Tai, kad skandinavai laimingi žmonės nėra naujiena. Štai Danijos sostinė Kopenhaga dažnai neoficialiai yra vadina laimingiausiu miestu pasaulyje. Tačiau vasario pabaigoje vykusioje diskusijoje „Idėja Kaunui“ užgimė nauja ambicija: kodėl gi Kaunas negalėtų tapti laimingiausiu miestu Europoje?

Anot Lietuvos socialinių tyrimų centro atstovo Boguslavo Gruževskio ši idėja yra įgyvendinama ir tam nereikia nacionaliniu lygmeniu priimamų sprendimų – užtektų ryžtingų savivaldybės veiksmų.

Veiksmai jau pradėti

Kaip DELFI pasakoja Kauno miesto vicemeras Simonas Kairys, kauniečių laimės klausimas yra vienas iš Kauno miesto strateginiuose dokumentuose aptariamų dalykų. Anot jo, todėl ir atsirado vienas iš „Kaunas 2022” projektų – „Dizainas laimei“ bei kovo mėnesį būna švenčiama tarptautinė laimės diena.

S. Kairys pastebi, kad per pastaruosius metus Kaune pasikeitė ne tik miesto išvaizda, bet ir darbo kultūra, atsirado daugiau užsienio investuotojų. Kalbėdamas apie laimei svarbius faktorius, vicemeras sako, kad Lietuvoje yra svarbūs ekonominiai faktoriai, turtinė nelygybė. „Emigrantų apklausose dažniausiai nurodoma, kad darbo vieta būtų priežastis grįžti, kad žmogus jaustųsi Lietuvoje laimingas“, – sako S. Kairys.

Simonas Kairys

S. Kairys pabrėžia, kad yra problemų, kurių savarankiškai miestas neišspręs, pavyzdžiui, sveikatos paslaugos, tačiau miesto savivaldybė kreipia dėmesį į sportavimo infrastruktūrą. „Kalbant apie socialinę sferą, nemanau, kad vien tik Kaunas gilinasi į socialinių paslaugų užtikrinimą, bet kad jos užtikrintų ir žmogaus orumą. Pavyzdžiui, kad ligotiems, seniems kuo daugiau paslaugų būtų namie, o ne kažkokioje įstaigoje ar institucijoje“, – teigia pašnekovas.

S. Kairys teigia, kad iš Sovietų Sąjungos laikų esame paveldėję problemų, kurių dar nepajudinome, pavyzdžiui, tankiai apgyvendintos sovietinės statybos mikrorajonų teritorijos. Anot S. Kairio, svarbūs ne tik vaikų žaidimo aikštelių ar automobilio stovėjimo vietų klausimai, bet žmonės turi susitarti, kaip gyvens. „Vien pastato renovacija laimingu žmogaus nepadarys. Į tai turime žiūrėti kompleksiškai: turi būti sutvarkytas šalia esantis parkas, aplinka kiek įmanoma pritaikyta šiandieninio žmogaus poreikiams. Tomis kryptimis ir yra judama.

Jei jums pavyko Kaune padaryti proveržį su paveldiniais pastatais (turime tikrai puikiai funkcionuojančią paveldotvarkos programą), matai kaip pastatai tvarkosi, fasadai šviesėja, tai to proveržio tikrai nėra už miesto centro“, – apie ateities planus prasitaria pašnekovas.

3 danų laimės priežastys

Kaip pasakoja B. Gruževskis, yra trys priežastys, dėl kurių Danijoje bei kitose Skandinavijos šalyse yra aukštas gyventojų pasitenkinimo lygis bei aukštas laimės koeficientas. „Viena iš jų – mažiausia pajamų nelygybė. Šios šalys jau ilgą laiką plėtoja socialiai orientuotą mokesčių politiką. Mokesčiai yra pakankamai aukšti. Žiūrint į vidurkį, aukščiausi Europoje. Atitinkamai, mokesčių pagalba yra sumažinama gyventojų pajamų nelygybė“, – sako ekspertas.

Boguslavas Gruževskis
Aukštą solidarumo lygį gerai iliustruoja apmokestinimo sistema – aukšta mokesčių diferenciacija, progresyvumas. Nėra nepasitenkinimo turtingesniu sluoksniu, kadangi žmonės supranta, kad daugiau sumokėti gali tas, kuris daugiau turi.
B. Gruževskis

Antroji priežastis, teigia B. Gruževskis – itin aukšta viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas. Anot pašnekovo, skandinavai daug nuveikę, kad žmonės, kuriems reikalinga paslauga, gautų ją laiku bei labai kokybiškai. „Ši priežastis užtikrina socialinį saugumą – nepriklausomai nuo pajamų, išsilavinimo žmogui nekyla baimės, abejonių dėl būtiniausių, svarbiausių poreikių patenkinimo lygio ir kokybės“, – sako B. Gruževskis.

