Šalta. Minus dešimt, minus dvidešimt ir dar žemiau nulio. Nuo speigo braška medžiai, troleibusų ūsai ir sąnariai. Tokių gamtos išdaigų neapsikentę barsukai su ežiais ir meškomis pasislėpę ilgo poilsio, bet štai žmogui kitaip. Jis – ekonominis gyvūnas, ir niekur nedingsi.
„Tai reiškia, kad darbo metu, prieš darbą, vietoj darbo norisi būti lovoje, norisi niekur neiti, apima mieguistumas, apatija. Tuo metu aktyvėja ir virusai. Mes esame gamtos dalis. Gamtoje vyrauja žiemos miegas: užmiega musės, vabalai, kai kurie gyvūnai – meškos, graužikai, beveik visos pelės... Mes irgi žinduoliai, šiltakraujai, tik priklausome hominidų šeimai, todėl neleidžiame sau miegoti dirbtinai. Bet organizmas to prašo“, – tikina psichologas psichoterapeutas Olegas Lapinas.
Paskutinio ketvirčio BVP - mažesnis
Jeigu per šalčius jums sunkiau prisiversti eiti į darbą, esate normalus žmogus. Lygiai taip pat natūralu, kad šaltis sutraukia ir visą šalies ekonomiką. Praėjusių metų pirmąjį ketvirtį Lietuvos bendrasis vidaus produktas sudarė apie 20 mlrd. litų, o trečiąjį ketvirtį – jau 25 mlrd. litų.
„Pirmojo metų ketvirčio BVP, palyginti su paskutiniuoju metų ketvirčiu, visada būna 10–15 proc. mažesnis. Galima sakyti, kad ir ketvirtą ketvirtį yra šaltų mėnesių, pavyzdžiui, gruodis. Bet tai lemia sezoninės priežastys – visų pirma, vidaus prekyba būna apčiuopiamai silpnesnė. Ne paslaptis, kad Kalėdų prekyba labai išpučia prekybos rodiklius, o po to sausį-vasarį būna natūralus nuosmukis, kai kolekcijos išparduodamos, reikia mažinti kainas, tačiau pirkėjų vis tiek nėra. Dar vienas aspektas – statybos“, – sako ekonomistas Gitanas Nausėda.
Anot jo, pirmąjį ketvirtį BVP pagaminama mažiau dar ir dėlto, kad vasaris yra trumpas mėnuo, kuriame yra 28 ar 29 dienos. Kaip tvirtina ekonomistas, vienos darbo dienos iškritimas BVP kūrimo prasme yra didžiuliai pinigai.
Makroekonominiuose rodikliuose atsispindi ir sustoję žemės ūkio darbai – juk sausį derliaus nenuimsi. Todėl mūsų protėviams žiemą nebe daug likdavo veiklos ir prisieidavo kantriai laukti pavasario.
„Įsivaizduokime Donelaičio laikų Lietuvą, kaip viskas atrodė – tai buvo iš esmės tik žemės ūkio kraštas, kuris su žemės ūkiu stodavosi, su žemės ūkiu guldavosi. Kol vykdavo aktyvūs žemės ūkio darbai, gyvenimas virdavo. Po to žmonės gyvendavo iš to, ką sukaupė vasarą ir pasidėjo aruoduose, gyvuliukus maitindavo. Aišku, nebūdavo šildomų automobilių, tad nenuvažiuosi 200 kilometrų su arkliuku į kitą miestą – iš karto tampi apribotas geografiškai“, – sako G. Nausėda.
Brangesnis ir kelių, ir automobilių išlaikymas
Tačiau civilizacija išmokė žmogų prisitaikyti. Tiesa, galimybė šildomu automobiliu ar troleibusu pajudėti į darbą miestui atsieina milžiniškus pinigus.
„Miesto išlaikymas per žiemą – ne tik mūsų funkcijos, bet ir kitų įmonių – kainuoja kokį 15 mln. litų. Čia nuo bendro biudžeto nėra baisūs pinigai, bet pridėkime dar gatvių priežiūrą, teritorijų priežiūrą, šienavimą – miestas atrodo gerai visą laiką, ir tai kainuoja. Mums idealu, jeigu yra iki 10 šalčio – mes gana neblogai tvarkomės. Miestui geriau, kad nesnigtų, o mūsų požiūriu, reikia sniego, kad įmonė kažką užsidirbtų“, – tvirtina „Grindos“ direktorius Algimantas Vilūnas.
Jeigu ne plušantys kelininkai, užtektų vos kelių valandų snygio, kad miestas visiškai sustotų. Kaip, beje, vieną šios žiemos dieną ir atsitiko Vilniuje. Kad miesto nesukaustytų speigai ir sniegai, tenka investuoti – vieną kartą pabarstyti sostinės kelius kainuoja daugiau, nei pasiturinti šeima uždirba per metus.
