Kiek pinigų pernai prarado tūkstančiai gyventojų, kaupiančių pensijas

Beveik visi dirbantys žmonės yra sudarę pensijų kaupimo sutartis ir į jų sąskaitą pensijų fonde kas mėnesį pervedama tam tikra suma pinigų. Tačiau retas žino, kad fonduose nėra nė vieno euro ir kad tūkstančių gyventojų ten kaupiamas turtas gali ir nuvertėti.

Už gautus pinigus fondų valdytojai perka vertybinius popierius – pvz., įmonių akcijas, vyriausybių obligacijas ir kt. Pensijas kaupiantys gyventojai arba kitaip pensijų fondų dalyviai yra šių vertybinių popierių bendraturčiai.

Jei fondų valdomo turto vertė didėja, didėja ir tikėtina suma pinigų, kurią gyventojas turėtų gauti, kai pasiekus pensinį amžių bus išpirkta jo sukaupto turto dalis. Ir atvirkščiai – vertei mažėjant mažėja ir gautina suma.

Lietuvos banko duomenimis, 2017 m. visų 20–ies antrosios pakopos fondų vienetų (jais matuojama gyventojo turto dalis fonde) vertė vidutiniškai pakilo 4,51 proc.

Vis dėlto tai yra bendras rodiklis. 4 konservatyvūs pensijų fondai pernai fiksavo neigiamą turto vertės pokytį. Vien dėl to nukentėjo 89,7 tūkst. jų dalyvių. Pvz., fondo „Aviva europensija“ dalyviai taip per metus prarado beveik 1 mln. Eur, o „SEB pensija 1“ – per 0,7 mln. Eur.

Dėl infliacijos, t. y. prekių ir paslaugų brangimo, nuolat keičiasi ir pinigų, kurie išmokami pardavus fondo turto dalį, vertė.

Statistikos departamento duomenimis, pernai Lietuvoje fiksuota 3,9 proc. infliacija. Taigi įvertinus ją, reali vidutinė visų antrosios pakopos pensijų fondų vienetų vertė padidėjo tik 0,61 proc.

Dėl infliacijos dalies turto neteko ne tik visi konservatyvių fondų dalyviai, bet ir 287 tūkst. gyventojų – mažos akcijų dalies pensijų fondų dalyvių.

Viso gyvenimo investicija

Paprašytas paaiškinti, kodėl dalies fondų vertė sumažėjo arba jos didėjimas buvo mažesnis už infliaciją, Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos prezidentas Šarūnas Ruzgys aiškino, kad fondų tikslas yra uždirbti kuo didesnę grąžą ateities pensininkams.

Tačiau jis esą negali būti atsietas nuo atsakomybės subalansuoti riziką bei nustatyti skirtingo amžiaus fondų klientų grupėms tinkamą investicijų struktūrą. Į konservatyvios rizikos fondus rekomenduojama pereiti likus keleriems metams iki pensijos, nes šių fondų paskirtis yra ne maksimaliai rizikuoti, o išsaugoti per visą kaupimo laikotarpį išaugintų lėšų vertę prieš pensinį amžių.

„Trumpalaikius grąžos svyravimus lemia ekonominė situacija ir padėtis finansų rinkoje, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad II pakopa reiškia viso gyvenimo investiciją ir čia svarbiausias galutinis rezultatas.

Pensijų fondų rezultatai turėtų būti vertinami ne metų laikotarpiu, o kiek galima ilgesniu laikotarpiu todėl, kad akcijų rinkos svyruoja, o pensijų fondai yra skirti ilgalaikiam kaupimui. Bet net ir su pasaulį sukrėtusios 2008 m. ekonomikos krizės įtaka Lietuvoje neturime tokių fondų, kurie nuo savo veiklos pradžios būtų „minuse“, – tikino asociacijos vadovas.

Jo teigimu, visų II pakopos pensijų fondų vidutinė grąža, atskaičius turto valdymo mokestį, nuo veiklos pradžios siekia 4,8 proc. kasmet, o infliacijos vidurkis sudarė 3 proc.

„Šiuo metu turime tokią situaciją, kai konservatyvių finansinių priemonių pajamingumas yra žemas, kurį laiką palūkanos buvo ir neigiamos. Tačiau net ir tokioje situacijoje fondų valdytojų profesionalumas užtikrina ateities pensininkams didesnę grąžą, palyginti su kitomis finansinėmis priemonėmis, prieinamomis fiziniams asmenims, neprofesionaliems investuotojams, tarp jų – su indėlių palūkanomis“, – aiškino Š. Ruzgys.

Po kritimo atsigavo

Lietuvos banko Ilgalaikių taupymo ir draudimo produktų priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Juškevičienė taip pat nesureikšmino praėjusių metų pensijų fondų rezultatų.

„Tai yra ilgalaikio taupymo produktas, kurio galutinius rezultatus matysime po 30–35 metų (priklausomai nuo stažo ir kitų priežasčių), tad tiksliausias rodiklis yra kuo ilgesnis laikotarpis. Prisiminkime, kaip per 2008 m. pasaulinį sunkmetį pensijų fondų vienetų vertės „krito“ ir kaip po to sėkmingai atsigavo.

