Nelaukta žinia
Kaip kiekvienas senamiestis, taip ir Kauno, turi kuo didžiuotis. Sausakimšos kavinės, kuriose be išankstinės rezervacijos savaitgalį vietos vargu ar rasi.
Dailės parduotuvėlės, iš kurių ne tik su moliniu varpeliu, bet ir pliušine ragana namo parsirasi. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, su savo neįkainojama ramybe ir akmenimis grįstu takeliu į Rotušę.
Yra ir dar viena vieta, be kurios Kauno senamiestis sunkiai įsivaizduojamas. Tai – legendinė maisto prekių parduotuvė „Riešutas“, šventovės pašonėje praleidusi net dvidešimt septynerius metus.
Jei jos medinių durų rankenos ir neklibinote, prie didelių langų tikrai ne kartą buvote prikišę nosį. Tiesa, nors juose vis dar stovi mediniai kubilai, tvorelės ir varnalėšomis puošti sietynai, apie kauniečių taip pamėgtą parduotuvę reikia kalbėti būtuoju laiku.
Daugiau nei prieš mėnesį parduotuvės lankytojai ant durų stiklo išvydo liūdną žinią skelbiantį užrašą – „Riešutas“ atsisveikina.
„Nesu iš tų, kurie puola į neviltį. Tikiu − jei užsidaro durys, atsiveria langas. – Nepaisant nepalankaus sprendimo, A. Dilijonienė tikino nepykstanti ant dvasininkų, su kuriais bičiuliavosi dvi dešimtis metų. – Žinoma, apmaudu. Juolab kad išsilaikėme net ir sunkmečiu, kai visi aplinkui užsidarė. Net ir tada, kai nustojome prekiauti alkoholiu, o pelnas buvo nulinis.“
Žmonių palaikymas
„Riešuto“ šeimininkai neslėpė, žinia iš Kauno arkivyskupijos jiems reiškė vieną – parduotuvė pasmerkta žlugti.
Visgi pasiduoti neleido ištikimiausi pirkėjai. Sužinoję apie jų mėgstamos parduotuvės uždarymą, šie būriais plūdo apraudoti senamiesčio simbolio. Ašarą prie prekystalio braukė ir garbaus amžiaus miestiečiai, ir jaunuoliai, po daugybės metų prisipažinę apie vaikystėje nuo padėklo nugvelbtą spurgą ar bandelę.
„Žinojau, kad su mūsų parduotuve užaugo ne viena karta, tačiau negalvojau, kad esame tokie mylimi ir reikalingi“, – už žmonių palaikymą dėkojo A. Dilijonienė. Į Vilniaus gatvėje esančią parduotuvę, pasak jos, ateidavo ne tik varškės ar pieno pritrūkę gyventojai iš aplinkinių senamiesčio gatvelių, bet ir lojalūs klientai iš atokesnių rajonų.
Keliolika metų už prekystalio stovėjusios pardavėjos Zita Maumevičienė ir Leonarda Grundienė visus juos pažinojo kaip savo gimines, todėl jei kuris ir pritrūkdavo pinigų, pirkinių maišelį namo parsinešdavo už skolos raštelį ar garbės žodį.
„Kartą sulaukėme vadinamųjų slaptų pirkėjų. Jie ilgai stovėjo ir neva kažką rinkosi. Galiausiai atsisuko į pardavėjas ir nuostabos kupinais balsais prabilo: „Kol patys nepamatėme, negalėjome patikėti, kad šiais laikais dar galima sutikti taip nuoširdžiai bendraujančių žmonių“, – darbuotojomis, kurias vadina antrąja savo šeima, džiaugėsi parduotuvės šeimininkas, A. Dilijonienės vyras Raimundas Dilijonas.
Rankų darbas
Atverti legendinio „Riešuto“ duris vėl ir vėl žmones traukė ne tik šmaikščiosios pardavėjos, bet ir išskirtinė parduotuvės aplinka, kurią ponia Angelina kūrė kartu su vyru ir bičiuliais.
Dekoracijos languose – menininkės Gailės Akelienės rankų darbas, stilizuoto namelio langines ir paukštelius virš jų drožinėjo medžio meistrai. Rąstus stilizuotam nameliui prie įėjimo rinko pats R. Dilijonas. Jis ir šiaudus stogui iš Rumšiškių muziejaus gabeno.
Senovinius rakandus sutuoktiniai surinko važinėdami po įvairius Lietuvos kaimus.
