Kodėl kiekvienam mokėti bazines pajamas – bloga mintis

Suomijos dešinės vyriausybė testuoja idėją bedarbio pašalpos sistemą visiems Suomijos piliečiams pakeisti bazinėmis pajamomis. Kanados Ontarijo provincijos valdžia nuo praėjusių metų atlieka panašų didelio masto eksperimentą. Nyderlandai turi geriausiai visoje Europoje ištobulintą universalių bazinių pajamų programą. Kelios savivaldybės testuoja šios programos poveikį naudos gavėjams. O Prancūzijoje bazinių pajamų idėja buvo pagrindine socialistų kandidato į prezidentus Benoît Hamono rinkimų kampanijos dalis, skelbia jacobinmag.com.

Politinės partijos visame pasaulyje atvirai diskutuoja apie idėją besąlygiškai kiekvienam piliečiui mokėti tam tikrą sumą pinigų. Kiekviename politinio spektro krašte kalbama apie skirtingą to naudą: dešinieji giria bazines pajamas, nes jos esą leis atsikratyti pasenusios valstybinės biurokratijos, o kairieji teigia, kad tai padėtų išnaikinti skurdą.

Tuo pat metu ir liberaliomis, ir socialinėmis atrodančios bazinės pajamos skaldo tuos, kurie vis dar senamadiškai galvoja apie klases ir pramonės revoliuciją, ir tuos, kurie pripažįsta, kad „žinių ekonomika“ iš esmės pakeitė ekonomiką ir visuomenę. Pastarosios grupės atstovai mano, kad visiškas užimtumas yra utopija. Stabilus darbas yra pasenęs tikslas, o tokios su darbo rinka susijusios sąvokos, kaip socialinė apsauga, profsąjungos ir pan., yra atgyvena, kuri stabdo pažangą ir individualią laisvę. O radikaliems kairiesiems, tokiems kaip „akceleracijos teorijos“ šalininkai Nickas Srnicekas ir Alexas Williamsas, bazinės pajamos yra „pokapitalistinis“ kelias.

Peteris Barnesas, kurio bestseleris „With Liberty and Dividends For All“ įkvėpė Hillary Clinton, mano, kad bazinės pajamos yra būdas „sukurti geriau subalansuotą kapitalizmą, kai galėtume sakyti, kad kiekvienas gauna kapitalizmo dalį“.

Studijų, eksperimentų ir debatų tik daugėja, ir vis dažniau kalbama apie tai, kad bazinės pajamos yra idėja, „kuriai jau atėjo laikas“.

Paradoksaliausia tai, kad bazinės pajamos yra krizinės paklausos objektas, kuris yra intensyviai reklamuojamas socialinio atsitraukimo ir taupymo akivaizdoje. Politikai judant dešinėn, o socialiniams judėjimams ginant savo teisę į egzistavimą, apie bazines pajamas kalbama vis garsiau. Kuo akivaizdžiau, kad socialinių tikslų pasiekti bus sunku, tuo bazinių pajamų formatas atrodo logiškesnis. Parama bazinėms pajamoms karščiausia ten, kur neoliberalios reformos turėjo skaudžiausių pasekmių.

Šia prasme bazinės pajamos nėra alternatyva neoliberalizmui. Tai jo ideologinė kapituliacija. Iš tiesų, realiausios bazinių pajamų formos išpopuliarintų laikiną darbą ir išplėstų šią sritį, kaip to tikisi Silicio slėnio atstovai.

Kairuoliškų bazinių pajamų neįmanomumas

Bazinių pajamų ekonominio gyvybingumo klausimas, nors iš esmės ir techninis, visgi yra labai svarbus apibrėžiant jų politinį pobūdį. Taip yra todėl, kad bazinių pajamų poveikis priklauso nuo paskirstomų lėšų dydžio ir sąlygų.

N. Srnicekas ir A. Williamsas savo manifeste „Inventing the Future“ rašo, kad „tikroji bazinių pajamų svarba yra susijusi su tuo, kad jos panaikina tą galios asimetriją, kuri šiuo metu egzistuoja tarp darbo ir kapitalo“. Bazinių pajamų įvedimas suteiks darbuotojams „galimybę rinktis, ar imtis darbo, ar ne... Taigi, bazinės pajamos panaikina tą prievartinį apmokamo darbo aspektą, iš dalies nudaiktina darbą ir taip transformuoja politinį santykį tarp darbo ir kapitalo“.

