Vienas bankrotas tęsiasi jau 10 metų, kitas – dar ilgiau
„Ūkio banko“ ir „Snoro“ bankroto administratorius yra ta pati įmonė – UAB „Valnetas“. Šios įmonės generalinis direktorius ir bankų nemokumo administratorius – Gintaras Adomonis.
Šių dviejų bankų bankrotas Lietuvoje nuskambėjo garsiai ir tai ilgą laiką buvo žiniasklaidos dėmesio centre. Tačiau, nepaisant to, kad šiuo metu tai nėra naujiena numeris 1, bankroto procedūros vertos dėmesio, kadangi didžiausias kreditorius yra valstybė, o užsitęsusios procedūros finansiškai kai kam yra labai naudingos.
Teismo nutartis dėl „Snoro“ bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 7 d. UAB „Valnetas“ šio banko administravimą perėmė 2014 m. IV ketv. Prieš tai banko bankroto administratoriumi buvo Neilas Cooperis. Tuo metu nutartis dėl „Ūkio banko“ bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2013 m. gegužės 2 d. ir UAB „Valnetas“ šį banką administruoja nuo pirmos dienos.
Svarbu ir tai, kad patys bankai yra pasitelkę konsultantus. „Snoro“ atveju konsultantams už paslaugas nuo UAB „Valnetas“ paskyrimo iki 2022-12-31 buvo išmokėta 13,25 mln. Eur, įskaitant PVM ir kitus mokesčius. „Ūkio banko“ atveju – 9,59 mln. Eur, įskaitant PVM ir kitus mokesčius. Šios išlaidos buvo patirtos apmokant tiek tarptautinių, tiek nacionalinių paslaugų teikėjų paslaugas.
Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos, kontroliuojančios nemokumo administratorių veiklą, vadovas Audrius Linartas nurodė, kad didžiausias kreditorius yra valstybė: „Taip, abiem atvejais didžiausias kreditorius yra valstybė. „Snoro“ atveju tai sudarė 60,08 proc. (1 196 090,9 tūkst. Eur) nuo bendro kreditorinių reikalavimų dydžio, „Ūkio banko“ atveju atitinkamai – 62,05 proc. (307 310,00 tūkst. Eur).
Bankroto administratorius taip pat informavo, kad „Snoro“ atveju iki 2023-05-11 kreditoriams yra išmokėta 957 696 tūkst. Eur išmokų. 2023-05-11 dienai likę nepatenkinti šie kreditoriniai reikalavimai: 2-os eilės kreditorių reikalavimai – 339 837 108 Eur, 3-os eilės kreditorių reikalavimai – 3 665 748 Eur, 4-os eilės kreditorių reikalavimai – 733 307 327 Eur, 7-os eilės kreditorių reikalavimai – 59 346 038 Eur. Iš viso – 1 136 156 223 Eur.
Remiantis G. Adomonio pateiktais duomenimis, „Ūkio banko“ atveju iki 2023-05-11 kreditoriams yra išmokėta 63 397 tūkst. Eur išmokų. 2023-05-11 likę nepatenkinti šie kreditoriniai reikalavimai: 2-os eilės kreditorių reikalavimai – 215 294 768 Eur, 3-os eilės kreditorių reikalavimai – 4 084 011 Eur, 4-os eilės kreditorių reikalavimai – 154 467 731 Eur, 6-os eilės kreditorių reikalavimai – 27 298 451 Eur. Iš viso – 401 144 962 Eur.
A. Linartas informavo, kad „Ūkio banko“ atveju visi patvirtinti kreditorių reikalavimai siekė 473 230 Eur. Valstybės reikalavimai, įskaitant ir garantuoti įkeitimu, sudarė 307 310 Eur. Valstybės reikalavimo dalis nuo bendro reikalavimo siekė 64,9 proc. Valstybės reikalavimo tenkinimas siekia 17,6 proc. Bendras kreditorių reikalavimų tenkinimas – 13,4 proc. Kreditorių skaičius – 973.
Kada bankrotas galėtų baigtis, neįvardijo
„Kalbant apie bankų turtą, šiai dienai iš esmės visas bankų turėtas turtas yra realizuotas. Dabartiniu metu tiek „Snoro“, tiek „Ūkio banko“ atveju vyksta keli teisminiai procesai užsienio ir Lietuvos jurisdikcijose, kuriais siekiama gauti bankų patirtų nuostolių atlyginimą ir iš kurių gautos nuostolių atlyginimo sumos būtų išmokėtos atitinkamo banko kreditoriams, padengiant kreditorinius reikalavimus.
Tik priminsiu, kad „Snoro“ bankroto procese administratoriui ir konsultantams pavyko pasiekti vertingiausią taikos susitarimą Lietuvos istorijoje – pagal šalių pasirašytą sutartį Šveicarijos bankas „Julius Baer & Co Ltd“ BAB bankui „Snoras“ sumokėjo 105 mln. Eur.