Trečioji pašnekovo įvardyta priežastis – aukštas visuomenės solidarumo lygis ir pagarba žmogui, individui, jo laisvei. „Ši priežastis yra labai svarbi, ji plačiai pasireiškia darbo sferoje. Nepriklausomai nuo žmogaus vietos įmonės hierarchijoje, visada yra užtikrinamas jo orumas. Žmogus žino, koks jo atlyginimas, kada atostogos, kiekvienas turi teisę pasakyti savo nuomonę, elgtis pagal savo principus.

Aukštą solidarumo lygį gerai iliustruoja apmokestinimo sistema – aukšta mokesčių diferenciacija, progresyvumas. Nėra nepasitenkinimo turtingesniu sluoksniu, kadangi žmonės supranta, kad daugiau sumokėti gali tas, kuris daugiau turi. Tikrai negirdėjau pasakymų, kad žmonės bėgtų iš Danijos ar Švedijos, nes aukšti mokesčiai. Jie supranta, kad moka už šalies gerovę“, – akcentuoja pašnekovas.

B. Gruževskis pastebi, kad nepasitenkinimas aukštais mokesčiais yra būdingas primityvioms visuomenėms. Šiuo atžvilgiu, anot jo, Lietuvą galėtume priskirti prie jų.

Kopenhaga

Per ilgai slapstomės po Sovietų Sąjungos šešėliu

Kaip aukštas gyventojų solidarumas atsispindi realybėje? Kaip pasakoja beveik 3 metus Danijoje gyvenusi Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos valdybos narė, viešųjų ryšių atstovė ir „Kaunas 2022 Europos Kultūros Sostinės“ projektų platformos koordinatorė Indrė Aleksandravičiūtė, danai gyvenime vadovaujasi Janteloven taisyklėmis. „Jos skamba maždaug taip: nebūk geresnis už kitus, nenorėk iš gyvenimo per daug, visi yra lygūs. Dėl šios priežasties dažnai danai nesirengia kažkaip įmantriai. Jie niekada nesielgs iššaukiančiai, nes bijo išsiskirti. Tai formuojama nuo pat vaikystės“, – pasakoja I. Aleksandravičiūtė.

Sakiau, kad mažesnė nelygybė skatina aukštesnį laimingumą pagal vertinimo rodiklius, o mes turime aukščiausią nelygybę visoje Europos sąjungoje. Turime vieną didžiausių skurdo rodiklių ES, mažiausiai investuojame į viešąsias paslaugas. Pažiūrėkite, kaip Lietuvoje išvystytas profsąjungų dalyvavimas įmonių valdyme.
B. Gruževskis

Bet tai, anot jos, nebūtinai atspindi šių dienų danų požiūrį. „Jei kalbėtume apie tai, kodėl šiais laikais danai juda į priekį, tai manau pagrindas būtų visai kitas dalykas – pasitikėjimas. Danai pasitiki vieni kitais. Kopenhaga ir bendrai Danija yra viena saugiausių vietų . Žmonės žino, kad jų laimė išliks, net jeigu jie sutiks kokią nors duobę savo kelyje, vien tik dėl to, kad jie fokusuojasi į vieni kitų gerovę“, – teigia pašnekovė.

Sužinojus apie tokį danų istorinį laimės suvokimą, gali kilti mintis, kad laimei, kurią jaučia gyventojai yra svarbūs ne tik ekonominiai aspektai, bet ir tautinis mentalitetas. Su tuo sutinka ir B, Gruževskis, tačiau jis nemano, kad lietuvių nepasitenkinimas yra Sovietų Sąjungos palikimas.

Anot jo, lietuviai yra linkę prisidengti pokomunistine koncepcija, nors ją galėjome naudoti iki 15-20 nepriklausomybės metų. „Dabar tuoj bus 30 metų. Faktiškai pasikeitė visa karta. Tai karta, kuri neturi nieko bendro su Sovietų Sąjunga. Ir tų žmonių tėvai taip stipriai nepatyrė tarybinės prievartos.

