Ir apskritai kasininkės darbas tikrai ne prestižas. Geriau jau dejuoti už galvos susiėmus ir neveikti nieko, nei užsitraukti gėdą dirbant kasininke prekybos centre.
O aš kasininke dirbu jau daugiau nei 10 metų, esu tuo patenkinta ir į emigraciją manęs net su bizūnu niekas nenugins. Nė už ką nenorėčiau naktimis ir paromis lenkti galvą kokiame nors fabrike Anglijoje ar Airijoje vien dėl to, kad galėčiau nusipirkti didesnį televizorių ar butą. Ir visa tai toli nuo šeimos, artimujų. Čia, Lietuvoje, dirbdama kasininke aš turiu tiek, kiek man reikia. Galiu pasirūpinti savo šeima, galiu pasilepinti sočia vakariene, nueiti į filmą.
Per mėnesį vidutiniškai uždirbu apie pusantro tūkstančio. Kiti salės darbuotojai kartais taip susisuka, kad jų algos viršija net du tūkstančius. Aišku, pinigus moka ne už nosies krapštymą. Prekybos centre, kur aš dirbu, tokia labai aiški ir teisinga politika „kiek dirbi, tiek ir uždirbi“.
Kasininkės atlyginimas priklauso nuo to, kiek kiekviena kasininkė padaro apyvartos ir kiek aptarnauja klientų. Dar skaičiuojamas tam tikras koeficientas nuo visos parduotuvės apyvartos. Paprastai tariant, kuo greičiau sukasi kasininkė ir kuo daugiau spėja aptarnauti žmonių su pilnais prekių krepšiais, tai tuo didesnis ir atlyginimas. O jeigu visai parduotuvei mėnuo buvo sėkmingas – mums, kasininkėms, nubyra dar daugiau.
Prisidurti prie algos kasininkė gali kai į lentynas reikia krauti naujai atvežtas prekes. Dar papildomai mokama toms kasininkėms, kuriom tenka daugiau atsakomybių: tvarkyti stiklinę tarą, dirbti su lošimų terminalais, pildyti kasos knygas ir pan.
Visuomenės požiūris į vargšę kasininkę, kuri dirbdama paromis už kelis šimtus litų turi išlaikyti daugiavaikę šeimą, yra gerokai iškreipta. Nebent ta kasininkė tik iš principo nenori dirbti ir giliai širdyje daug mieliau sėdėtų Darbo biržoje, jeigu tik bedarbio pašalpa būtų keliais litais didesnė.
Aš labai tikiuosi, kad požiūris į kasininkės specialybę kada nors pasikeis. Nes ne mūsų, kasininkių, reikia gailėtis, o tų, kur gyvena už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos ir tų, kurie keiksnodami Lietuvą prakaituoja toli nuo šeimos ir tais pinigais dengia paskolą banke už dviejų aukštų namą ir naują automobilį.
Mano automobiliui jau tikrai daugiau nei dešimt metų, užtat aš kas vakarą su visa šeima sėdu prie vieno stalo. Kiekvienas pats renkasi, kaip ir kur jam geriau gyventi, ir aš pasirinkau dirbti kasininke Lietuvoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!