Dėl to trumpo ir vidutinio laikotarpio pokyčiai yra labiau skirti sekti rinkos pulsą ir stebėti tendencijas, šiuo metu tiksliausiai pensijų fondų grąžą atspindi 10 metų duomenys“, – komentavo specialistė.

Ji skaičiavo kad per pastarąjį dešimtmetį infliacija Lietuvoje siekė 2,9 proc. Tuo metu vidutinė svertinė II pakopos pensijų fondų metinė grąža sudarė 3,62 proc.: 100 proc. akcijų pensijų fondai generavo 5,44 proc. grąžą, vidutinės akcijų dalies – 3,54 proc., mažos akcijų dalies – 3,74 proc., o konservatyvūs fondai kasmet uždirbo vidutiniškai po 2,98 proc.

„Tai rodo, kad priklausomai nuo rizikos laipsnio, fondai generuoja didesnę ar mažesnę, bet teigiamą realią grąžą, taigi turto vertė auga. Kalbant apie realius būsimų Lietuvos pensininkų turto pokyčius reikia turėti omenyje, kad didžioji dalis (vidutiniškai apie 90 proc.) papildomą pensijos dalį II pakopoje kaupiančių gyventojų buvo pasirinkę fondus, kuriuose buvo didesnė ar mažesnė akcijų dalis.

Per ilgesnį laikotarpį šie fondai generavo didesnę grąžą nei mažiau rizikingi obligacijų fondai. Vis dėlto, ilgalaikio investavimo strategija turėtų remtis gyvenimo ciklo principu. Kai jauname amžiuje investuojama į rizikingesnius fondus, o metams bėgant rizika vis mažinama, kad prieš pensiją būtų išsaugotas jau sukauptas turtas“, – aiškino D. Juškevičienė.

Lietuvos bankas nenurodė, kokia buvo fondų grynoji grąža po visų atskaitymų – t. y. po to, kai pensijų fondų valdytojai nuskaičiavo fondų valdymo mokesčius. Šis rodiklis esą paaiškės apie vasario pabaigą, kai Statistikos departamentas paskelbs 2017 m. IV ketvirčio darbo užmokesčio duomenis.

Rizika išlieka ir ateityje

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas nesistebėjo, kad dalis fondų pernai fiksavo neigiamą grąžą. Jo nuomone, tai tik patvirtina, kad dabartinę sistemą reikia tobulinti, idant gyventojai neprarastų pinigų.

„Patys rezultatai yra tik dalis viso proceso, kurio tikslas yra sukaupti sumą ir paversti ją kaip pensiją. Rezultatai, ypač konservatyvių fondų nestebina. Grėsmė ir rizika išlieka ir ateityje. Per kelerius metus susidarė paradoksali situacija. Jei po truputį auga obligacijų palūkanos, tai tų obligacijų vertė mažėja. Turbūt dėl šios priežasties fondų rezultatai tokie ir yra. Ateityje rizika, matyt, yra dar didesnė, jei tos palūkanų augimo tendencijos tęsis.

Taigi, kaupiamojoje pensijų sistemoje turėtų būti įdiegtas principas: kuo žmogus vyresnis, tuo jo investicijos turėtų būti konservatyvesnės, nors jis gali tapti ir nuostolingas dėl būtent šitos situacijos“, – aiškino politikas.

Anot jo, tai yra vienas iš iššūkių, kurį reikia įvertinti pertvarkant antrąją pensijų kaupimo pakopą. Esą apie tai yra diskutuojama tiek su Lietuvos banku, tiek su Finansų ministerija.

„Apie dalį problemų tiek Romas Lazutka, tiek Raimondas Kuodis ir aš rašome ne vienerius metus. „Sodros“ sistema, kaip tokia, turi išlikti. „Sodros įmokų negalima pervedinėti į kaupiamuosius fondus, nes tai yra daroma būsimųjų pensijų sąskaita.

Tie, kurie uždirba vidutines pajamas ar kažkiek didesnes, jų „Sodros“ pensija sumažėja. Jei ir toliau tvarkysime ekonomiką, šešėlinę ekonomiką, jei keisis demografinės tendencijos, jų „Sodros“ pensija augs sparčiau, negu galimai bus tas prieaugis, susidarantis iš fonduose sukauptų pinigų“, – kalbėjo S. Jakeliūnas.

Jo teigimu, šie argumentai, kaip ir tarptautinių organizacijų rekomendacijos, įtikina, kad būtina atskirti kaupimo fonduose ir „Sodros“ arba einamųjų įmokų ir išmokų sistemų pinigus:

„Ir tų organizacijų ir bent jau mano asmenine nuomone, kaupiamąją sistemą reikia išlaikyti nepaisant investicijų grąžos svyravimų. Tikėtina, kad per ilgą laiką investavimas duos rezultatą. Tačiau kaupti reikia iš papildomų pinigų – t. y. iš darbuotojo, darbdavio, pinigų, o ne „Sodros, kaip yra dabar. Taigi tie pokyčiai yra reikalingi.“