Susitikime su žurnalistais trečiadienį apie tai kalbėjo socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.
Jis užsiminė, kad jau yra parengti įstatymų projektai, kuriais bus keičiama dabartinė pensijų kaupimo sistema ir dar kartą iš esmės peržiūrimas darbo apmokestinimas.
Visuomenei projektai turėtų būti pristatyti 2018 m. pradžioje, o įsigalioti jau 2019 m.
Anot ministro, dabartinė sistema neteisinga, nes ji supriešina dabartinius ir būsimus pensininkus.
Viena vertus, iš „Sodros“ į fondus pervedami pinigai, kurie esą turėtų būti skirti dabartinių senjorų pensijoms. Pvz., pernai į fondus buvo pervesta 153 mln Eur.
Kita vertus, nedaug pensiją kaupiančių darbuotojų žino, kad dėl kaupimo būsima jų „Sodros“ pensija bus 10–15 proc. mažesnė.
Parengtais įstatymų projektais turėtų būti sprendžiamos šios dvi problemos.
„Bus daroma, kad iš „Sodros“ biudžeto nebūtų mokama į antrą pakopą. Taip pat bus atstatoma 100 proc. „Sodros“ pensija. Antra kaupimo pakopa turėtų būti patraukli dalyvauti, kad būtų patrauklu kaupti. Esame parengę projektą, kad būtų patraukliau.
Tačiau jo nenorime dėti ant stalo, nes įsibėgėja dabartinės mokesčių permainos. Gali būti daug intensyvesnio dalyvavimo“, – galimai apie didesnes pačių darbuotojų ir galbūt valstybės biudžeto įmokas į pensijų fondus užsiminė L. Kukuraitis.
Jis taip pat užsiminė, kad jeigu būtų priimti parengti projektai, kitąmet kaupiantys pensijas turės priimti naują sprendimą, kaip kaups ateityje.
Ministro teigimu, neatsisakoma sumanymo visiems vienodą pagrindinę arba bazinę pensiją mokėti iš valstybės biudžeto, o ne iš „Sodros“ lėšų. Tai padarius mažiausias pensijas galima būtų didinti ne tik pagal įstatyme numatytą indeksavimą, bet ir politiniais sprendimais.
„Turime gauti politinę valią, kad pertvarka egzistuotų. Valstybines pensijas taip pat peržiūrėti. Dėsime viską ant stalo“, – komentavo ministras.
Be to, jis užsiminė, kad veikiausia vėl bus keičiamas ir darbo apmokestinimas:
„Dėl mokesčių esminės pertvarkos. Man atrodo, reikia tik paskutinių pritariančių asmenų – premjero ir finansų ministro. Visi supranta, kad tą reikia daryti. Eina kalba apie darbo mokesčių konsolidavimą. Socialinio draudimo įmokas sujungus su gyventojų pajamų mokesčiu atsiras didesnės galimybės didinti mokesčių progresyvumą iš apačios.“
Vis dėlto Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos prezidentas Šarūnas Ruzgys DELFI sakė, kad su jo vadovaujama asociacija jokie projektai nebuvo derinti:
„Esame nustebę valdžios atstovų teiginiais, kad projektai yra suderinti su socialiniais partneriais. Mums jokie konkretūs pensijų sistemos pertvarkymo projektai nebuvo pristatyti ir juo labiau tikrai niekas nebuvo suderinta. Panašu, kad jei kažkokie projektai ir egzistuoja, tai nebent sukurti už uždarų valdžios atstovų durų“.
L. Kukuraitis taip pat priminė, kad šiuo metu motinystės ir ligos draudimo įmokų surenkama mažiau nei išmokama išmokų. Esą 100 mln. Eur „Sodros“ biudžeto lėšų iš pensininkų atiduodama motinoms.
Šiuo metu kaupti pensiją antrosios pakopos fonduose galima dviem būdais.
Daugelis dirbančiųjų kaupia minimaliai – į fondus pervedama 2 proc. jų „Sodros“ įmokų.
Kita dalis darbuotojų kaupia prieš šios dalies pridėdami 2 proc. savo pačių darbo užmokesčio ir papildomai gaudami 2 proc. vidutinio atlyginimo dydžio priemoką iš valstybės biudžeto.
„Sodros“ duomenimis, iš viso yra per 1,2 mln. asmenų pasirašiusių antrosios pakopos pensijų kaupimo sutartis.
„Šiandieninė socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio žinia apie jau suplanuotą kardinalią pensijų sistemos reformą pirmiausia rodo, kad valdžios atstovai prisiėmė vienašališką teisę be socialinių partnerių nuspręsti, kaip atrodys ir kaip veiks 1,3 mln. realių žmonių ir jų pensijų santaupų paliesianti sistema.
Akivaizdu, kad iki galo nėra suprantama, jog sistema, kurią planuojama reformuoti, yra ne kažkoks biurokratinis aparatas keičiamas pagal norus ar užgaidas, bet viena jautriausių socialinių grupių – darbingų ir dirbančių, mokesčius mokančių piliečių. Iki šiol nežinome nei mes, nei jie, kiek parengti pasiūlymai yra radikalūs ir ar atitinka tarptautinių organizacijų rekomendacijas bei sistemos dalyvių lūkesčius.
Maža to, tokia situacija leidžia teigti, kad jei reformos planai egzistuoja, tai jie buvo parengti už uždarų durų, nuosekliai jų nederinant su suinteresuotomis šalimis bei socialiniais partneriais, nors viešojoje erdvėje iki šiol skleidžiama žinia, kad dialogas vyko ir vyksta. Atsakingai pareiškiu, kad tai netiesa ir tai mums, kaip socialiniams partneriams kelia didelį nerimą, kadangi patys ne kartą teikėme pasiūlymus ir siekėme kalbėtis apie galimus sistemos evoliucinio tobulinimo variantus. Tačiau drastišką reformą valdžios atstovai dėl jiems vieniems žinomų priežasčių pasirinko vietoje konstruktyvaus dialogo.
Kita vertus, iškalbinga ir tai, jog ką išgirdome apie pavasarį planuojamus pateikti „siurprizus“, savaime siurprizas nebuvo. Veikiau tik dar kartą pasitvirtino, kad valdžios atstovai socialiai jautrius sprendimus priima vienašališkai, planuoja reformas ir rengia projektus, apie kuriuos ne tik socialinius partnerius, bet ir visą visuomenę informuoja per žiniasklaidą, jau post factum.
Šiuo atveju socialiniai partneriai buvo ignoruojami, į juos nebuvo kreiptasi, su jais nei planai, nei projektai derinti taip pat nebuvo. Tokia valdžios praktika nekelia pasitikėjimo ir juo labiau niekaip neatspindi bent jau formaliai deklaruojamos partnerystės. Ir tik dar kartą parodo, kad sisteminis žvilgsnis iš valdžios aukštumų praleidžia svarbiausius „sistemos“ elementus – realius žmones ir jų teisėtus lūkesčius.“