Delfi bendravo su trimis ekspertais ir jie nuogąstavo, kad abiejų bankų bankroto procedūros užsitęsė pernelyg ilgai. Tai esą brangiai kainuoja ir tokia situacija naudingiausia bankroto administratoriui ir konsultantams, kurie iš to turi tiesioginės naudos.
Šią situaciją paprašėme įvertinti G. Adomonio. „Bankų bankroto procesai nėra tipiniai, yra susiję su daugeliu užsienio jurisdikcijų, ten buvusiais bankų turtiniais interesais, vykusiais ir dar vykstančiais teisminiais procesais. Nurodytų bankų likvidavimui taip pat didelę įtaką turi prieš atsakingus asmenis vykstančios Lietuvoje baudžiamosios bylos, kurios dabartiniu metu yra dar tik nagrinėjamos pirmos instancijos teismuose“, - teigė G. Adomonis.
Kada baigsis, ekspertų vertinimu, jau ir taip užsitęsęs bankų bankroto procesas, G. Adomonis Delfi neįvardijo: „Nemokumo administratorius deda visas pastangas, kad bankų likvidavimo procesai būtų užbaigti kaip galima greičiau, tačiau, kaip buvo minėta, jų baigtis priklauso nuo vykstančių teisminių procesų. Nemokumo administratorius turi nusistatęs konkrečius siekiamus bankų likvidavimo terminus, tačiau jų atskleisti negali taktiniais tikslais, kadangi tai gali padaryti neigiamą įtaką vykstantiems bankų patirtų žalų atgavimo procesams.“
Kokiu būdu UAB „Valnetas“ buvo paskirta vykdyti abiejų bankų bankroto procedūras?
„„Ūkio banko“ bankroto administratoriaus atrankos konkursą organizavimo Lietuvos bankas, o „Snoro“ paskiriant UAB „Valnetas“ – „Snoro“ kreditorių komitetas, todėl tikslūs duomenys apie šiuos procesus UAB „Valnetas“ nėra prieinami. Tačiau visais atvejais yra aišku, kad bankroto administratorius buvo atrinktas konkurso būdu“, - aiškino G. Adomonis.
Kodėl bankrotas užsitęsė?
Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos vadovas A. Linartas, paklaustas, ar ne pernelyg ilgai vyksta bankų bankroto procesas, teigė: „Priežasčių yra ne viena. Pirmiausia, „Snoro“ atveju, kuris užėmė apie 10 proc. rinkos, kaip Lietuvos bankas vienoje iš savo apžvalgų yra konstatavęs, kad jis buvo valdomas netinkamai, LB nurodymai vykdomi formaliai, trūkumai ne šalinami, o kartais maskuojami. Vėliau jau administruojant procesą dėl tokio galimai nusikalstamo banko valdymo buvo atrandamas naujas turtas ir kitos aplinkybės, kurios sąlygojo proceso išsitęsimą laike.
„Ūkio banko“ atveju, procesą sunkino tai, kad buvęs „Ūkio banko“ pagrindinis akcininkas Vladmiras Romanovas pabėgo iš šalies dar 2013 m. gegužės mėn. Banko veiklos ypatumas susijęs su pinigų plovimo schemomis taip pat darė bankroto procesą sudėtingu.
Ar gali taip būti, kad bankroto administratorius „Valnetas“ ir jo vadovas G. Adomonis abiem atvejais per lėtai ir neefektyviai vykdo bankroto procedūras? Ar nėra svarstoma pakeisti bankroto administratoriaus?
„AVNT, vykdydama nemokumo administratorių veiklos priežiūros funkciją, nuolat vertina subjektų rizikingumą, vertina gautus skundus, informaciją ir, jei reikalinga, atlieka neplaninius patikrinimus pagal gautą informaciją. Konkrečiai jūsų minimo nemokumo administratoriaus ir įgalioto asmens atžvilgiu iš esmės skundų dėl šių bankų bankroto administravimo per visą laikotarpį nebuvo gauta. Atliekant planinius patikrinimus taip pat nenustatyta jokių reikšmingų veiklos trūkumų“, - teigė A. Linartas.
Delfi su klausimais kreipėsi į Finansų ministeriją. Tačiau ši į klausimus neatsakė, pasiūlė kreiptis į G. Adomonį ir į Lietuvos banką. Į juos Delfi kreipėsi dar gerokai anksčiau.
Siekia „Lifosos“ administravimo
Delfi anksčiau jau rašė, kad Finansų ministerija užsimojo paskirti naują „Lifosos“ laikinąjį administratorių. Šaltinių duomenimis, vienas iš pretendentų į laikinuosius administratorius yra G. Adomonis.
