„Kuo informacija pateikta netvarkingiau, tuo didesnė jos apimtis, tuo sunkiau ją apibendrinti. Kuo labiau ją apibendrinate, kuo daugiau tvarkos įvedate, tuo mažiau atsitiktinumo. Taigi ta pati būklė, kuri verčia mus supaprastinti, kartu skatina manyti, kad pasaulis yra mažiau atsitiktinis, negu iš tiesų yra“, - rašo N. N. Talebas.

Knygoje N. N. Talebas pasakoja apie juodosios gulbės teoriją – netikėtus, nenuspėjamus reiškinius, kurių neįmanoma nuspėti, jų poveikį įvairioms gyvenimo sritims ir siūlo įvertinti teigiamą nežinojimo pusę ir pasinaudoti juo siekiant sėkmės.

DELFI pateikia ištrauką iš originalios ir įkvepiančios leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos. „New York Times“ bestselerių sąraše ji praleido 36 savaites, parduota daugiau nei 4 mln. egzempliorių.

Ištrauka iš knygos „Juodoji gulbė“

Dar šiek tiek dopamino

Mes turime fiziologinių įrodymų apie mums būdingą dėsningumų paiešką, už tai turime padėkoti vis geresnėms žinioms apie tai, kokį vaidmenį vaidina neuromediatoriai – cheminės medžiagos, kurios perneša signalus tarp skirtingų smegenų dalių.

Pasirodo, mes atrandame daugiau dėsningumų, kai smegenyse padidėja dopamino kiekis. Dopaminas reguliuoja ir nuotaikas, palaiko vidinę atpildo sistemą smegenyse (nenuostabu, kad šiek tiek daugiau jo randama kairiajame dešiniarankių žmonių pusrutulyje negu dešiniajame).

Didesnis dopamino kiekis, pasirodo, susilpnina skepticizmą ir daro žmogų jautresnį dėsningumų paieškoms. L-dopa – medžiagos, panaudojamos pacientams nuo Parkinsono ligos gydyti – injekcijos susilpnina abejones dėl įsitikinimų.

Žmogus tampa pažeidžiamas visokiausioms madingoms nesąmonėms, kaip antai astrologija, prietarai, ekonomika, taro kortų skaitymas, pranašystės. Tiesą sakant, kai rašiau šias eilutes, buvo paskelbta naujiena: laukiama vienos bylos sprendimo. Pacientas padavė gydytoją į teismą, reikalaudamas 200 000 dolerių kompensacijos – tokią sumą jis išleido lošdamas.

Jis teigia, kad Parkinsono ligos gydymas sužadino jam beprotišką norą lošti kazino. Paaiškėjo, kad kai kuriems pacientams L-dopa šalutinis poveikis pasireiškia tuo, jog jie tampa kompulsyviais lošėjais.

Jie mano, jog pradeda azartiškai lošti, nes ima tikėti, kad atsitiktiniuose skaičiuose įžvelgia dėsningumus, o tai parodo ryšį tarp žinojimo ir atsitiktinumo. Kartu tai atskleidžia, kad kai kurie mūsų vadinamojo „žinojimo“ (naratyvo) aspektai yra liguisti.

Ir vėl perspėju skaitytoją, kad aš nemanau, jog dopaminas yra priežastis mūsų perdėto polinkio pagrįsti ir interpretuoti reiškinius; veikiau manau, kad esama fizinių ir neuroninių procesų, kurie paskatina tokią veiklą ir kad mūsų protai dažniausiai yra mūsų fizinio kūno aukos. Jie yra kaip kaliniai, mūsų biologijos belaisviai, jeigu mums nepavyksta sumaniai to išvengti.

Pabrėžiu, kad mums trūksta išvadų darymo kontrolės. Rytoj kas nors gali atrasti kitą cheminį ar organinį pagrindą mūsų dėsningumų paieškai ar paprieštarauti tam, ką pasakiau apie nuolat interpretuojantį kairįjį pusrutulį, atskleisdamas daug sudėtingesnę struktūrą; bet tai nepaneigs minties, kad priežastingumo suvokimas turi biologinį pradą.

