Abiturientai su dideliu užsidegimu stoja į aukštąsias mokyklas ir tikisi, kad dirbs mėgstamą darbą bei sėkmingai kils karjeros laiptais, tačiau nemaža dalis baigusiųjų studijas ir įgijusių bakalauro diplomą sėkmingai bei perspektyviai mina darbo biržos slenkstį. Apie karjerą, karjeristus, sėkmės formulę ir perspektyvas Lietuvoje kalbėjomės su finansų ministre Ingrida Šimonyte.
Karjera – tobulėjimas
- Šiandien dažnai tiek viešojoje, tiek tarpasmeninėje erdvėje skamba žodis „karjeristas“. Kaip manote, tai teigiama ar neigiama sąvoka?
- Manau, kad kasdienėje kalboje šiam žodžiui suteikiama daugiau neigiamo krūvio, manant, kad „karjeristas“ - tai žmogus, kuris nori pasilypėti ant aukštesnio karjeros laiptelio, ir siekdamas to tikslo neturi jokių skrupulų. Visų pirma, reikėtų siekti ne aukštesnio statuso ar geriau skambančių pareigų, o aukštesnės kvalifikacijos ir geresnių darbo rezultatų. Toks „karjeristas“ būtų siektinas pavyzdys.
- Kokia karjeros svarba Jūsų gyvenime? Papasakokite apie savo darbo patirtį.
- Gyvenime mane labiausiai žavi galimybė dirbti įdomų, iššūkių nestokojantį darbą. Tokį darbą radau atėjusi į Finansų ministeriją dirbti specialiste Fiskalinės politikos departamento mokesčių skyriuje. Tapti viršininke, direktore ar ministre niekada nebuvo mano tikslas, nors visus šiuos laiptelius „perbėgau“ ir tiesiog taip sutapo, kad sprendimus priimantieji man pasiūlydavo imtis vis didesnės atsakomybės, kuri paprastai siejasi ir su aukštesnėmis pareigomis. Atsakomybės nebijau, taigi - sutikdavau. Visgi nejausčiau jokio dvasinio diskomforto, jeigu mano pareigos vėl vadintųsi „specialistas“. Karjera tiesiogine šio žodžio prasme mano gyvenime neužima jokios ypatingos vietos.
Balerina nebus
- Dalyvaudama Vilniaus universiteto Karjeros dienų‘12 atidarymo renginyje keletą kartų paminėjote, kad svarbu nebijoti sau prisipažinti, jog „ne ten pataikei“. Jei vieną rytą atsikeltumėte ir suprastumėte, kad tai, ką darote, - ne Jums, kad išsisėmėte, viską mestumėte ir ieškotumėte savęs iš naujo?
- Ne, nes vieną rytą atsikelti gali prastai išsimiegojęs, sergantis ar dar koks „ne formoj”. Vieno ryto pagrindu tokie sprendimai neturėtų būti priimami, nors atskirais atvejais tokie spontaniškumai gali būti labai sėkmingi. Kurį laiką kirbantis įsitikinimas, kad veikiu ne tai, ką norėčiau, verstų ieškoti kitų kelių ir nebijočiau jų, nepaisant to, kad nesu jaunuolė. Žinoma, tokiais atvejais nepakenktų ir dozė realizmo, pavyzdžiui, realizuoti savęs balete jau turbūt negalėčiau, net jeigu man to labai norėtųsi. (šypsosi)
- Ar moterims karjeros siekti sunkiau nei vyrams? Kodėl?
- Daug apie tai negaliu pasakyti, mano asmeninė patirtis nepatvirtina, kad būtų sunkiau, bet galbūt taip yra todėl, kad sąmoningai tos karjeros, kuri suprantama kaip aukštesnis laiptelis hierarchijoje, niekada nesiekiau. Skeptiško požiūrio teko pajusti, bet atviro diskriminavimo ar trukdymo vien dėl to, kad nesu vyras, - tikrai ne. Manau, dažnai moterys pačios pasirenka kitus prioritetus, galbūt baiminasi, kad nesusidoros, todėl atsisako profesinių iššūkių.
- Kas gali sugriauti karjerą? Ar tiesa, kad daug pasiekęs žmogus turi daug priešų?
- Jeigu „karjera“ suprantama kaip nuolatinis kopimas tarnybiniais laiptais aukštyn, tuomet tą kopimą gali sugriauti įvairios subjektyvios ir objektyvios aplinkybės. Jeigu karjerą suprasime kaip nuolatinį tobulėjimą, tuomet, matyt, niekas negali jos sugriauti.
