Visą pasaulyje esamą auksą pagal reikmes galima suskirstyti į centralizuotas atsargas, auksą, sukauptą kaip juridinių ir fizinių asmenų turtas (kapitalas), ir metalą, naudojamą įvairiose pramonės šakose bei tinkamą antriniam perdirbimui.
Centralizuotos aukso atsargos
Centralizuotos aukso atsargos, dar vadinamos monetariniu auksu (angl. monetary gold), yra sukauptos įvairių šalių centriniuose bankuose kaip užsienio oficialių atsargų dalis, nacionalinės aukso atsargos aukso monetų, lydinių, grynuolių ir kitokiu pavidalu. Joms taip pat priklauso tarptautinių organizacijų ir finansų bei kredito įstaigų atsargos.
Klasikinio aukso standarto laikais centriniai bankai turėjo kontroliuoti ir riboti šalies pinigų kiekį pagal turimas aukso atsargas. Tarpvalstybinės skolos būdavo išlyginamos aukso atsargomis. Nuo 1971 m., kai JAV atsisakė dolerių aktyvus keisti į auksą, faktiškai nutrūko šalių atsiskaitymas auksu ir kiekvienos šalies aukso atsargos buvo įšaldytos. Nors nuo tada popierinių pinigų kaina nebepriklauso nuo aukso, centriniai bankai vis tiek vertina auksą ir turi didžiules jo atsargas. Dabar centrinių bankų užsienio valiutos atsargos, taip pat aukso atsargos yra tos šalies valiutos stabilizavimo priemonė, atrama stichinių ir kitokių nelaimių atveju, vienas iš valstybės, kaip ekonominės partnerės, stabilumo rodiklių. Manoma, kad kuo didesnės valstybės aukso atsargos, tuo geriau.
Centriniai bankai perka ir parduoda auksą už laisvai konvertuojamą valiutą, kuri panaudojama grąžinant užsienio paskolas. Disponuodami auksu, centriniai bankai atlieka ir kitas operacijas. Pavyzdžiui, įkeičia auksą ir naudoja kaip garantiją, kad gautų paskolą. Anksčiau aukso įkeitimo operacijos buvo Tarptautinių atsiskaitymų banko monopolis, dabar jas atlieka ir komerciniai bankai. Šiuo atveju centrinis bankas iš komercinio banko skolinasi valiutą, o auksą formaliai palieka kaip užstatą.
Iki 1986 m. trečdalis visų pasaulio aukso atsargų priklausė centriniams bankams. Jie pirkdavo beveik visą naujai išgautą auksą ir kontroliavo tolesnį jo judėjimą. Tačiau centriniai bankai auksą aktyviai pirko tik iki 1988-ųjų. 1989 m. jie pirmą kartą aukso pardavė daugiau nei pirko. Nuo tų metų centriniuose bankuose sukaupto aukso atsargų dalis nuolat mažėja.
1999 m. rugsėjį tarp 17 Europos centrinių bankų buvo pasirašyta sutartis, kuri riboja šių bankų aukso pardavimą iki 400 t metams. 2004-aisiais sutartis pratęsta iki 2009 m. rugsėjo, ribojamas pardavimo lygis buvo padidintas iki 500 t metams. Visą tą laiką Europos šalių centriniai bankai aktyviai vadavosi nuo aukso ir taip didino jo pasiūlą pasaulio rinkose. Bet aukso kaina visą tą laiką kilo. Tai paaiškinama daugybe karų ir krizių bei kitais pasaulio ekonomiką destabilizuojančiais veiksniais, kurie pagrįstai veikė aukso paklausą ir – kaip to padarinį – kainų augimą.
Šiuo metu centriniai bankai turi apie ketvirtadalį pasaulio aukso atsargų, tai yra 32 tūkst. tonų. Daugiausia aukso turi JAV (8 133,5 t), Vokietija (3 401 t) ir Tarptautinis valiutos fondas (2 814 t). Lietuvos bankas turi apie 6 t gryno aukso ir pasaulyje užima 71 vietą tarp 110 valstybių. Lietuvos auksas saugomas Anglijos centriniame banke. Lietuvos bankas juo nespekuliuoja, tačiau naudoja kaip užstatą.
