Kaip vyresnio amžiaus žmogus, kuriam užleidžia vietą viešajame transporte ir eilėje prie pašalpų langelio, turiu jums priminti, kad dar ne taip seniai buvo tokie laikai, kai „Lauro Lapas“ buvo karščiausia vieta Vilniuje, ir visi valgytojai buvo skirstomi į tris grupes: į tuos, kas tame restorane jau buvo, į tuos, kurie dar nenuėjo, bet eis, kad būtų neprastesni už pirmuosius, ir tretieji, kurie viską gamina namie, nes jiems taip pigiau. Kiek jų pakomentuos šiandien prie šito straipsnio ir praneš, kad gaminasi patys?

Dar vienas klausimas, jei turite man minutėlę. Kodėl aš niekada nematau po koncerto recenzijos komentarų iš tų asmenų, kas groja namie pats sau groja skudučiais ir kanklėmis, ir taip sutaupo pinigų? Aš jums turiu dar vieną informaciją. Jeigu norite sutaupyti dar daugiau pinigų, niekada nesituokite ir neturėkite poros. Praktiškai viską galima namie pasidaryti sau pačiam, ir net nereikia nei puoštis, nei gėlių pirkti. Aš tik sakau. Tikriausiai jūs jau apie tai esate girdėję.

Taigi, restoranas „Lauro Lapas“, kur dirbo jaunas ir labai garsus virtuvės šeimininkas Deivydas Praspaliauskas, prieš keletą metų buvo didelė sensacija ir vieta, kur žmonės vesdavosi užsienio svečius: žiūrėkite, ir mes turime štai tokį restoraną, kur ant lėkščių visko labai mažai. Praspaliausko laikų restoranas buvo labai geras, bet vienintelė problema ten buvo, kad labai daugelis žmonių ateidavo ten po vieną kartą.

Į restoraną, mat, žmonės eina arba dėl maisto, arba dėl šou, arba dėl abiejų dalykų. Jeigu šou užgožia maistą ir nebekinta, tai antrą kartą žmonės neis, kaip dažniausiai neina antrą kartą žiūrėti to paties spektaklio.

Dabar „Lauro Lapas“ pakeitė ir virtuvės šeimininką, ir valgiaraštį, ir interjerą. Nesuprantamu būdu, buvusios „Nykštuko“ kavinės dvasia ir nuotaika ne tik neišsivėdino, bet, regis, yra stipresnė, nors viskas čia ne vaikams.

Tiems, kas nežino – „Nykštuko“ kavinė čia buvo sovietiniais laikais, ir tai buvo didžiulis truputį labiau vakarietiškos Lietuvos pasididžiavimas, nes tai buvo viena iš dviejų ar trijų maitinimų įstaigų šeštadalyje pasaulio sausumos teritorijos, pritaikytų vaikams, net su mažesniais staliukais ir ypatingais patiekalais, su gražiai ištapyta siena (tiesą sakant, dabar irgi neblogai išpiešta), ir voveryte, bėgančia rate. Net neįleisdavo suaugusiųjų be vaikų. Tankų, kareivinių ir karinių uniformų šalyje tai atrodė, kaip gabalėlis Vakarų. Paskui atėjo nauji laikai, ir kavinė užsidarė, o pusė milijono vilniečių kraipė galvas, nesuprasdami, kodėl ji negali veikti. „Mes tai tikrai eitume“.

Neitumėt jūs, o jei eitumėte, tai nemokėtumėte tiek, kiek reikėtų, kad ta vieta galėtų išsilaikyti.
„Lauro Lapas“ apie save sako, kad tai „itališkas, modernus namų restoranas“. Man patinka, kad jie atvirai prisiriša prie žinomos virtuvės ir nerašo apie save „tiesiog geras mielas maistas“, ar ko nors panašaus. Vilnius jau pavargo nuo tų vietų, kurios yra kiekvienam ir niekam.

Pasirenkame degustacinį meniu (€33 asmeniui) – man patinka degustaciniai, nes virtuvė visada bus gerai pasiruošusi, ir tikrai rodys savo stipriausiąją pusę. Skirtingai nei mano daugelis, aš nenoriu restoranų suvartyti. Man labiausiai patinka, kai jiems sekasi. Maloniausia rašyti apie sėkmingas vietas.

Lašiša su spragintais ryžiais – be galo švelni. Ir, aišku, žemoje temperatūroje virtas kiaušinis marškinėliuose. Jie žinojo, kad aš ateisiu (kiaušinis mane paperka beveik visada).

Ravioliai su antiena ir karamelizuotų porų padažu yra skanesni, nei atrodo. Tai nėra sėkmingo estetinio vaizdo patiekalas, fotografei niekaip neišėjo jį padoriai nufotografuoti, nes kaip bepasuksi, vis atrodo, kaip kokie užkepti koldūnai su majonezu ir fermentinio sūrio luobu. Bet skonis puikus, apskritai, antiena yra dar nepakankamai įsisavinta Lietuvoje sudėtinė dalis.

Viščiukas su perlinėmis kruopomis buvo tiesiog jaukus ir naminis (prisiminkime, tai juk naminis restoranas) – vištiena retai būna kupina skonio, bet čia ji tokia buvo.

Elniena buvo labai nebloga, nors bulvės prie jos man kažkodėl patiko dar labiau. Pagalvojau ir nusprendžiau, kad gal su elniena turiu ilgalaikį susipykimą: ar Lietuvoje, ar Italijoje, ar Švedijoje man kažkaip kaskart elniena būna blanki ir neįdomi. O gal jau tiesiog pavargau nuo gyvenimo? Ką gali žinoti.

Desertas man labai patiko savo gaivumu. Man deserte reikia kuo mažiau saldumo. Geriausias desertas man yra stiklinė kefyro arba juodos duonos riekė su druska, arba gabalėlis sūrio su trumais, jeigu jau klausiate. Tai čia nors ir nebuvo nė vienas iš tų dalykų, bet man patiko. Žiū, kokios didelės šilauogės.

Dviese sumokėjome €85,57 ir arbatpinigius. Pasakysiu taip – tikrai stiprus, kompetentingas, pasitikintis savimi restoranas su brandžiu, suaugusiu valgiaraščiu ir, palyginti su senąja vieta, didesniu akcentu maistui, o ne šou. Ar tokios vietos Vilniui reikia? Labai. Tai atrodo kaip restoranas, iš kurių formuosis mūsų naujosios kulinarinės tradicijos stuburkaulis: tarptautinis, su aiškia idėja, įvairių šalių sudėtinėmis dalimis ir skandinaviško stiliaus pateikimu ir interjeru. Kai Vilnius bus turtingesnis už Stokholmą, tokie restoranai, kaip „Lauro Lapas“, ten bus patikimo standarto sergėtojai.

Keturios žąsys iš penkių.

Lauro Lapas, Pamėnkalnio g. 24, Vilnius. Tel. +370 610 01215.

Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:00 iki 23:00 val. Šeštadieniais nuo 14:00 iki 23:00 val.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (397)