Andrejaus Nikolajevičiaus taisyklė

Yra kita, dar gilesnė priežastis, kodėl mes linkę į naratyvą, ir ji ne psichologinė. Ji susijusi su informacijos saugojimo ir atkūrimo tvarka bet kurioje sistemoje. Ir verta čia paaiškinti, nes aš laikau tai pagrindinėmis tikimybių ir informacijos teorijos problemomis.

Pirma problema yra ta, kad informaciją įgyti brangu.

Antra, – kad ją brangu ir saugoti, lygiai taip kaip nekilnojamasis turtas Niujorke irgi brangus. Kuo informacija tvarkingiau ir ne bet kaip sumodeliuota ir perteikta žodžiais ir simboliais, tuo lengviau ją išsaugoti – žmogaus mintyse ar užrašytą knygoje, kad kada nors jūsų vaikaičiai galėtų ją perskaityti.

Nassimas Nicholasas Talebas
Galop informacija brangu naudotis ir ją atkurti.

Kai turime tiek daug smegenų ląstelių – šimtą milijardų, mūsų sandėlys gana didelis, tad problemos tikriausiai kyla ne iš jo talpos ribotumo, o iš to, kad sandėlyje sunku ką nors rasti.

Jūsų sąmoninga trumpalaikė atmintis, – ta, kuria naudojatės skaitydami šias eilutes ir stengdamiesi suvokti jų prasmę, – yra kur kas mažesnė negu tas ilgalaikis atminties sandėlis. Prisiminkite, kad jūsų trumpalaikei atminčiai sunku išsaugoti net ilgesnį nei septynių skaitmenų telefono numerį.

Šiek tiek pakeiskime metaforas ir įsivaizduokime, kad jūsų sąmonė yra Kongreso bibliotekos stalas: nesvarbu, kiek biblioteka turi knygų ir gali jų išduoti jums paskaityti, jūsų stalo didumas nubrėžia tam tikras ribas. Kad sąmonė galėtų gerai veikti, būtinas sumažinimas, sutrumpinimas.

Įsivaizduokite, jog vienas žodžių rinkinys sudaro 500 puslapių knygą. Jeigu žodžiai parinkti aklai, iš žodyno, visiškai nenuspėjamai ir be jokios tvarkos, jūs negalėsite jų apibendrinti, perkelti ar sutrumpinti knygos, neprarasdami ko nors svarbaus.

Norint per kitą kelionę į Sibirą perteikti sibiriečiams 100 000 atsitiktinių žodžių žinią, jums prireiks 100 000 žodžių.

Dabar pagalvokite kitaip: knygoje dažnai pasikartoja sakinys: „Direktorius (įterpkite kompanijos pavadinimą) yra laimės kūdikis, kuriam pasisekė būti tinkamu laiku tinkamoje vietoje, jis reikalauja pasitikėti kompanijos sėkme ir neatsižvelgia į atsitiktinumus,“ – dešimt kartų kiekviename puslapyje per visus 500 puslapių.

Visa knyga gali būti sutrumpinta, kaip aš ką tik padariau, iki keliasdešimties žodžių (iš 100 000); jūs galite spausdinti ją, likdamas visiškai ištikimas jos esmei. Atrasdamas dėsningumą, žodžių sekos logiką, jūs nebeprivalote visko atsiminti. Tereikia įsiminti dėsningumą.

Ir, kaip matome, dėsningumas yra daug glaustesnis, trumpesnis negu pradinė informacija. Jūs pažiūrėjote į knygą ir atradote taisyklę. Kaip tik eidamas ta pačia linkme didysis tikimybininkas Andrejus Nikolajevičius Kolmogorovas apibrėžė atsitiktinumo laipsnį; jis vadinamas „Kolmogorovo kompleksiškumu“.