Dalis centralizuotų aukso atsargų priklauso tarptautinėms organizacijoms ir finansų bei kredito įstaigoms. 104 mln. Trojos uncijų aukso yra Tarptautinio valiutos fondo dispozicija. Kai buvo kuriamas šis fondas, į jį stojančios šalys turėjo papildyti jo kapitalą tam tikra kvota. Ketvirtis įnašo buvo mokamas auksu. Žlugus Breton Vudso tarptautinei pinigų sistemai, Tarptautinis valiutos fondas savo aukso atsargas sumažino: trečdalį grąžino šalims narėms, šeštadalį pardavė rinkoje (gautus pinigus skyrė besivystančioms šalims remti
Tarptautinių bankų, 80 valstybių centrinių bankų, Tarptautinio valiutos fondo, taip pat nevyriausybinių organizacijų auksas saugomas Niujorko federaliniame rezervų banke. Tai didžiausia pasaulyje aukso saugykla – joje laikoma apie 800 tūkst. aukso luitų.
Daugelis Vakarų Europos valstybių didelę dalį savo aukso atsargų laiko Niujorke dėl dviejų istoriškai susiklosčiusių aplinkybių. Pirma, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, siekiant apsisaugoti nuo hitlerinės Vokietijos, dalis aukso buvo išvežta į JAV. Antra, 1950–1971 m., kai užsienio valstybių JAV dolerių aktyvai buvo keičiami į auksą, šalys paprastai neįveždavo šio tauriojo metalo į savo teritorijas ir jį palikdavo JAV saugyklose. Išimtis – Prancūzija, kuri dėl tradicijos ir vyriausybės vykdomos politikos aukso atsargas laiko Prancūzijos banko saugyklose.
Visoje JAV teritorijoje yra apie 20 tūkst. t aukso, tai sudaro apie 60 proc. viso pasaulio centralizuotų aukso atsargų.
Auksas – investicijų objektas
Pirmiausia, auksas kaip piniginis metalas. Iš esmės tai trečia (po JAV dolerio ir euro) pasaulinė valiuta. Pasaulinių pinigų (užsienio atsargų) vaidmuo suteikia auksui ilgalaikio kapitalo pranašumų. Auksas žmonių visada buvo ir yra laikomas tvirčiausia valiuta. Tiesa, 1971 m. perėjus prie banknotų, auksas iš dalies prarado pinigų reikšmę, tai yra buvo likviduota jo, kaip oficialaus piniginio vieneto, funkcija, jis neteko nacionalinių valiutų vertės mato vaidmens.
Antra, auksas yra finansų rinkos atsvara. Finansų rinkų istorija rodo ciklinę investicinio kapitalo tekėjimo iš aukso į „popierinius“ aktyvus ir atvirkščiai prigimtį. Čia auksas atlieka atsvaros vaidmenį, tai yra palaiko finansų rinkos pusiausvyrą – ir kai ekonomika išgyvena sunkmetį, krizės, karo ir nemokumo laikotarpiu, kai nėra pasitikėjimo fondų rinka ir kitomis „popierinėmis“ investavimo priemonėmis, ir kai ekonomikos augimo lūkesčiai tampa optimistiškesni, kai investuotojai vietoj aukso renkasi vertybinius popierius ir investuoja į fondų rinką.
Trečia, auksas – investavimo rizikos diversifikavimo įrankis. Padidėjus rinkos (prekybos) rizikai, daugelis investuotojų pradeda fiksuoti pelną ir savo investiciniame portfelyje perdėlioja lėšas į saugiausius aktyvus, taip pat į auksą. Auksas perkamas kaip draudimo nuo politinės ir valiutos kurso rizikos priemonė. Kaip jau buvo minėta, nestabilios ekonominės padėties laikotarpiu investuotojai pirmenybę teikia konservatyviems aktyvams, apsaugotiems nuo visiško nuvertėjimo.
Ketvirta, auksas – patikimas gynėjas nuo infliacijos, padedantis išvengti kapitalo nuvertėjimo. Kylant kainoms ir krintant pinigų perkamajai galiai, aukso kainos paprastai prisiveja, o kartais ir aplenkia infliaciją. Tai, kad daugelis investuotojų ir spekuliantų, artinantis bet kokiai problemai, perbėga prie aukso, o kai tik problema išnyksta, jį iškart parduoda (aukso kainos svyravimas gali siekti iki 100 punktų per kelias dienas), daro jį gana nepastoviu aktyvu. Kita vertus, panaudojus spekuliacinę strategiją, leidžiančią įvertinti stiprų bangavimą šiame terminuotos rinkos segmente, galima gauti didesnį efektą negu naudojant tradicinę strategiją „pirk ir laikyk“.
