis padidėjo ne tik dėl situacijos darbo rinkoje, bet ir politinių sprendimų didinti minimalų mėnesio atlyginimą, viešinti įmonėse mokamus atlyginimus.

„Bet vis tiek algos pas mus – ne mažiau kaip du kartus mažesnės, lyginant su Europa, o BVP yra 80 proc. Bet tą jau lemia kiti dalykai, tai, kad mūsų prekės neturi stiprių prekės ženklų ir jas sunku parduoti tokiomis pačiomis kainomis, kaip parduoda Vakarų šalių įmonės. Kad toliau didėtų darbuotojams tenkanti dalis – tai vargu, ar taip bus. Turėjome gerą laikotarpį 5 ar net visus 10 metų, bet jau dabar matosi įvairūs makroekonominiai debesys. Nežinia, į ką išvirs infliacija, gal į palūkanų normų didinimą, o tada gali prislopti ekonomikos augimas, tada gali ir nedarbas padidėti ir motyvas didinti algas gali gerokai susilpnėti“, – sako R. Lazutka.

Jis siūlytų nebesitikėti, kad algos kiekvienais metais toliau didės 8-12 procentų per metus, sparčiau nei auga ekonomika.

Sociologą labiau neramina priešingos tendencijos, kad Vakaruose darbuotojų uždirbama dalis ima mažėti, be to, atsiranda didelė poliarizacija tarp labai aukštų, ir labai žemų pajamų gavėjų.

„Europoje minimi įvairūs veiksniai, kodėl darbo dalis mažėja: ir technologiniai pasikeitimai, bet ir globalizacija. Jei įmonės iškeliamos į Kinija, Vakarų Europoje nebereikia tiek darbuotojų, arba keičiasi jų užimtumo struktūra. Tie kvalifikuoti darbininkai, kurie dirbo gamyklose ir gaudavo didesnes algas, jie pereina į paslaugų sektorių, kavines, viešbučius, kur algos gerokai žemesnis. Trečiojo pasaulio šalyse situacija gerėja, ten auga vidurinis sluoksnis, o čia priešingai Vyksta darbo užmokesčio poliarizacija. Labai kvalifikuoti uždirba labai daug, bet daug yra paslaugose dirbančių nekvalifikuotų darbuotojų ir algos labai mažos“, – apžvelgė R. Lazutka.

Verslui – nerimas dėl darbuotojų

Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas A. Romanovskis patikina, kad Lietuva yra ant kryžkelės, ar augs, ar stagnuos, tuo metu šalies politikai nieko nesiima, kad situaciją keistų geresne linkme.

„Ilgą laiką mūsų socialiniai partneriai – ir valstybė, ir profsąjungos – darė spaudimą darbdaviams, kad būtų didinami atlyginimai. Tai dabar Lietuva yra pirma Europoje pagal atlyginimų augimą 2016-2020 metais, jei mano statistika nemeluoja, turiu skaičių 38 procentai. Mes savo pažadą vykdome, ir atlyginimai, akivaizdu, kyla. Bet mes matome, kad kita problema nėra sprendžiama – tai darbuotojų trūkumo problema. Nėra nei strategijos, nei matymo, kaip spręsti tą problemą“, – sako A. Romanovskis.

Jau dabar verslai, anot jo, priversti rinkti trumpinti darbo laiką, atitinkamai, mažiau uždirbti, mažiau sumokėti mokesčių, kadangi dirbančių rankų nebėra fiziškai.

„Savaitgalį kalbėjau su vienos kavinės savininku Panevėžyje – vidutinis atlyginimas toje kavinėje yra 1200 eurų popieriuje, jie šiuo metu galėtų priimti 4 darbuotojus. Bet nėra, kas dirbtų. Aišku, 1200 eurų yra mažiau nei vidutinis atlyginimas, bet tai ne minimalus atlyginimas ir mes kalbame ne apie aukštos kvalifikacijos darbo jėgą, bet apie padavėjus. Ta kavinė trumpina darbo laiką, nors paklausa didžiulė, žmonės vartoja, ekonomika auga – bet nėra kam dirbti fiziškai“, – pasakoja A. Romanovskis.

