Tinklalapio europe.deposit.org duomenimis, 2013 m. lapkričio mėnesį už metus banke išlaikytus pinigus lietuviams buvo mokama 0,3 proc. palūkanos (SEB). Tuo pačiu metu Danijoje už tokio paties laikotarpio indėlį Danijos kronomis gauta 1 proc. (Nordea). Dar didesnėmis palūkanomis galėjo džiaugti Didžiosios Britanijos bankuose pinigus laikantys asmenys. Pavyzdžiui, „Santander“ bankas už metų indėlį mokėjo 1,45 proc. palūkanas, HSBC – 1,4 proc. (2013, gruodis).
Šiek tiek didesnes nei Lietuvoje palūkanas buvo galima rasti ir Estijoje. 2013 m. gruodžio mėnesį „Swedbank“ siūlė 0,47 proc. palūkanas už terminuotą metų e-indėlį. Tuo metu Vokietijoje lapkričio mėnesį „Deutsche bank“ už metų indėlį (nuo 2500 eurų) žadėjo, kaip ir Lietuvoje, 0,3 proc. palūkanų normą.
To paties tinklalapio duomenimis, norvegai už vienerių metų terminuotą indėlį „SpareBank“ lapkričio mėnesį gaudavo 2,65 proc. (nuo 50 tūkst. Norvegijos kronų, 20 tūkst. Lt), „FokusBank“ - 2,4 porc. (nuo 25 tūkst. Norvegijos kronų, 10 tūkst. Lt, 2013 m. gruodis).
Lenkijoje vienerių metų terminuotas kliento indėlis zlotais „Bank BPH“ bankui kainavo 2,2 proc.
Švedijoje SEB bankas už vienerių metų terminuotą indėlį nuo 10 tūkst. Švedijos kronų (3,85 tūkst. Lt) 2013 m. lapkritį siūlė 1,27 proc. palūkanų normą.
Aukštesnių palūkanų kol kas negalime tikėtis
Kaip aiškina Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos Finansinio stabilumo departamento Makroprudencinės politikos skyriaus viršininkas Simonas Krėpšta, žemos indėlių palūkanų normos yra susijusios su dviem veiksniais – Europos centrinio banko (ECB) vykdoma pinigų politika ir šalies bankų sektoriaus likvidumo būkle.
„ECB, kaip ir kiti didieji pasaulio centriniai bankai, siekdamas paspartinti euro zonos ekonomikos atsigavimą, pastaruosius kelis metus vykdo beprecedentę pinigų politiką nustatydamas istoriškai žemiausias palūkanų normas. Mažėjanti palūkanų norma mažina palūkanas už paskolas, tai pajuto ir Lietuvos bankų klientai“, - teigė analitikas.
Kaip priminė S. Krėpšta, 2013 m. lapkričio mėnesį Europos centrinis bankas palūkanų normą dar kartą sumažino nuo 0,5 proc. iki 0,25 proc.
„Tai, suprantama, toliau veikia tiek indėlių, tiek paskolų palūkanas. ECB taip pat skelbia, kad dabartinis palūkanų normų lygis bus išlaikytas „ištęstą“ laikotarpį (angl. extended period of time). Iš esmės tol, kol euro zonos ekonomika nepradės rodyti spartesnio ekonomikos atsigavimo ženklų“, - komentavo Lietuvos banko atstovas.
Vis dėlto S. Krėpšta pastebėjo, kad, nors žemos palūkanos nelabai džiugina indėlių turėtojus, jos rodo gerą bankų būklę.
„Žemos indėlių palūkanų normos Lietuvoje rodo, kad šalies bankų likvidumo būklė yra gera. Kitaip tariant, bankai nejaučia likvidžių lėšų trūkumo, todėl nemato poreikio nustatyti aukštesnes indėlių palūkanų normas, tačiau šalyje veikiančių kredito įstaigų palūkanos už indėlius gali skirtis gana smarkiai“, - teigė jis.
Bankų mokamoms palūkanoms už indėlius priartėjus prie nulio juokaujama, ar neteks už banke saugomus pinigus ir prisimokėti. S. Krėpšta teigė, kad jei taip nutiktų, būtų beprecedentinis atvejis Lietuvoje. Lietuvos banko duomenimis, Lietuvoje nėra buvę neigiamos palūkanų normos už indėlius.