Sakiau, kad mažesnė nelygybė skatina aukštesnį laimingumą pagal vertinimo rodiklius, o mes turime aukščiausią nelygybę visoje Europos sąjungoje. Turime vieną didžiausių skurdo rodiklių ES, mažiausiai investuojame į viešąsias paslaugas. Pažiūrėkite, kaip Lietuvoje išvystytas profsąjungų dalyvavimas įmonių valdyme“, – akcentuoja pašnekovas. Anot jo, viskas, kas daugiausiai įtakos daro europiečių laimei, Lietuvoje yra sužlugdyta ir tai yra padaryta mūsų pačių nepriklausomomis rankomis.

B. Gruževskis pastebi, kad tai vertėtų labiau vadinti ne tautiniu mentalitetu, bet socialiniu. „Jis pasireiškia aukšta nelygybe, žmogaus vertė sumenkinimu, viešųjų paslaugų neprieinamumu, žema kokybė, nusižengimais ir nebaudžiamumu. Tai sukuria žmogui nesaugią aplinką, o tai transformuojasi į nepasitenkinimą. Mes labai bijome nesaugumo, nes tai užkoduota mūsų psichinėje sistemoje“, – sako B. Gruževskis.

Šiuo metu, jeigu Lietuvoje būtų galima mokėti „į rankas“ apie 900-1000 eurų tai būtų galima užtikrinti tokį gyvenimo lygį kaip Kopenhagoje.
B. Gruževskis

Turtai laimės neprideda

Tačiau, akcentuoja pašnekovas, ekonominės sąlygos Lietuvoje yra pakankamos, ypač tokiuose centruose kaip Vilnius, Kaunas, kad žmogus jaustųsi laimingas. Jis tai paaiškina teigdamas, kad laimės vertinimo kontekste yra dvi mokslinės paradigmos: socialinė-ekonominė ir psichologinė.

„Pagal socialinę-ekonominę paradigmą – laimė yra tinkamų sąlygų pasekmė. Jos atstovai labiau vertina įvairius socialinius rodiklius, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai daro įtaką žmogaus gerovei. Labiau akcentuojame išorinės aplinkos būseną. Pagal šį rodiklį Skandinavijos šalys labai skiriasi nuo Lietuvos.

Kita paradigma – laimė suvokiama kaip emocinė būsena, kurią galima patirti įvairiomis sąlygomis. Labiau akcentuojama skirtingų žmonių būsenų kokybė ar gebėjimas išgyventi pasitenkinimo, džiaugsmo, laimės būseną. Šiai paradigmai ekonominės sąlygos nėra tokios reikšmingos“, – pasakoja pašnekovas.

Boguslavas Gruževskis

Ir nors socialiniais-ekonominiais rodikliais atsiliekame nuo skandinavų, B. Gruževskis teigia, kad bendrame pasaulio kontekste Lietuva neatrodo taip blogai ir dažnai patenka į geriausių šalių 40-tuką. „Taip, gal ne visada patenkame į 30-tuką, bet 40-tukas jau tikrai yra pakankamai aukštas lygis. Gal mums norėtųsi būti 20-tuke. Tai būtų didelis šuolis, nesakau, kad nepasiekiamas, bet tikrai reikėtų žymiai daugiau dirbti pagal tuos tris pirmus punktus: maža pajamų nelygybė, pajamų diferenciacija ir solidarumas“, – teigia B. Gruževskis.

Anot B. Gruževskio, laimė proporcingai neauga, jei auga žmogaus turtas. Kitaip pasakius – jei yra patenkinti žmogaus poreikiai, tai atsiradęs perteklius nepadaro žmogaus laimingesniu.

Laimė – savivaldybių rankose

Jei šiandien Lietuvoje esančių sąlygų užtenka, kad gyventojai būtų laimingi, ką turėtų daryti toks miestas kaip Kaunas, jog taptų laimingiausiu Europoje? Nors Kopenhaga, dėsto B. Gruževskis, yra sostinė, turi uostą ir turi didesnį darbo užmokestį, Kaunas vis tiek turi savo pranašumų.

Kaunas Laisvės alėja Soboras

„Kaunas turi du dalykus. Jis turi ekologinę aplinką (turiu omenyje užterštumą, kamščius ir t.t.) ir Kaunas yra žalesnis, turi kalvas“, – sako B. Gruževskis. Tai, pasak specialisto, gali jau savaime pritraukti tam tikrus žmones.