Aukso kaina
Pasauliniu mastu aukso kainos nustatymo operaciją atlieka Rothschildų banko namai Londone –vieni didžiausių prekybos auksu tarpininkų pasaulyje. Aukso kaina kotiruojama JAV doleriais už 1 Trojos unciją. Londonas, Ciurichas, Sidnėjus ir Honkongas sudaro tarptautinį prekybos auksu tinklą, vadinamą mažuoju kanalu.
Aukso kainos eksponentinis augimas pastaruoju metu prilygsta burbulo formavimuisi su daliniu sproginėjimu. Per XXI a. pirmuosius 10 metų aukso kaina išaugo penkis kartus: 2010 m. lapkritį 1 Trojos uncijos aukso kaina pasaulio rinkose siekė 1 360 JAV dolerių, o 2000 m. gruodį buvo 260 JAV dolerių.
XXI a. 2-ajame dešimtmetyje aukso kaina pirmą kartą nuo 2008 m. krizės pradžios augimo pastovumo jau nerodo: 2011 m. rugsėjo 23 d. ji pasiekė 1 913,5 JAV dolerio (nuo metų pradžios pabrangimas siekė 30,6 proc.), o tada gana smarkiai krito – po trijų dienų, rugsėjo 26-ąją, jau buvo tik 1 658 JAV doleriai. Spalį auksas vėl pradėjo brangti – tiesiogiai atkartojo pagrindinius akcijų indeksus, pavyzdžiui, S&P 500 (tai nebūdinga šiam metalui). Nuo gruodžio pabaigos kaina vėl labai krito ir priartėjo prie 1 500 JAV dolerių.
2012 m. pradžioje aukso kaina atsitiesė, o nuo vasario pabaigos iki gegužės vidurio vėl atkrito. Kai gegužės viduryje ji pasiekė žemiausią praėjusių metų lygį (1 526,98 JAV dolerio), padėtis aukso rinkoje pradėjo gerėti. Vasarą aukso kaina nusistovėjo ties 1 600 JAV dolerių, o nuo rugpjūčio vidurio vėl šovė į viršų – per mėnesį priaugo 10,4 proc. ir peršoko 1 750 JAV dolerių. Prognozuojama, kad 2013 m. viduryje ji turėtų pasiekti 2 000 JAV dolerių.
Aukso kainą lemia keli pagrindiniai veiksniai. Pirmiausia, disbalansas tarp aukso pasiūlos ir paklausos. Šis neatitikimas – aukso pasiūla mažėja, o poreikis auga – užtikrina stabilų aukso kainos augimą pasaulio rinkoje.
Antra, aukso kiekis pasaulyje ribotas. Per visą žmonijos istoriją buvo išgauta apie 160 tūkst. t aukso. Pasaulio aukso tarybos (World Gold Council) duomenimis, nuo 2000 m. aukso gavyba nuolat mažėjo, per pastaruosius kelerius metus buvo apie 2 500 t per metus. Kitas aukso pasiūlą formuojantis šaltinis yra aukso metalo laužas. 400–500 t geltonojo metalo kasmet gaunama antrinio perdirbimo būdu iš elektronikos, karinės, kosminės technikos. Dar vienas pasiūlos šaltinis – pinigų sektoriaus (centrinių bankų, tarptautinių organizacijų ir finansų bei kredito įstaigų) pardavimas. Kasmet apie 2 000 t aukso panaudojama juvelyriniams dirbiniams ir pramonėje.
Trečias aukso kainai įtaką darantis veiksnys – infliacija, kitais žodžiais tariant, apyvartoje esančių pinigų nuvertėjimas. Auksas yra viena apsaugos nuo infliacijos priemonių. Esant metiniam 5 proc. infliacijos lygiui, per 100 metų pinigai suspėja nuvertėti 160 kartų. Garsus amerikiečių ekonomistas Adamas Hamiltonas pateikia tokį pavyzdį: praėjusio amžiaus 3-iajame dešimtmetyje 1 Trojos uncija aukso leido nusipirkti padorų kostiumą maždaug už 20 JAV dolerių, o šiandien už tą pačią unciją, kaip ir anksčiau, galima nusipirkti tokios pačios kokybės kostiumą, bet už 20 popierinių dolerių to padaryti neįmanoma.