R. Vainienė: einame prie prisimokėjimo už indėlį laikų
„Bankuose ieškoti tvarkos ir logikos jau seniai negalima, nes ten viskas vyksta atvirkščiai nei mums įprasta manyti, - kalbėjo ji. - Įsivaizduojame, kad bankai gali paskolinti pinigų tik tada, kai jie pritraukia indėlių, gauna išteklių paskoloms, bet pagal bankų reguliavimo aplinką jiems to daryti nereikia. Bankai tuos kreditinius išteklius, kurių jiems reikėtų, kad uždirbtų, kuria patys iš oro. Tai skamba šokiruojančiai, bet taip yra – bankas kuria įrašą elektroninėje sistemoje ir tai vėliau tampa indėliu“.
R. Vainienė teigė, kad iš tiesų užsienio valiuta ir auksu yra padengti tik apyvartoje cirkuliuojami litai, o kitų pinigų kūrimo nereguliuoja niekas. „Gal tik per kapitalo patikimumo dydžio reikalavimą. Šito mechanizmo tikriausiai iki galo nesuvokia ir patys bankų darbuotojai, kai daro buhalterinį įrašą, debetuoja ir kredituoja“, - pridėjo ji.
Pasak ekonomistės, istoriškai susiformavęs suvokimas, kad pinigus kuria centriniai bankai, nebeegzistuoja.
„Iš tikrųjų juos kuria komerciniai bankai. Išeina taip, kad žmogus, kuris anksčiau buvo kredito bankui šaltinis, dabar juo nėra. Jis renkasi banke laikyti pinigus todėl, kad ten saugiau laikyti ir visiškai įsivaizduoju situaciją, kai ateis momentas, kad už pinigų laikymą banke teks primokėti kaip už paslaugą“, - svarstė pašnekovė.
Būtent pirmieji bankai istorijoje prašydavo susimokėti už turto pasaugojimą, tačiau, R. Vainienė pabrėžė, kad pinigai buvo imami už fizinį, pavyzdžiui, auksinių pinigų saugojimą, o ne už popierinius ar elektroninius pinigus.
„Dabar žygiuojama labai kryptingai prie to, kad bankams nebereikia indėlių kaip kredito išteklio, o mums reikia indėlio kaip saugojimo vietos. Bankas pradeda atlikti virtualios kojinės funkciją“, - kalbėjo ekonomistė.
Pasak jos, bankų uždarbyje vis didesnę dalį sudaro pajamos už paslaugas, o palūkanų dalis pajamose mažėja. Tai rodo, kad bankų, kaip kreditorių, vaidmuo mažėja, o vis svarbesniu pajamų šaltiniu tampa atsiskaitymai.
„Bankams nereikia mūsų pinigų, bet jiems reikia mūsų atsiskaitymų“, - tikino pašnekovė.
Mažas palūkanas už indėlius lemia trys priežastys
Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas vardijo tris priežastis, kodėl Lietuvoje veikiantys bankai negali savo klientams mokėti didesnių palūkanų nei mokama Vakarų ar Šiaurės Europos šalyse.
„Visų pirma, litas yra susietas su euru ir euro bazinės palūkanų normos labai stipriai koreliuoja su lito palūkanų normomis. ECB bazinės palūkanų normos yra labai žemame lygyje. ECB gana lengvai kredituoja kredito įstaigas Europoje labai žemomis palūkanomis. Tai čia yra konkurencija indėliams. Bankams tai - geriau nei rinkti smulkesnius indėlius“, - tikino komercinių bankų atstovas.
Taip pat didesnių palūkanų už bankuose laikomus pinigus Lietuvos gyventojai negali tikėtis, pasak S. Kropo, dėl bankams tenkamų mokėti indėlių draudimo įmokų.
„0,45 proc. nuo visų laikomų pinigų bankuose reikia mokėti mokestį draudimo fondui. Tai yra kaštai, kurie mažina galimybes mokėti aukštesnes indėlių palūkanų normas“, - sakė jis. Pasak S. Kropo, pavyzdžiui, Danijoje veikiantiems bankams tokio mokesčio išvis nereikia mokėti, o Latvijoje mokesčio dydis jau yra sumažintas.
Dar vienas veiksnys, lemiantis žemesnes indėlių palūkanų normas Lietuvoje, - terminuoto indėlio nebuvimas. Nors komerciniai bankai šį terminą indėliams naudoja, iš tiesų dėl teisinės bazės gyventojai savo turimą indėlį gali išsiimti bet kada, todėl jie tampa trumpalaikiais, už kuriuos yra siūlomos mažesnės palūkanų normos.