Mes, žmogiškieji primatai, trokštame taisyklių, nes mums reikia sumažinti reiškinių ir daiktų dimensijas, kad jie tilptų į mūsų galvas. Ar veikiau – kad mes galėtume sukišti juos į savo galvas.

Kuo informacija pateikta netvarkingiau, tuo didesnė jos apimtis, tuo sunkiau ją apibendrinti. Kuo labiau ją apibendrinate, kuo daugiau tvarkos įvedate, tuo mažiau atsitiktinumo. Taigi ta pati būklė, kuri verčia mus supaprastinti, kartu skatina manyti, kad pasaulis yra mažiau atsitiktinis, negu iš tiesų yra.

Ir Juodoji gulbė lieka nesupaprastinta.

Tiek meno, tiek mokslo veikla kyla iš mūsų poreikio sutraukti dimensijas ir suteikti daiktams ir reiškiniams šiek tiek daugiau tvarkos. Pagalvokite apie aplinkinį pasaulį, kupiną trilijonų smulkmenų. Pamėginkite jas aprašyti, ir suprasite, kad iš to, ką rašote, kyla pagunda nuvyti pasakojimo giją.

Romanas, istorija, mitas ar pasaka – visi jie atlieka tą pačią funkciją: apsaugo mus nuo pasaulio sudėtingumo ir pridengia nuo jo atsitiktinumų. Mitas suteikia tvarką žmogaus suvokimo netvarkai ir suvoktam „žmogiškosios patirties chaosui“.

Iš tiesų daug žiaurių psichikos negalių lydi jausmas, kad nebegali kontroliuoti savo aplinkos, nes žmogus negali tos aplinkos suvokti ir įprasminti. Ir vėl mus čia paveikia platonizavimas. Tas pats tvarkos troškimas tinka ir mokslo siekiams – tik, skirtingai nei meno, mokslo siekiai yra atrasti tiesą, o ne suteikti jums organizuotumo jausmą ar padėti geriau jaustis. Mes linkę žinojimą panaudoti kaip terapiją.

Geresnis būdas mirti

Kad apžvelgtume naratyvo galimybes, pagalvokime apie tokį sakinį: „Karalius mirė ir karalienė mirė.“ Palyginkite jį su kitu sakiniu: „Karalius mirė, ir tada karalienė mirė iš sielvarto.“

Šis pavyzdys, pateiktas romanisto E. M. Forsterio, išryškina skirtumą tarp paprastos informacijos sekos ir siužeto. Bet pastebėkite čia kabliuką: nors antrajame sakinyje mes pridėjome informacijos, visumos apimtį gerokai sumažinome.

Šiaip ar taip, antrąjį sakinį daug lengviau įsiminti ir perduoti; dabar mes turime vieną informacijos vienetą vietoj dviejų. Kadangi jam įsiminti reikia mažiau pastangų, tokį jį galime parduoti kitiems, nes jis supakuotas kaip patraukli idėja. Tai iš esmės yra naratvyo apibrėžimas ir funkcija.

Norėdami pamatyti, kaip naratyvas gali vesti prie klaidos vertinant tikimybes, padarykite tokį eksperimentą. Duokite kam nors gerai parašytą detektyvą – tarkim, Agathos Christie romaną, kuriame yra daugybė veikėjų ir visi gali būti laikomi kaltais.

Dabar paklauskite tiriamojo, kokia kiekvieno veikėjo tikimybė būti žudiku. Jeigu tiriamasis neužsirašo procentų, kad išsisaugotų savo spėjimus, suma turėtų išeiti daugiau kaip 100 proc. (netgi daugiau kaip 200 proc., jei romanas geras). Kuo geresnis detektyvų rašytojas, tuo didesnis skaičius.
N.N. Talebo knygos Juodoji gulbė viršelis
Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (7)