Tai Kaunas gali daryti nepriklausomai nuo visos Lietuvos. Darželiai, mokyklos, jų kokybė, kontrolė, vaikų užsiėmimai, laisvalaikis – turime nemažai lėšų socialinės paramos sistemoje, kurias galime perskirstyti vaikų ugdymui, tame tarpe ir tėvų.
B. Gruževskis

Tačiau pajamų nelygybės, sako pašnekovas, taip lengvai nepakeisime. „Nors Kaunas eina gera kryptimi. Naujos investicijos tikrai atneša galimybių steigti gerai apmokamų darbo vietų. Šiuo metu, jeigu Lietuvoje būtų galima mokėti „į rankas“ apie 900-1000 eurų tai būtų galima užtikrinti tokį gyvenimo lygį kaip Kopenhagoje“, – įsitikinęs B. Gruževskis.

Kitas žingsnis, kurio gali imtis Kaunas – didinti viešųjų paslaugų prieinamumą. „Tai Kaunas gali daryti nepriklausomai nuo visos Lietuvos. Darželiai, mokyklos, jų kokybė, kontrolė, vaikų užsiėmimai, laisvalaikis – turime nemažai lėšų socialinės paramos sistemoje, kurias galime perskirstyti vaikų ugdymui, tame tarpe ir tėvų. Šiandien Kaunas turi milijonų, kurių nepanaudoja tiesiogiai piniginiai paramai, kurią gali perskirstę naudoti žmonių socialinio saugumo didinimui. Tik reikia dirbti su informacija, kad gyventojai žinotų, kur kreiptis, kaip ir panašiai.

Antra, ką gali daryti Kauno savivaldybė ir gyventojai – didinti gyventojų solidarumą, skatinti tarpusavio pagalbos priemones, pavėžėjimą, pensinio amžiaus gyventojų bendradarbiavimą, skatinti ir plėtoti jaunimo organizacijas. Visa tai, kad kuo labiau galėtų reikštis visuomenės, bendruomenės laisvoji nuomonė ir valia. Skatinti tame tarpe ir profsąjungų veiklą, kad solidarumas, empatija, pagarba šalia esančiam taptų norma, o ne tik deklaruojamu teiginiu“, – akcentuoja B. Gruževskis.

Kaip pabrėžia B. Gruževskis, viešųjų paslaugų kokybės, prieinamumo ir gyventojų solidarumo klausimai yra kiekvienos savivaldybės lygmens klausimai, kuriems nereikia nacionalinio sprendimo. „Jei tikrai yra valia, tai Vilnius, Kaunas ar Klaipėda gali tai daryti: tartis su įmonėmis dėl kokių nors papildomų įmokų į biudžetą, kadangi saugumas, geresnis apšvietimas bus pagalba ir darbdaviams. Investuojant į miestą, sąžiningai panaudojant lėšas visi laimi: gyventojai labiau pailsi, saugiau grįžta namo“, – teigia ekspertas.

Darbo užmokestį didina užsienio investuotojai

Pasiteiravus, ar realu, kad kauniečiai „į rankas“ gautų apie 900-1000 eurų, S. Kairys patikina, kad čia svarbūs užsienio investuotojai. „Miestas turi labai geras sąlygas – vien akademinis dėmuo lemia miesto vystymąsi pozityviai. Aiškiai matome, kad sektoriuose, kuriuose dirba užsienio kapitalo įmonės, trečdaliu yra didesni atlyginimai. Kitaip tariant, mums reikėtų toliau tęsti tokią politiką, taip miestą valdyti, kad jis būtų patrauklus tokioms darbo vietoms kurtis. Čia viena medalio pusė.

Kita medalio pusė – savivaldybė. Vien šių metų biudžete, kurį visai neseniai tvirtinome, net 12 milijonų yra numatyta švietimo, kultūros ir socialinio sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimui. Miestui tai nemažas indelis sferai, kuriai atlyginimus moka pati savivaldybė. Reikia turėti omenyje, kad nepaisant centrinės valdžios idėjų ar norų, vis tiek daug dalykų sprendžiasi per savivaldos biudžetą“, – akcentuoja S. Kairys.

Taip pat S. Kairys užsimena, kad atsiranda vis daugiau galimybių vyresnio amžiaus žmonėms persikvalifikuoti ir taip toliau aktyviai bei sėkmingai dalyvauti darbo rinkoje.

Ir nors gyventojų laimės dar apklausomis savivaldybė esą nematuoja, S. Kairys yra įsitikinęs, kad 4 metai jau būtų tinkamas laiko tarpas įvertinti pokyčius ir ar tam tikri sprendimai buvo efektyvūs.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (298)