Norint to pasiekti, anot autorių, „privalu turėti pakankami lėšų pragyventi“. Jeigu socialinė išmoka nėra pakankama, kad žmonės galėtų atsisakyti dirbti, bazinės pajamos galėtų nusmukdyti atlyginimus ir sukurtų daug „prastų darbų“.

Nepaisant svarbių dydžio ir įgyvendinimo aspektų, daugybėje tekstų apie bazines pajamas, įskaitant ir pačių N. Srniceko ir A. Williamso manifestą, retai kalbama apie konkrečias šios politikos detales. Bazinės pajamos duotų naudos tik tokiu atveju, jeigu mėnesinė išmoka būtų pakankamai didelė. Tai reiškia, kad nedidelė ar vidutinė išmoka potencialiai gali sukelti tik neigiamų pasekmių.

Bazinių pajamų šalininkas britas Guy Standingas pasisako už nedidelės išmokos variantą. Jis remiasi ekspertų grupe „Compass“, kuri atliko kelias nedidelio masto simuliacijas Didžiosios Britanijos kontekste, susijusias su bazinių pajamų poveikiu ir įgyvendinamumu. „Compass“ tyrimai rodo, kad bet kokie planai pašalpų sistemą visiškai pakeisti bazinėmis pajamomis turėtų katastrofiškų padarinių. Šios grupės ekspertai paskaičiavo, kad, jeigu kiekvienas suaugęs žmogus gautų po 292 svarus sterlingų (393 JAV dolerius) per mėnesį, vaikų skurdas šalyje išaugtų 10 proc., skurdas tarp pensininkų padidėtų 4 proc., o skurdas tarp dirbančių žmonių ūgtelėtų 3 proc.

„Compass“ taip pat įvertino ir „modifikuotą schemą“, kai darbingo amžiaus žmonės gautų 284 svarus (380 JAV dolerių) per mėnesį (kiti gyventojai gautų mažiau) prie pašalpų, o ne vietoj jų. Tačiau tokios pajamos būtų įtrauktos vertinant žmogaus galimybes gauti pašalpų bei skaičiuojant mokesčius. Tokia papildoma išmoka atsieitų pigiau, nes tokios pajamos iš esmės būtų įtrauktos į esamas socialines išlaidas. Tokia „modifikuota schema“ Didžiajai Britanijai kainuotų 170 mlrd. svarų, arba 6,5 proc. šalies BVP.

Nepaisant finansinių pastangų, kurias tektų įdėti į naujos sistemos įgyvendinimą, – 6,5 proc. BVP yra beveik dvigubai didesnė BVP dalis, nei JAV šiuo metu skiria kariuomenei, – rezultatai yra gana nuviliantys. Tokiu atveju vaikų skurdas sumažėtų nuo 16 iki 9 proc., o tarp darbingo amžiaus žmonių jis sumažėtų mažiau nei dviem procentiniais punktais (nuo 13.9 iki 12 proc.). Tarp pensininkų skurdas sumažėtų tik kiek mažiau nei vienu procentiniu punktu (nuo 14,9 iki 14,1 proc.) Taigi mobilizuoti dideli finansiniai ištekliai duotų tik nedidelės naudos ir nebūtinai padėtų tiems, kam labiausiai to reikia. Ekonomistas Ianas Gough tokią idėją prilygino „galingam naujam mokestiniam varikliui, kuris traukia tik mažytį vagoną“.

Šis faktas įgauna dar didesnės svarbos, jei atsižvelgsime į tai, kad skurdo išnaikinimui bet kurioje išsivysčiusioje šalyje reikia skirti apie 1 proc. BVP. Individuali bedarbio pašalpa, siekianti skurdo ribą – apie 1200 JAV dolerių per mėnesį ir mokama visiems bedarbiams, ne tik visus ištrauktų iš skurdo, tačiau taip pat padarytų galą socialinės rūpybos sistemai, skatinančiai dirbti, ir iš esmės pakeistų darbo rinką. Ir visa tai būtų galima pasiekti už maždaug 6–35 kartus mažiau pinigų, nei įvedant bazines pajamas.