„Daugiametė druskų panaudojimo norma gatvių priežiūrai Vilniaus mieste – 15–16 tūkstančių tonų. Vien per 2012 metų gruodžio mėnesį buvo išberta 8 tūkst. tonų. Tai tokios žiemos per paskutinius dešimt metų nesame matę. Vienas gatvių pavalymas ir pabarstymas – 100 tūkst. litų. Vienas kartas. O gruodžio mėnesį yra buvę ir du tris kartus per parą apsisukdavome. Pinigai tikrai nemaži“, – teigia A. Vilūnas.
Nuvalytais keliais jau gali pajudėti ir transportas. Žinoma, jeigu užsiveda. Dažnai neužsiveda, todėl gyventojai spustelėjus šalčiui puola pirkti akumuliatorių. Vienos parduotuvės atstovai teigia vasarą per mėnesį parduodantys apie 20 akumuliatorių, o žiemą tiek pat – jau per vieną dieną.
Serviso vadovas Danas Jodzevičius sako, kad lietuviai visą laiką laukia paskutinio momento – akumuliatorius keičia tada, kai jie jau neužsiveda.
„Gal dėl piniginių sumetimų, nes akumuliatorius vidutiniškai kainuoja 200 litų. Mano praktikoje buvo pirmas kartas, kada aš nesupratau, kas atsitiko: pradėjo žmonės pirkti akumuliatorius vasarą. Tai atsitiko, kai buvo sausra, temperatūra pakilo iki 30 laipsnių. Nugaruoja tie akumuliatoriai, tad lieka jį vežt į servisą ir nusipirkti naują“, – sako D. Jodzevičius.
Taigi vartotojai žiemiškų produktų žiemą ir ieško. Nors kartais pasitaiko netikėtų išimčių.
„Negalime pasakyti, kad lietuviai roges žiemai tepa vasarą. Bet tam tikras prekes perka vasarą, šiuo atveju, tai buvo šalmai, skirti saugiai važiuoti su rogutėmis, bet, matyt, buvo pritaikyti saugiai važinėti dviračiu. Kitos sezoninės prekės, kurių nuperkama daugiau, yra tiesiogiai susijusios ir su temperatūra už lango, ir su pavojumi sveikatai – gripu, virusais. Automatiškai išauga citrinų, imbiero, arbatos pardavimai“, – tvirtina prekybos tinklo atstovė Raminta Česnulienė.
Šaltuoju metų laiku su iššūkiais susiduria ne tik individai. Štai troleibusų parke žiemą vien elektros suvartojimo sąnaudos išauga beveik 50 procentų. Nors ši transporto priemonė veikia be akumuliatorių, bet paspaudus šaltukui irgi kartais nepajuda iš vietos.
„Žiemą padidėja sąnaudos: tai ir papildomas salono šildymas, taip pat padidėjusi trintis, kuriai įveikti reikia sunaudoti daug daugiau elektros energijos. Ore esanti drėgmė kondensuojasi pneumatinėse sistemose ir jos paprasčiausiai užšąla. O kai užšąla, sistema paprasčiausiai negali veikti. Kol jos neatšildome, turime problemų“, – pasakoja sostinės troleibusų parkams vadovaujantis Vidmantas Striška.
Jis teigia, kad ypač šaltu žiemos metu sulaukia keleivių skundų, kadangi troleibusai nebūna prišildyti tiek, kad būtų pakankamai komfortabilūs.
„Kaip žinote, mieste troleibusas dažnai stoja, atsidaro visos durys ir prišildyti orą yra gan sudėtinga“, – teigia V. Striška.
Speigas ir nepelnyta kontrolierių krata pakeliui į teatrą ar neužsivedantis automobilis vis tiek nepakirs žiemojančio lietuvio – nuo Donelaičio laikų dar ne prie to esame pripratę. O vietoje reziumė – kaip čia nepaklausi Vilniaus viešojo transporto generalinio direktoriaus, kodėl per didžiausius šalčius nuo troleibusų ūsų pasipila efektingos žiežirbos. Kurios, beje, nors atrodo gražiai, bet vėlgi papildomai kainuoja.
„Paprasčiausia vyksta trumpas sujungimas, kadangi tarp izoliatoriaus ir vandens tiesiogiai teka srovė, tada jau, kaip sakoma, sujungia. Kibirkščiuoja. Tai yra vanduo, kuris tampa kaip laidininkas: įsivaizduokime, kai du skirtingus polius leidžiame suliesti ir paprasčiausia susijungia, ir atsiranda kibirkštis. Tai kenkia laidams ir patiems troleibusams, srovės nuėmimo galvutėms“, – sako V. Striška.