Jis patikina, kad atlyginimai akivaizdžiai lenkia produktyvumo augimą, tačiau nėra ir kitos išeities – ne visur galima pastatyti robotą, ir vis tiek kažkas turės dirbti barista, ar aptarnauti viešbučio svečius, ar teikti valymo, atliekų tvarkymo paslaugas ar dirbti kitą aukštos kvalifikacijos nereikalaujantį darbą.

„Čia jau valstybinio reguliavimo, imigracinės politikos klausimas – bet niekas jokio atsakymo nepasako. Tik pasako, žiūrėkite, pirkite daugiau technikos, kelkite daugiau atlyginimus, tada žmonės daugiau dirbs. Bet nėra daugiau žmonių. Paprasčiausiai fiziškai, nėra žmonių. Demografai prognozuoja, kad po 10 metų gims tik 14 tūkst. vaikų. Pažiūrėkite, kiek sumažėjo jaunimo. Vilniaus mieste per 5 metus jaunimo sumažėjo 25 procentais“, – įspėja A. Romanovskis.

Šioje situacijoje jis matytų tik du scenarijus – arba niekas nesikeis ir ekonomika ims stagnuoti, nepaisant visų prielaidų augimui, arba bus sprendimų, leisiančių padidinti darbo jėgą Lietuvoje.

„Augimui mes turime daug lėšų, ateina europiniai pinigai, atsigavimo fondas, nauja perspektyva, turėsim dar daugiau pinigų. Vartojimas, gamyba, pramonė auga. Ir dabar tik klausimas, ar mes sugebėsime tuo pasinaudoti, ar ne. Ir jei nesugebėsime, tai paprasčiausiai stagnuosime, nes nebus kam fiziškai dirbti ir tuos pinigus įsisavinti. Tai reiškia, nepakelsime gamybos. Vienos pramonės šakos, kurioje dirba 4500 darbuotojų, atstovai jau dabar galėtų priimti 400 darbuotojų. Įsivaizduokite, jiems trūksta 10 proc., o tai yra auganti ūkio šaka - jei tie žmonės neateis, jie nesiplės, ir sustos, kaip ta kavinė“, – patikina A. Romanovskis.

Pasak jo, jau dabar tarp skirtingų įmonių vyksta darbuotojų vilionės, minimalių atlyginimų praktiškai nėra.

„Valstybė nieko aiškiai nepasako – ką ji darys? Ji bijo imigracijos, tai teisinga, suprantu, kai yra migrantų krizė, bet yra ir „smart“ (išmani – „Delfi“) imigracija, kai tu sugebi pritraukti tuos žmones, kurie gali integruotis. Pavyzdys yra Lenkija, kuri atsivėrusi Ukrainai. Situacija tokia, kad ukrainiečiai yra komandiruojami iš Lenkijos į Lietuvą. Ten yra milijonas ar du milijonai ukrainiečių, kurie turi milžinišką teigiamą poveikį Lenkijos ekonomikai. Gal tai savanaudiška. Bet pagrindinis resursas dabar yra žmogiškasis išteklius“, – apibendrino A. Romanovskis.

Ruginienė: tie darbdaviai, kurie investuoja, nesiskundžia

Lietuvos profsąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė piktinasi, kad darbdaviai naudoja sąvoką darbo našumas, norėdami argumentuoti, kodėl atlyginimų nereikėtų kelti.

„Lyg kaltina patį darbuotoją, kad darbuotojas nepakankamai pridėtinės vertės sukuria lyginant su kitomis šalimis ir dėl to jis kaip ir neturėtų teisės reikalauti didesnio atlyginimo. Tokį teiginį paneigia elementarus ekonomikos pradžiamokslis, kuris sako, kad našumas visokeriopai priklauso nuo paties darbdavio. Lietuvos situacija tokia, kad darbdaviai nelinkę investuoti į aukštąsias technologijas, robotizaciją, stipresnes IT sistemas, o tai yra pagrindas našumui didinti“, – kalba I. Ruginienė.