Tokie patys argumentai taikytini ir nuosaikiai versijai, kurią remia Philippe‘as Van Parijsas – vienas iš „Basic Income Earth Network“ (BIEN) įkūrėjų. Jis už bazines pajamas pasisako nuo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vidurio. Jis siūlo nustatyti 600 eurų bazines pajamas ir jas mokėti kartu su kitomis socialinėmis pašalpomis. Tokia programa tokioje šalyje kaip Belgija, kur didelės socialinės išlaidos ir pašalpos nesugeba padidinti daugumos žmonių, priklausomų nuo socialinių paslaugų, pajamų, kainuotų kiek daugiau nei 6 proc. BVP. Tai yra stebėtinas faktas kalbant apie priemonę, kuri dažnai vadinama „revoliucine“. Tai ypač pabrėžiama Suomijoje, kur sakoma, jog pirminis bazinių pajamų tikslas yra „skatinti užimtumą“ ir skatinti žmones „imtis mažai apmokamų ir mažo produktyvumo darbų“.

Žinoma, galima pakalbėti ir apie dosnesnę versiją, kaip siūlo prancūzų ekonomistas Yannas Moulier-Boutangas. Jis siūlo kiekvienam piliečiui per mėnesį mokėti 1100 eurų prie esamų pašalpų.
Prancūzijai toks variantas kainuotų 871 mlrd. eurų, arba 35 proc. BVP. Kai Prancūzijos socialistų partijos ekspertai iš „Fondation Jean Jaurès“ pastudijavo 1000 eurų bazinių pajamų poveikį valstybės biudžetui, jie paskaičiavo, kad toks variantas valstybei kainuotų tiek pat, kiek ir visos socialinės išmokos – pensijos, bedarbio pašalpos, socialinė parama ir pan. – bei švietimo ar sveikatos apsaugos sistemos biudžetas kartu sudėjus. Tad nereikia ir sakyti, kad toks variantas vargu ar bus pasirinktas.

Pats Y. Moulier-Boutangas pripažįsta, kad „dar reikia atlikti detalių paskaičiavimų“, tačiau „vienas dalykas yra aiškus: dabartinė pajamų mokesčio sistema galėtų finansuoti tik nedidelę bazinių pajamų sistemos dalį“. Todėl ekonomistas siūlo keisti gyventojų apmokestinimo sistemą, įskaitant ir progresinius pajamų mokesčius, ir įvesti 5 proc. finansinių transakcijų mokestį. Tai būtų „fiskalinė revoliucija“, kuri „sumažintų biudžeto deficitą“ bei leistų „išlaikyti dabartinį socialinių išlaidų lygį plius 871 mlrd. eurų bazinėms pajamoms“.

Nors šio ekonomisto fantastiniai skaičiavimai skamba viliojančiai, finansinių transakcijų mokesčiai niekada neleistų gauti tokių pajamų. Finansinių transakcijų apimtys šiuo metu yra didžiulės ir dešimt kartų viršija BVP, tačiau jų atliekama tiek daug būtent dėl to, kad joms netaikomas 5 proc. mokestis.

Jei bus bazinės pajamos – neliks viso kito

Nė viena dabartinė ekonomika negali užtikrinti dosnių bazinių pajamų, neatimdama viso kito. Arba mums tektų rinktis minimalistinę versiją, kurios poveikis būtų itin įtartinas, arba reikėtų atsisakyti visų kitų socialinių išmokų ir iš esmės sukurti Miltono Friedmano rojų. Tad atsižvelgiant į visus šiuos faktus reikėtų labai rimtai pasvarstyti apie bazinių pajamų racionalumą. Kaip yra pasakęs ekonomistas Luke‘as Martinelli, „prieinamos bazinės pajamos yra neadekvačios, o adekvačios yra neprieinamos“.

Jeigu iš esmės nepertvarkysime savo ekonomikų, negalime įgyvendinti priemonės, kuri kainuos daugiau nei 35 proc. BVP šalyse, kur valstybė jau išleidžia apie 50 proc. BVP. Iš tiesų daugelį dabartinių argumentų už bazines pajamas galima pavadinti, kaip sakė Raymondas Geussas, „nerealia politine filosofija“: tai idėjos, svarstomos visiškoje abstrakcijoje nuo realaus pasaulio ir realių žmonių ir visiškai „atsijungus nuo realios politikos“.

O jeigu bazinės pajamos visgi būtų nustatytos, jos didesnės naudos duotų tiems, kas turi ekonominės galios, ir tiems, kas nori susilpninti dabartinę socialinės apsaugos ir darbo rinkos reguliavimo sistemą. Kas nustatytų tos mėnesio išmokos dydį ir kas diktuotų jos mokėjimo sąlygas? Kas dabar turi daugiau galios? Tikrai ne darbuotojas.