OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) prognozuoja, kad kitais metais Kinijos ekonomika turėtų augti 6,7 proc. Kinijos centrinis bankas savo šaliai šiemet skaičiuoja 7 proc. augimą. Kinijos nacionalinio statistikos biuro duomenimis, pernai vidutinis darbo užmokestis gamybos sektoriuje ūgtelėjo 11 proc. Toks pat augimas prognozuojamas ir šiems metams.
Ž. Mauricas pastebi, kad sparčiai augantis Kinijos vidutinis darbo užmokestis gali aplenkti Lietuvos vidutinį darbo užmokestį. Pasak jo, dar 2008 m. Lietuvos vidutinis darbo užmokestis buvo tris kartus didesnis nei Kinijos (miestuose), pernai šis skirtumas sudarė apie 15 proc.
Ekonomistas pabrėžia, kad dėl Kinijos migracijos ribojimų iš kaimo regionų į miestus jis dėmesį atkreipia į atlyginimus Kinijos miestuose.
„Užsienio kapitalo įmonės dažnai negali prieiti prie kaimuose gyvenančių darbuotojų, todėl atkreiptinas dėmesys būtent į miestų vidutinį darbo užmokestį“, - pamini jis.
Ž. Maurico teigimu, Kinijos vidutinio darbo užmokesčio augimas susijęs ir su vietos valiutos stiprėjimu.
„Kinijos juanis de facto yra pririštas prie JAV dolerio kurso ir matome, kad doleris euro atžvilgiu pastiprėjo 25 proc. Tai skaičiuojant nominaliai Kinijoje darbo užmokestis dar labiau pakilo“, - aiškina ekonomistas.
Pasak „Nordea“ banko atstovo, Kinija iš pigios darbo jėgos tampa brangia.
„Ir tai Kinijai didžiausias galvos skausmas: ką daryti su pabrangusia darbo jėga. Investuotojų konsultantai jau patys siūlo pagalvoti, ar verta eiti į Kiniją, nes joje darbo jėga jau brangi ir nėra tokia kvalifikuota kaip Europoje“, - tęsia pašnekovas.
Pasak jo, tokia situacija Kinijos rinkoje gali džiuginti Rytų Europos šalis.
„Visas Rytų Europos regionas tapo konkurencingas dar ir dėl euro nuvertėjimo“, - kalba jis.
Ekonomistas siūlo dėl situacijos Kinijoje nei džiaugtis, nei verkti: tiesiog pabandyti išnaudoti atsiradusį privalumą.
Ekonomistas tiki, kad dėl nestabilios situacijos Kinijoje valdžiai per artimiausius dvejus metus teks devalvuoti valiutą, o tokios galimybės dar labiau mažina Kinijos patrauklumą investuotojams.
„Gali būti, kad valdžia imsis priemonių, bet bet kokios priemonės padidins Kinijos nestabilumą, o tai pliusas Lietuvai. Iki šiol Europa buvo kaip koks prakeiksmas, iš kurio kilo problemos, o dar ir Rusija su Ukraina atsirado. Dabar galima sakyti, kad neapibrėžtumai atsirado Kinijoje, todėl investuotojai dar geriau pagalvos, ar eiti į Kiniją“, - sako ekonomistas.
Siūlo nelyginti vidutinio darbo užmokesčio
Tuo metu „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis tiki, kad lyginti Lietuvos ir Kinijos vidutinius darbo užmokesčius nėra prasmės.
„Apie Kinijos vidutinį darbo užmokestį visiškai nėra prasmės šnekėti. Jau Lietuvos vidutinis darbo užmokestis yra labai neiškalbingas rodiklis, nes tai, ką uždirba kvalifikuoti darbuotojai Vilniuje, ir tai, ką uždirba Švenčionyse ar Zarasuose neturintys specialybės, yra skirtingi dalykai, tačiau sudėjus juos į vieną krūvą kalbamės apie vidurkį, - argumentuoja jis. - Dar didesnis nesusipratimas lyginti Kiniją ir Lietuvą, nes Kinijos gamyklose dirbantys, žemesnės kvalifikacijos darbuotojai uždirba mažiau nei Lietuvos minimumas, bet yra tokių žmonių Šanchajuje ar kituose ekonominiuose centruose, kurie uždirba daug daugiau nei Vilniuje daugiausiai uždirbantys asmenys“.
Pasak jo, darbo užmokesčio diferenciacija tokio dydžio šalyje kaip Kinija yra milžiniška, tad apie vidutinį darbo užmokestį nėra prasmės kalbėti.