Anot jos, darbuotojas gali gerinti kvalifikaciją, persikvalifikuoti, dėl to Lietuvoje irgi yra problemų, tačiau patys darbdaviai nedaro pakankamai, kad darbuotojas, atlikdamas tas pačias funkcijas kaip ir kolega Vakaruose, galėtų sukurti didesnę pridėtinę vertę.

„Iš tiesų yra ir gerų pavyzdžių, įmonių, kurios investuoja, bet tokie darbdaviai nesiskundžia, kad neranda darbuotojų, specialistų. Dažniausiai ir darbuotojų kaita tokiose įmonėse, kurios investuoja į aukštas technologijas, darbo sąlygas, į atlyginimus, yra mažesnė. Bet labiau girdime mes neigiamus pavyzdžius, kai darbdaviai linkę skųstis, kad neranda darbuotojų, kad jie dirba prastai, kad jų našumas yra blogas. Bet klaidina nuomonė, kad darbuotojas už tai atsakingas“, – sako I. Ruginienė.

Ji palygino, kad kasininkė parduotuvėje, kurioje laukia pirkėjų eilės, atrodys gerokai našesnė nei kasininkė toje parduotuvėje, į kurią niekas neužsuka – tačiau tai nuo kasininkės nepriklauso.

Profsąjungų atstovė patikina, kad atlyginimai šalyje tebėra per žemi.

„Vienareikšmiškai, atlyginimai Lietuvoje nėra dideli, o kainos yra pakankamai aukštos. Tai labai juntama pavažinėjus po Europą, kai matai, kad praktiškai jau turbūt nėra tokios šalies, kur kainos būtų aukštesnės negu turime mes, tačiau atlyginimų skirtumas yra, na, akivaizdus. Dabar sakyti, kad nereikia kelti atlyginimų, nereikia dalintis su darbuotoju, nes jis kažko nepadaro, na būtų labai keista“, – vertina I. Ruginienė.

Ji pabrėžė, kad darbuotojai Lietuvoje neturi suderinto darbo ir poilsio režimo, yra pervargę, kadangi dažnai dirba ne vieną, o kelis darbus, arba dirba viršvalandžius, šventinėmis dienomis tam, kad padengtų bazinius šeimos poreikius.

„Poilsio laikas, kada žmogus turėtų atgauti jėgas ir po to kibti vėl 100 proc. pajėgumu į darbus, yra naudojamas prisidurti prie to vargano atlyginimo, kokį gauna“, – apžvelgė I. Ruginienė.

Mačiulis kai kuriems darbdaviams žada liūdnus laikus

Darbdaviams imant skųstis, kad atlyginimai ima lenkti produktyvumą, ekonomistas N. Mačiulis siūlo nesuabsoliutinti visų atlyginimų ir visų darboviečių.

„Ką reiškia produktyvumas mokykloje, kirpykloje ar statybų aikštelėje – daug kur vieno darbuotojo sukuriama vertė ar darbas per valandą keičiasi labai lėtai, ir niekas to pakeisti negali. Jei žiūrime nacionalinį produktyvumo augimą, tai jis dažniausiai auga ne dėl to, kad vienas kirpėjas, mokytojas ar gydytojas daugiau sukuria pridėtinės vertės, bet dėl to, kad didesnę dalį ekonomikoje užima aukštą pridėtinę vertę kuriantys darbuotojai“, – sako ekonomistas.

Jis liūdnų žinių turi tai pramonei, kurios kuriami produktai pagrįsti žemais kaštais.

„Jei gaminami maisto produktai, ar baldai, ar detalės, kurios naudojamos kitose pramonės įmonėse, ir ten nesugebama pakelti efektyvumo, produktyvumo tiek, kiek darbuotojai reikalauja didesnių atlyginimų, tai tos įmonės, aišku, kad susiduria su kaštų konkurencingumo iššūkiu ir dabar labiau susidurs šį dešimtmetį“, – sako ekonomistas.