Žmogus, kuris yra pasiekęs daug, aplinkiniams kelia įvairių emocijų - susižavėjimą, pavydą ar kitas, nebūtinai teigiamas, mintis. Visgi nežinau, ar kiekvieną ne itin geranoriškai nusiteikusį galima vadinti priešu. Kalbant apie asmeninę patirtį, jokių priešų neturiu, nors puikiai suvokiu, kad toli gražu ne visi žmonės mėgsta mane ar tai, ką darau.
- Ar dirbdama finansų ministre atrandate laiko sau?
- Žinoma. Darbas nėra viskas. Su žmogumi, kuris nemato nieko, išskyrus darbą, labai sunku... dirbti.
Kaip įsilieti į rinką?
- Kokia, Jūsų nuomone, šiandien perspektyviausia specialybė Lietuvoje? Kodėl?
- Manau, kad tai gana neprasmingas vertinimas. Galima atsakyti, kokių specialybių darbuotojų labiausiai trūksta šiandien, tačiau tai nereiškia, kad jų truks ir po penkerių metų. Sparčiai besikeičiančiame gyvenime, mano nuomone, svarbi yra ne konkreti specialybė, o gebėjimas ir noras nuolat gausinti savo žinias. Manau, kad dabar mažai ką nustebinsi geromis anglų kalbos žiniomis ar kompiuteriniu raštingumu. Tai buvo tikrai svarbūs privalumai prieš penkiolika metų. Taigi reikia ieškoti naujų būdų išsiskirti iš kitų.
- Kaip manote, ar aukštąsias mokyklas baigia reikiamas skaičius specialistų? Kodėl, Jūsų nuomone, vieni dirba pagal įgytą specialybę, kiti - ne?
- Manau, kiekvienas žmogus turi laisvę nuspręsti - reikalingas jam aukštasis išsilavinimas ar ne ir koks. Atsakomybę už savo sprendimus reikia prisiimti pačiam žmogui. Laisvos rinkos sąlygomis savo reikalingumą reikia įrodyti. „Valstybinių užsakymų“, kai šalis garantuoja darbą pagal įgytą specialybę, laikai seniai praėjo.
- Dar visai neseniai spaudoje pasirodė begalės pranešimų, jog jaunimas Lietuvoje sunkiai įsilieja į darbo rinką. Ar tai iš tiesų vyksta? Kodėl?
- Egzistuoja tam tikra informacijos asimetrija, taip pat tam tikri „štampai“, kurie turbūt neretą nuveda tais keliais, kuriais eiti nėra nei ypatingo noro, nei ypatingų gabumų. Pavyzdžiui, ekonomikos mokslų populiarumo fenomeną galima paaiškinti vyraujančiu įsitikinimu, kad mokytis ten lengva, o baigus mokslus galima daug uždirbti. Žinoma, galima, tačiau uždarbį garantuoja ne diplomas, o daugybė veiksnių. Be to, daugiausia uždirbti turbūt įmanoma verslininkams, tačiau tam svarbesnės asmeninės savybės nei diplomai.
Norint gauti tiksliųjų, inžinerinių ar medicinos mokslų diplomus, reikia įdėti daug pastangų, o tai baido stojančiuosius į aukštąsias mokyklas. Jeigu rimto mokymosi perspektyva atrodo nepatraukliai, tuomet geriausia užvis būtų ieškoti ne kur lengvai gauti diplomą, o imtis profesinės veiklos ar amato ir galbūt tik vėliau pasirinkti aukštąjį mokslą, prie kurio labiau links širdis ir protas.
Apklausos rodo, kad labai daug jaunų žmonių svajoja tapti valstybės tarnautojais. Tai nebūtų blogai, jeigu ne vyraujantis įsitikinimas, kad valstybės tarnyba laikoma „nuolat kavą gurkšnojančių niekdarių“ grupe. Štai paradoksas: niekindami biurokratiją ir laikydami valstybės tarnautojus kaži kokiais „niekdariais“, žmonės patys nori jais tapti. Kyla klausimas, ar jie apskritai nori dirbti?
Gerovę kurkime čia
- Koks Jūsų požiūris į jaunus verslininkus? Ar manot, kad valstybė sudaro tinkamas sąlygas kurti verslo įmonę?
