Kai 2004 metais Baltijos šalys prisijungė prie Europos Sąjungos (ES), jos buvo pačios neturtingiausios sąjungoje, primena profesorius. Nuo tada Baltijos valstybės parodė didžiausią pažangą, kai tuo metu Pietų ES valstybės prarado stabilų pamatą.
Tikėtina, kad Estijos ir Lietuvos BVP vienam gyventojui iki šių metų pabaigos spės aplenkti Graikijos ir Portugalijos. Latviai tik šiek tiek atsiliks.
Tuo metu Graikijos, Italijos, Ispanijos ir Portugalijos ekonominės perspektyvos vis dar optimizmo nekelia. Oficialioji statistika pranašauja, kad šios šalys pradės lipti iš dugno 2014 m., tačiau verta priminti, kad ankstesnės prognozės nepasitvirtino, rašo E. Dolanas.
Nedarbo rodikliai Baltijos šalyse dar įspūdingesni. Nedarbo lygis Baltijos šalyse krenta jau treji metai iš eilės ir yra mažesnis nei ES vidurkis. Tuo metu Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Italijoje nedarbo lygis vis dar auga – šešti metai iš eilės.
Taupymo politikos šalininkai kartais baksnoja į Baltijos šalis kaip į sėkmės pavyzdį. Tačiau E. Dolanas mano, kad tai yra klaidinanti praktika.
Taupymo politika rodo politinę nesėkmę, o ne sėkmę
Profesorius teigia, kad Baltijos šalys negali būti sėkmės pavyzdžiai, nes čia jokios sėkmės nėra. Savo prigimtimi neišvengiama taupymo politika rodo, kad jau anksčiau fiskalinė politika buvo vykdoma klaidingai.
Pasak jo, racionali fiskalinė politika visada turėtų būti kontraciklinė arba bent jau neutrali. Kai šalį ištinka recesija, kontraciklinė fiskalinė politika reikalauja mokesčių mažinimo ir išlaidų didinimo, kas veda prie didesnio viešųjų finansų deficito. Kai šalis atsigauna ir nedarbo lygis maksimaliai sumažėja, reikėtų vėl pradėti formuoti viešųjų finansų perteklių.
Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Čilė, laikosi neutralios fiskalinės politikos. Tokiu atveju stengiamasi biudžetą išlaikyti pastovų, gal su šiokiu tokiu perviršiu, bet kokio ekonominio ciklo metu. Jei taip daroma, biudžetas tampa deficitinis recesijos metu ir perteklinis pakilimo laikotarpiu. Neutrali fiskalinė politika, mokslininko teigimu, gal ir nėra pati optimaliausia, bet puikus pasirinkimas šalims, kur politine tvarka pasitikima labiau nei politikų diskretiškumu.
Profesorius savo tekste teigia, kad vienintelis jam nesuprantamas dalykas - prociklinė viešųjų finansų politika, kai ekonomikos augimo metu formuojamas biudžeto deficitas, mažinant mokesčius ir išlaidaujant, o balansuoti biudžetą pradedama ekonominio sunkmečio metu, didinant mokesčius ir mažinant išlaidas.
Tai suprantant, taupymas visada bus politinės nesėkmės ženklu, teigia profesorius, nes taupymas ekonominio nuosmukio metu tėra skolos grąžinimas už turėtą deficitą ekonomikos augimo metu.
Amerikiečių ekonomistas, deja, konstatuoja, kad Baltijos ir Pietų Europos šalių fiskalinė politika ekonomikos augimo metu būtent tokia ir buvo.
Kai šalys pajutė recesiją, jos neturėjo jokio kito pasirinkimo, kaip tik pradėti taupyti. Priežastis labai paprasta – investuotojai nebenorėjo įsigyti Baltijos valstybių vertybinių popierių už bet kokią palūkanų normą. Išspirtos iš rinkos, šalys buvo priverstos taupyti.
Jei taupymas blogai, kodėl jis padėjo Baltijos šalims?
Vis dėlto, išsakęs neigiamą nuomonę apie prociklinę fiskalinę politiką, E. Dolanas pripažino, kad taupymas Baltijos šalims padėjo išsikapstyti iš dugno, tačiau kartu tai palygino su maisto ribojimu vietoj apsinuodijimo juo. Ekonomistas aiškina, kad Baltijos šalims atsistoti ant kojų greičiau nei Pietų Europos šalims pavyko dėl trijų priežasčių.
Pirma, Baltijos šalių „apsirijimas“ nebuvo toks didelis ar išsitęsęs kaip Pietų Europos šalių. Italija ir Graikiją krizę pasitiko su valstybės skola didesne nei 100 proc. BVP. 2007 m. Portugalijos skola siekė 75 proc. BVP. Palyginimui, Estijos skola krizės pradžioje buvo mažesnė nei 10 proc.
Antra, Baltijos šalys taupymo piliulę nurijo vienu kartu. Atkirstos nuo finansinių rinkų jos tik tai ir galėjo padaryti. Žinoma, piliulės skonis iš pradžių buvo šlykštus, vaizdingai pasakoja ekonomistas. Latvijos BVP nuo 2007 m. per dvejus metus sumažėjo 27 proc. Estijoje ir Lietuvoje tik šiek tiek mažiau. Recesija Pietų Europos šalyse buvo nuosaikesnė, sukelta ištęstų taupymo sprendimų.
Trečia, Baltijos šalių ekonomikos yra lankstesnės nei Graikijos, Ispanijos, Portugalijos ir Italijos. Tai ypač matoma darbo jėgos rinkoje, kuri Baltijos šalyse yra lankstesnė, kalbant apie individualių darbo vietų išlaikymą ir darbo jėgos kaštus. Ekonomikos profesorius teigia, kad Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje taip pat lengviau pradėti naują verslą, išregistruoti neveikiančią įmonę. E. Dolano teigimu, kai šalis patiria didžiulį šoką dėl pasaulinės finansų krizės, lankstumas yra labai svarbu.
Ko JAV galėtų išmokti iš Baltijos šalių patirties?
Ekonomikos profesorius džiaugiasi, kad amerikiečiai taip pat gali šiek tiek atsipūsti, nes turi gana lanksčią darbo rinką, mažiau griežtą reguliavimą nei paminėtos Pietų Europos šalys ir Baltijos valstybės.
Straipsnio autoriaus teigimu, amerikiečiai galėtų būti dėkingi ir už tai, kad turi nepriklausomą valiutą, kuri yra ir svarbiausia JAV pasaulinė rezervinė valiuta. Tai reiškia, kad net JAV politikams padarius klaidų amerikiečiams nėra griežtai priversti taupyti.
Žinoma, profesorius primena, kad laisvai cirkuliuojanti valiuta neapsaugo nuo visų blogos fiskalinės politikos padarinių, bet bent jau apsaugo nuo priverstinių taupymo priemonių taikymo.
Jei reikės, Federalinis rezervų bankas visada gali prispausdinti pakankamai pinigų, kad įsipareigojimai būtų patenkinti laiku. Taiv uždrausti gali tik Kongresas.
Taigi, profesorius siūlo amerikiečiams vienintelę pamoką iš Baltijos šalių pavyzdžio – prociklinė fiskalinė politika yra bloga idėja. Ekonomistas siūlo tokio kelio nesirinkti, neapgalvotai nemažinti mokesčių. Jo teigimu, dabar JAV neturėtų lėtinti ekonomikos atsigavimo skubotu biudžeto mažinimu, kol nebus sugrįžta į normalią padėtį.