„Vidutinis Kinijos atlyginimas - tas pats, kas vidutinė temperatūra vandenyne. Pakrantėse vienokia, dugne – kitokia. Bendrai kalbant, valstybėje, kur gyvena 1,5 mlrd. gyventojų, skirtumai yra tokie dideli, kad vidurkis nieko nepasako“, - kalbėjo jis.
„Swedbank“ ekonomistas mano, kad kalbant apie pramonę po 5-10 metų darbo užmokestis nebelems pramonės konkurencingumo.
„Gamybos procese liks mažai darbuotojų dėl sparčios automatizacijos, robotizacijos, kurie eliminuoja didelę dalį darbuotojų, - kalba ekonomistas. - Jau dabar matome tokius reiškinius, kaip kai kurios pramonės grįžimas į JAV“.
Pasak N. Mačiulio, ateityje investuotojams, renkantis šalį, daug labiau rūpės, ar valstybė turi reikiamos kvalifikacijos darbuotojų, specialistų, ar šalyje stabili mokestinė ir politinė aplinka, ar tinkamai saugomos investuotojų teisės, ar gerai funkcionuoja teisinė sistema.
„O darbo užmokestis jau tampa ne tik antriniu, bet tretiniu aspektu“, - prideda jis.
Ekonomistas įsitikinęs, kad investuotojams Kinija mažiau patraukli tampa ne dėl augančių atlyginimų o kitų problemų: „Tiek nekilnojamojo turto burbulas, tiek paskolų burbulas, valstybinis sektorius yra daug investavęs į nerentabilius, nesėkmingus projektus, paskolų portfeliai tiek valstybiniai, tiek privačių įmonių atrodo blogai ir šitos problemos anksčiau ar vėliau išlįs. Kinijoje užprogramuota daug problemų ir rūpesčių, kuriuos turės spręsti vyriausybė“.
Pasak N. Mačiulio, investuotojai neramiai žiūri ir į netvarų Kinijos ekonomikos augimo modelį: beveik pusę Kinijos bendro vidaus produkto (BVP) sudaro investicijos skolintomis lėšomis ir dažnai į neproduktyvius projektus (spekuliacija žeme, statybos, infrastruktūros projektai).
„Nekalbant dar apie oro užterštumo bėdas ekonominiuose centruose, kur didieji miestai tampa netinkami gyventi“, - prideda jis.
Pasiteiravus, ar situaciją Kinijoje Lietuva galėtų išnaudoti pritraukiant daugiau investicijų į gamybos sektorių, N. Mačiulis atsakė: „Lietuva negali konkuruoti su Kinija didelio masto gamyboje. Jei negalės Kinijoje gaminti, eis į Indiją ar Vietnamą“.
N. Mačiulio nuomone, Lietuvos vaidmuo visai kitoks: sugebėti reaguoti į kintančius klientų poreikius, rūpintis gaminiais aprūpinti Europos valstybes.
„Mes konkurencingi esame savo lankstumu, greitumu, sugebėjimu prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, nors pagal kainą negalėsime prilygti kinams“, - prideda jis.
Gali nuskilti ir Lietuvos gamintojams
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda mano, kad spartų atlyginimų augimą Kinijoje galima vertinti keliais aspektais.
„Viena vertus Kinija tampa įdomi kaip vidaus rinka, kadangi sparčiai augant pajamoms Kinijos rinkoje didėja perkamoji galia. Tai yra svarbu įgyvendinant Kinijos komunistų partijos politiką – perkelti ekonomikos augimą nuo eksporto kojos ant rinkos kojos“, - komentuoja jis.
„Antra, teorija, kad Kinija ilgą laiką buvo įdomi, nes turėjo pigią darbo jėgą, ir praranda savo įvaizdį, o potencialūs investuotojai atsisuks į Lietuvą, naivoka“, - kalba jis.
G. Nausėda taip pat pabrėžia, kad Kiniją investuotojai renkasi dėl didžiulio gamybos masto potencialo.
„Tačiau galbūt iš tiesų daugiau gaus darbo tos mūsų įmonės, kurios konkuravo dėl didelių užsakymų ir anksčiau pralaimėdavo Kinijai. Kalbu apie tekstilės pramonę, taip pat baldų gamybą“, - svarsto pašnekovas.
G. Nausėda, kalbėdamas apie Kinijos atlyginimų augimą, taip pat pamini ir Lietuvoje galinti kilti psichologinį nepasitenkinimą: „Didelė dalis žmonių yra socialiai jautrūs ir visada skundžiasi, kad Lietuvos atlyginimai daug mažesni nei Vakarų Europoje. Jei dar tokį pranašumą įgis ir Kinija, tai vėl atsirastų diskusijų, kad mes atsiliekame, bet, vargu, ar Lietuvai reikėtų dėl to išgyventi, nes Lietuvoje atlyginimai jau eilę metų auga sparčiu tempu“.