Dabartiniu laikotarpiu JAV ir Europoje žemos bazinės palūkanų normos, neviršijančios 1 proc. ir galinčios išsilaikyti iki 2014 m., didina susirūpinimą dėl infliacijos intensyvėjimo ir palankiai veikia aukso kainą.
Aukso kainą augina ir ekonominės krizės, politinis nestabilumas, neramumai bei kariniai konfliktai. Aukso rinka yra vienintelė, kurioje kainų reikšmės tokiu laikotarpiu ne tik kad nesumažėja, bet net ir išauga. Auksas vadinamas blogų laikų gera valiuta.
Aukso kainai įtakos turi ir atsarginių valiutų kursų svyravimas. Pastarieji aukso kainos atšokimai sietini su euro zonos šalių skolos problemų sukeltu JAV dolerio brangimu. Bijodami, kad euras gali žlugti, investuotojai dolerius pirko didesniu nei įprasta kiekiu. Tai mažino aukso, kaip alternatyvios investicijos, paklausą.
Prie aukso kainos kritimo ir JAV dolerio brangimo, tikėtina, prisidėjo ir Šveicarijos vyriausybės sprendimas reguliuoti (reikiamu mastu keisti) Šveicarijos franko kursą euro atžvilgiu.
JAV dolerio silpnėjimas provokuoja naftos kainos kilimą. O jos dinamika traukia auksą, nes šis metalas tradiciškai yra apsauginis aktyvas nuo infliacijos, sukeltos naftos kotiruočių augimo.
Kainoms įtakos turi ir centrinių bankų požiūris į monetarinį auksą. Yra šalių, manančių, kad nacionalinės aukso atsargos yra neliečiamos ir jas galima naudoti tik ypatingais atvejais. Viena tokių šalių yra JAV – ten centralizuotų aukso atsargų kiekis beveik nepakitęs nuo 1982 m., kai šalies Aukso komisija nutarė aukso neparduoti. O kitos šalys nuolat naudoja savo nacionalines geltonojo metalo atsargas.
1998–2003 m. Belgija aukso atsargas sumažino nuo 9,52 iki 8,29 mln., Prancūzija – nuo 102,4 iki 97,3 mln., Vokietija – nuo 119 iki 111 mln. Trojos uncijų. Netgi nuo seno žinoma aukso šalininkė Didžioji Britanija restruktūrizavo savo atsargas – aukcione pardavė apie 415 t aukso iš visų turimų 715 t aukso atsargų (daugiau nei 50 proc.). Netrukus savo aukso atsargas sumažino ir Australija, Nyderlandai, net Šveicarija.
Kai kurios valstybės, manydamos, kad auksas gali nebebūti pinigų padengimo bazė, nusprendė jį parduoti. Estija (Estijos centrinis bankas 1992 m. pardavė visas savo aukso atsargas, kad būtų garantuotas kronos padengimas užsienio valiutų atsargomis), Kroatija, Argentina pardavė savo aukso atsargas. Netgi Europos centrinis bankas 2001 m. nutarė auksu laikyti tik 15 proc. visų savo oficialių atsargų.
Nestabilios situacijos pasaulio ir savo šalies ekonomikoje akivaizdoje bankai pakeitė nusistatymą aukso atžvilgiu: euro zonos, Šveicarijos ir Švedijos centriniai bankai 2010 m. sumažino pardavimą daugiau kaip 90 proc. – pardavė vos 6,2 t (2004–2005 m. – 497 t). Tikėtina, kad tokio aktyvaus pardavimo kaip anksčiau artimiausiu metu nebus.
Kitaip nei daugelio kitų žaliavinių prekių kainai, didžiausią poveikį aukso kainai daro jo kaupimas (saugojimas) ir išėmimas iš cirkuliacijos, o ne gavyba ar naudojimas. Anksčiau išgautas auksas lieka labai ilgam, taigi tebėra galimybė, kad vieną dieną visas auksas plūstelės ant prekystalio ir sukels kainų griūtį. Būtent todėl auksui svarbesnė kaupimo ir saugojimo norma, tad šiandien centriniai bankai siekia kaupti aukso valiutos atsargas.