Delfi publikaciją galite rasti čia.
Vėliau apie tai rašė ir naujienų agentūra BNS: „Finansų ministerijai nusprendus pratęsti sankcionuotos Kėdainių fosforo trąšų gamyklos „Lifosa“ laikinąjį administravimą, į šią poziciją atrinkti trys pretendentai. BNS žiniomis, tai bendrovės „Valnetas“, „Inspira Group“ bei „MLEZ investicija“ kartu su teisininkais bei kitais partneriais. Dabartinės administratorės „Finance Guru“ tarp atrinktų kandidatų nėra.“
BNS žiniomis, „Valnetas“ atrankoje dalyvauja kartu su advokatų bendrija „Noor“ ir finansinių technologijų įmone „Banking lab“.
Šiais metais portalas „Lrytas“ pranešė, kad mirusio milijonieriaus Raimondo Karpavičiaus valdytos Lukšių pieninės bankroto administratoriumi tapo tas pats G. Adomonis.
Nemokumo administratorius G. Adomonis „Lrytas“ teigė, kad dėl bankroto proceso neteisminiu būdu kreipėsi įmonės direktorius, pasitaręs su kreditoriais. Esą dar iki galo neaišku, kiek Lukšių pieninė turi skolų, nes ne visi kreditoriai pateikė reikalavimus. Paklaustas, ar bankrutuoti gali būti siekiama tyčia, G. Adomonis atsakė, kad tokių požymių dar nepastebėjo, bet žadėjo tikrinti.
„Lrytas“ rašė, kad H. Karpavičiui atstovavo „Wint“ advokatai. Ten pat teigiama, kad „Wint“ susijungė su kita advokatų kontora ir tapo „Noor legal“. Kaip rašė BNS, G. Adomonio vadovaujama UAB „Valnetas“ šiuo metu kartu su advokatų bendrija „Noor“ siekia tapti „Lifosos“ laikinąja administratore.
Tačiau su Delfi bendravę ekspertai svarstė, ar nenutiks taip, kad G. Adomoniui perėmus „Lifosos“ administravimą ši įmonė bus įvelta ilgus ir sudėtingus procesus kaip „Snoro“ ir „Ūkio banko“ atveju.
Administratorių pasiūlė Lietuvos bankas
Lietuvos bankas, kaip nurodė G. Šniukas, administruoti „Ūkio banko“ bankrotą pasiūlė G. Adomonio vadovaujamą UAB „Valnetas“.
„Atsižvelgusi į laikinųjų administratorių pateiktas išvadas ir pasiūlymus dėl bankų veiklos perspektyvų, Lietuvos banko valdyba atšaukė tiek „Snoro“, tiek „Ūkio banko“ licencijas ir kreipėsi į Vilniaus ir Kauno apygardos teismus dėl bankroto bylos iškėlimo abiem bankams.
Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą, Lietuvos bankas, pateikdamas prašymą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, turi pasiūlyti teismui ir bankroto administratoriaus kandidatūrą. „Ūkio banko“ atveju, atsižvelgus į bankroto administravimo patirtį, reputaciją, galimybes efektyviai vykdyti sudėtingus, didelės apimties bankroto procesus ir pasiūlymus dėl paslaugų įkainių buvo pasiūlytas UAB „Valnetas“. „Snoro“ banko atveju bankroto administratoriumi buvo pasiūlytas Neilas Cooperis, kurį 2014 m. spalio pabaigoje teismo nutartimi pakeitė UAB „Valnetas““, - teigė G. Šniukas.
Advokatas: pateisinimą vargu ar surasime
Anot jo, iš principo bankroto procesas apskritai nėra efektyvus: „Pirmiausia, finansų įstaigų bankroto procesų iš viso reikėtų atsisakyti, nes jų efektyvumas yra itin prastas, lyginant su kitais sprendimais, kuriuos gali pasiūlyti rinka ir jos reguliatoriai. Jeigu jau buvo pasirinktas bankroto scenarijus, nemokumo administratoriaus pareiga yra siekti, kad bankrutavusi bendrovė (tarkime, bankas) atsiskaitytų su kreditoriais maksimaliai greitai ir maksimaliai tenkinant jų interesus, kurie jau yra pažeisti. Vienintelis rezultatas, kurį administratorius turi pasiekti – tai esamų aktyvų pardavimas ir pinigų paskirstymas tarp kreditorių. Tai padaryti jis turį gana apibrėžtą ratą priemonių ir nei viena iš jų neturėtų tęstis metų metais tinkamai dirbant.