„Ilgai prie įėjimo stovėjo medinis suolelis. Po vieno moksleivių apsilankymo jis paprasčiausiai dingo. Nepatikėsite, praėjus trejiems metams, vieną rytą prie durų radau suolelį. Ne tą – kitą. Gal sutapimas, o gal vaikai suaugo ir suprato kvailai pasielgę. – Čia pat A. Dilijonienė prisiminė dar vieną įvykį, kuris ir sudėliojo tolesnę „Riešuto“ istoriją. – Prieš kelis mėnesius į parduotuvę užsuko vienuolė. Sužinojusi apie paskutiniąsias mūsų dienas, nubėgo melstis, o grįžusi papasakojo apie ją aplankiusį regėjimą, esą „Riešutas“ gyvuos ir toliau. Tai buvo tarsi ženklas.“
Gelbėjimo planas
Ilgai negalvoję sutuoktiniai ėmėsi „Riešuto“ gelbėjimo plano. A. Dilijonienė kreipėsi į Kauno senamiesčio draugijos vadovę Aistę Grybauskienę, kuri vos tik išgirdusi apie senamiesčio simbolio likimą padėjo rasti naujas patalpas.
Todėl jau visai netrukus ant vieno iš keturių senosios parduotuvės langų atsirado dar vienas lapelis, ištikimiausius „Riešuto“ bičiulius kviečiantis į naujas patalpas, kiek tolėliau nuo senamiesčio, bet arčiau centro ir Laisvės alėjos – Gedimino g. 33.
„Buvome prie vienos bažnyčios, dabar būsime prie kitos – Įgulos. Senasis „Riešutas“ buvo paženklintas 3-iuoju numeriu, naujasis – 33-iuoju“, – apie lemtingus sutapimus kalbėjo moteris.
Nors naujosios erdvės yra panašaus dydžio kaip ir senosios patalpos, langų čia – vos vienas. Todėl, pasak A. Dilijonienės, nepavyks atkurti ankstesnių kompozicijų. Nepaisant to, tobulindami naująjį interjerą šeimininkai stengsis neatitolti nuo senojo „Riešuto“ paveikslo, pavergusio pirkėjų širdis.
„Per šias Kalėdas sulaukėme atviruko iš Amerikos. Čia apsilankiusią moterį sužavėjo parduotuvės aplinka ir šiltas pardavėjų bendravimu. Tai verčia eiti tolyn ir tikėti, kad naujoje vietoje mes būsime tokie pat svarbūs kaip ir iki šiol“, – sėkmės sau linkėjo A. Dilijonienė.
Planuojama, kad parduotuvė duris atvers balandžio 15-ąją, o susirinkusius pirkėjus tądien sveikins ir linksmosios pardavėjos, ir parduotuvės savininkė.
Arkivyskupijos atstovas: išsiskirti nei lengva, nei malonu
Darius Chmieliauskas, Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai teigė galintis tik paantrinti, kad su „Riešuto“ parduotuve išsiskirti nėra nei lengva, nei malonu.
„Jie – mūsų ilgamečiai, patikimi partneriai, sutikę dėl vertybinės motyvacijos neprekiauti alkoholiu. Natūralu, kad bėgant metams nuomos kaina keičiasi. Neseniai Kauno arkivyskupijoje buvo sudaryta nauja ekonominių reikalų taryba, kurios didžiąją dalį sudaro kompetentingi ekonomikos ir verslo srities specialistai pasauliečiai, todėl jie siekia padėti Bažnyčiai kuo efektyviau rūpintis nekilnojamuoju turtu.
Jau greitai „Riešuto“ parduotuvės vietoje duris turėtų atverti nauja kavinė, kurioje nebus prekiaujama alkoholiu, jos savininkai pasiruošę mokėti net kelis kartus didesnį nuomos mokestį.
Turiu pabrėžti, kad beveik trys ketvirtadaliai Kauno arkivyskupijos valdomo nekilnojamojo turto tarnauja arkivyskupijos arba nacionalinio lygmens bažnytinių institucijų sielovadiniams, švietimo bei ugdymo poreikiams, kiek daugiau nei ketvirtadalis (t. y. 27 proc.) yra išnuomojama. Be to, už nuomą gautos pajamos yra skiriamos ir arkivyskupijos „Carito“, Šeimos, Jaunimo, Katechetikos centrams prižiūrėti ir išlaikyti.
Taip pat suteikiamos patalpos katalikiškoms bendruomenėms „Gyvieji akmenys“, „Sandora“, „Gailestingumo versmė“, krikščioniškam knygynui, Teologijos fakulteto bibliotekai ir kitoms organizacijoms.
Kylant pragyvenimo minimumui, atlyginimams ir mokesčiams, auga ir išlaidos, skirtos darbuotojams išlaikyti, todėl tai verčia kuriją rūpintis didesnėmis pajamomis. Esame dėkingi, kad rūpinatės miestiečių gerove ir tikimės, kad mums brangūs ir mieli kauniečiai supras bei teisingai vertins šią situaciją“, - sakė jis.