- Labai teigiamas, kaip ir į vyresnius verslininkus. Lietuvoje yra nemenkos galimybės pasirinkti, kaip kurti savo verslą, yra daug alternatyvių formų ir netgi siūloma jų dar daugiau įteisinti. Dažnai tenka girdėti, kad verslas nekuriamas, nes tuoj pat smaugia mokesčiai, tačiau, išskyrus mokesčius už samdomą darbą, jokie mokesčiai tuoj pat nepasibeldžia. Taigi, jeigu problema tokia, derėtų gerai pasvarstyti, ar tikrai reikia samdyti darbuotojus nuo pat verslo pradžios, juk tai reiškia atsakomybę už kitą, o darbo mokesčiai - būsima darbuotojo pensija. Jeigu tai kliūtis, galbūt verta pagalvoti apie individualios veiklos formas, atsakomybę už kitus prisiimant tik tada, kai bus pakankamai sustiprėta. Žinoma, tobulumui ribų nėra ir galima diskutuoti apie įvairias papildomo motyvavimo priemones, tačiau reikia suprasti viena - verslumo valstybė nupirkti negali.
- Kaip manote, kodėl jauni žmonės išvyksta į užsienį? Ar Lietuvoje siekti karjeros beviltiška?
- Į užsienį žmonės išvyksta dėl įvairių priežasčių. Kažkas ten atranda galimybę studijuoti specialybę, kurios negali pasiūlyti Lietuvos aukštosios mokyklos, kažkas nori atitrūkti nuo tėvų ir paragauti savarankiško gyvenimo. Kiekvienas turi savo tikslų ir, manau, jie daugeliu atvejų individualūs. Visgi, vieno paaiškinimo - Lietuvoje nėra jokių perspektyvų - nesuprantu. Žmonės, išvykę į užsienį, dažnai neturi galimybių dirbti pagal Lietuvoje gautą išsilavinimą, vadinasi, tenka iš esmės keisti planus, kuriuos Lietuvoje koreguoti atrodo kaži kaip „neoru“. Nesuprantu - kodėl? Manau, kad Lietuvoje ir viešajame, ir privačiame sektoriuje yra pakankamai žinomų ir matomų jaunų ekspertų, jaunų vadovų, o tai paneigia tezę, kad Lietuvoje siekti karjeros beviltiška. Tiesiog nereikia laukti, kol karjerą kas nors atneš ant lėkštelės.
- Ir paskutinis, turbūt visiems aktualus klausimas. Kokia šiandien, Jūsų akimis žiūrint, finansinė padėtis Lietuvoje? Ar dar yra vilties XXI amžiaus žmogui uždirbti daugiau nei minimalią algą, ar teks visiems bėgti svetur?
- Labai liūdna, kai klausime jau užkoduota mintis, neva Lietuvoje viskas kažkaip liūdna ir beviltiška. Juk vidutinis darbo užmokestis yra didesnis nei minimali mėnesio alga, vadinasi, ne tik svajonėse, bet ir realybėje žmonės uždirba daugiau nei minimumą. Darbo užmokesčio augimo perspektyvas ir tempus lemia objektyvūs ekonominiai parametrai, visų pirma, našumo didėjimas, taip pat darbuotojų bei darbdavių gebėjimas susitarti dėl atlyginimų didėjimo nekenkiant konkurencingumui, tai yra galėjimui sukurtą produktą parduoti. Direktyviniais metodais darbo užmokesčio padidinti neįmanoma, juk kažkas turi uždirbti (privačiame versle) ar sumokėti mokesčius (viešajame sektoriuje). Jeigu neuždirbama ar mokesčių mokama mažiau, tuomet darbo užmokesčio augimas tereiškia gyvenimą skolon - kuo jis baigiasi, žinome iš 2009 metų nuosmukio.
Lietuvos ekonomika sunkiausius laikus jau išgyveno, tačiau ji yra ir bus priklausoma nuo to, kas vyksta kitur - euro zonoje, kitose šalyse, su kuriomis prekiaujame. Todėl tikėtis, jog ims trykšti pinigų fontanai, nėra pagrindo. Kita vertus, jie netrykš ir svetur, o daugelis valstybių dar tik sunkiai keliaus prisitaikymo prie realybės keliu. Mes didelę dalį to kelio jau nuėjome. Mūsų startinės pozicijos po krizės yra geresnės. Kyla klausimas - kiek gebėsime tuo pasinaudoti, kurdami gerovę čia? Juk net ir svetur, norint daug uždirbti, tenka daug dirbti, įrodinėti savo naudą darbdaviui ar kurti verslą. Nesuprantu, kodėl negalima to daryti savo šalyje.