Didžiausias kreditorius banke beveik visada yra Indėlių draudimo fondas (IDF), kuris pirmiausia sumoka indėlininkams už jų laikytus indėlius iki 100 tūkst. eurų ir perima jų reikalavimus į bankrutuojančią bendrovę. Administratoriaus darbas ir yra realizuoti bankrutavusios bendrovės aktyvus taip, kaip to pageidauja IDF. Nerealizuojant aktyvų laiku, bankrutuojanti bendrovė toliau gauna pajamas pagal esamas kredito sutartis, tas pajamas administratorius „skirsto“ dalyvaudamas pats su savo patarėjų komanda pirmose gretose, todėl rinkos dalyviai ištęstų procesų atžvilgiu ir tampa įtarūs.“
Advokato teigimu, ar bankroto administratoriaus pakeitimas šiame procese paspartintų bankroto procesų užbaigimo eigą, turi spręsti kreditoriai.
„Nemokumo administratoriaus atstatydinimo motyvuotu prašymu gali reikalauti kreditorių susirinkimas arba kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip 1/2 visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos. Šį klausimą sprendžia teismas. Jeigu prašymas tenkinamas, kartu yra paskiriamas ir naujas administratorius. Visos priemonės nemokumo administratoriaus pakeitimui šiuo metu yra prieinamos“, - nurodė advokatas.
Tuo metu advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ asocijuotoji teisininkė Simona Čečytė teigė, kad Lietuvoje vidutinė bankų bankroto procesų trukmė yra maždaug 8 m.
„Nemokumo administratorių veiklą, jiems administruojant nemokumo procesus, prižiūri priežiūros institucija – Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba, kuri, be kita ko, vertina ir bankroto procesų trukmę. Atsižvelgiant į tai, nemokumo administratoriai taip pat neturėtų būti suinteresuoti ilga bankroto procesų trukme, nes tai gali neigiamai paveikti jų veiklos rezultatų vertinimą“, - nurodė S. Čečytė.
Jos teigimu, kreditoriai bankroto procese turi gana svarbų ir aktyvų vaidmenį, tad manydami, jog nemokumo administratorius veikia netinkamai, kreditoriai nebūtinai turi imtis kraštutinės priemonės ir reikalauti nemokumo administratoriaus atstatydinimo. Vietoje to kreditoriai gali skundu kreiptis į teismą dėl nemokumo administratoriaus veiksmų (neveikimo) ir tokiu būdu užtikrinti tinkamą bankroto proceso eigą, tačiau vėlgi tokio proceso trukmės sąskaita.
„Vertinant tiek regionus, tiek atskiras valstybes, bendrovių bankroto procesai statistiškai dažniausiai trunka 2-3 metus („Doing Business“ duomenys). JAV bankų bankroto procesų statistika rodo, kad bankų bankroto procesai trunka žymiai ilgiau, pvz., 5-8 metus ar net daugiau kaip dešimtmetį (FDIC duomenys)“, - teigė S. Čečytė.
Kai kada patys prašo būti atstatydinami
Taip pat ji paaiškino, kaip padengiamos administratoriaus išlaidos: „Bankroto proceso administravimo išlaidos yra griežtai reglamentuotos LR Juridinių asmenų nemokomo įstatyme. Paskirtas nemokumo administratorius privalo pirmajam kreditorių susirinkimui pateikti bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą, prie jos turi būti pridėti išlaidas pagrindžiantys skaičiavimai. Bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą tvirtina ir keičia kreditorių susirinkimas, įvertinęs išlaidų būtinumą ir pagrįstumą. Nemokumo administratorius neturi teisės viršyti patvirtintos bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos. Nemokumo administratorius privalo pateikti kreditorių susirinkimui argumentuotus paaiškinimus dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos viršijimo ir atitinkamai pakeistos bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos projektą. Jeigu kreditorių susirinkimas ar teismas pakeistos bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos nepatvirtina, sąmatą viršijančios išlaidos dengiami iš nemokumo administratoriaus lėšų.
Toks teisinis reglamentavimas skatina nemokumo administratorių vykdyti bankroto procesą operatyviai ir ekonomiškai, būtent pats administratorius nusistato, kiek laiko ir išlaidų gali reikėti, o jas viršijus prisiimti riziką, kad gali reikėti dirbti ir nemokamai, jei kreditoriai ir teismas nesutiks su vis didėjančiomis išlaidomis.“
A. Frejerės teigimu, kai kada patys administratoriai prašo būti atstatydinami: „Verta paminėti, kad bankroto bylose dažni atvejai, kada pats nemokumo administratorius prašo būti atstatydintas, nes bankroto procesas užtruko, o patvirtintos sąmatos lėšų nepakanka (administratorius nenori dirbi savo sąskaita), tačiau teismas tikrai ne visada tokius prašymus tenkina, jeigu nėra daugiau pagrįstų motyvų atsistatydinimui. Visa tai yra tam, kad juridinio asmens nemokumo procesas būtų veiksmingas ir operatyvus, o ne strigtų ties procedūriniais (procesiniais) klausimais.“