Valstybėms atsisakant aukso atsargų, esą jos duoda per mažai pajamų ir brangiai kainuoja jas saugoti, 1998 m. finansų analitikas Vronsky paskelbė veikalą, kuriame mėgino įrodyti, kad, šalies centriniam bankui ėmus parduoti šalies aukso atsargas, jos valiuta nuvertėja. Jis analizavo 1990–1997 m., kai buvo pradėti šalių aukso pardavimo aukcionai.
Be jokios abejonės, negalima nepaminėti ir spekuliacijų aukso rinkoje. Jas vykdo stambūs investiciniai fondai: superka ir parduoda auksą (pelno gauna net iš mažiausio kainos skirtumo), atlieka arbitražo operacijas (perka auksą vienose rinkose pigiau, o kitose rinkose parduoda brangiau). Spekuliaciniais tikslais arba siekiant apsidrausti nuo nepalankių aukso kainos pokyčių sudaromi aukso sandoriai ateičiai ir opcionai.
Aukso sandoriai ateičiai pradėti sudaryti 1975 m. Čikagos aukso biržoje, vėliau – Niujorko prekių biržoje. Šiose biržose sukoncentruota daugiausia aukso pagrindu sudaromų sandorių ateičiai. Sudarydama tokį sandorį, auksą išgaunanti įmonė apsidraudžia nuo galimo jo kainos mažėjimo, o pramonės įmonės, naudojančios auksą kaip žaliavą, apsidraudžia nuo galimo kainų kilimo. Savo ruožtu biržos taiko atitinkamus, pastaruoju metu didesnius, finansinius užstatus aukso sandorių ateičiai prekybai. Aukso opcioną į rinką įvedė Šveicarijos bankai 1976 metais. 1982 m. operacijos su aukso opcionais pradėtos Niujorko prekių biržoje.
Na, ir, žinoma, aukso kainai įtaką daro padėtis investicinėje rinkoje. Kuo pesimistiškesnės pasaulio ekonomikos būklės prognozės, kuo daugiau neapibrėžtumo ir nerimo (tiksliau, baimės) finansų rinkose, tuo aukštesnė aukso kaina. Jeigu akcijų ir obligacijų rodikliai smunka, auksas paprastai brangsta, ir atvirkščiai. Būtent tai pastaruoju metu ir stebima – aukso kainos augimas yra iš esmės investicinio pobūdžio.
Tai patvirtina ir pramoninis indeksas „Dow Jones Industrial Average“, išreikštas auksui taikomomis Trojos uncijomis. Vyraujant pesimistinėms nuotaikoms dėl JAV ekonomikos, aukso kaina auga, o optimizmo laikotarpiu investuotojai pasitiki fondų rinka, pramoninis indeksas „Dow Jones“ kyla, aukso kaina krinta.
Pastaraisiais metais ekonomiką krečiant finansų krizei, auksas, kaip draudimo nuo makroekonominių ir geopolitinių pavojų priemonė, vėl pritraukė nemažai institucinių investuotojų. Paprastam investuotojui klausimas, kaip išvengti turimo turto nuvertėjimo, kaip išsaugoti ir pagausinti lėšas investuojant į amžiną vertybę – auksą, taip pat labai aktualus.
Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, renkantis auksą kaip investavimo priemonę reikėtų būti ypač atsargiems: per daug spartus augimas buvo pastaruosius kelerius metus ir labai pamokantis buvo kritimas praėjusio šimtmečio 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Visa tai ilgalaikes investicijas į burbuliuojantį auksą techninės analizės požiūriu daro nepagrįstas. O šio metalo trumpalaikiai ir vidutinės trukmės pirkimai atrodo gana racionalus sprendimas, iki pasirodant pirmosioms šios mados pasisukimo prielaidoms. Nors artimoje perspektyvoje yra nemažai veiksnių, galinčių palaikyti aukso kainą arba neleisti jai stipriai kristi, keliasdešimties procentų aukso kainos kritimas taip pat neturėtų per daug stebinti ar bauginti.
