2011 m. skelbta, kad atskleistas gerai organizuotas nusikalstamas tinklas, kuris iš Kinijos gabendavo įvairias prekes ir klastodavo prekių įsigijimo dokumentus, kai buvo nurodomi melagingi duomenys apie kiekius ir kainas. Tuomet Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba skelbė, kad žieminės striukės, parduodamos nuo 70 iki 200 Lt, būdavo įsigyjamos nuo 2 iki 7 Lt, suknelės, kainuojančios apie 50 Lt, būdavo įsigyjamos už 0,5 Lt.
Lietuvos Muitinės departamentas dėsto, jog dabar tokių žemų drabužių kainų prekybininkai nebedeklaruoja.
„Jau geras dešimtmetis, kai nėra tokių įmonių, kurios deklaruotų Lietuvos muitinei, kad užsienyje nusipirko vyriškas kelnes iš džinsinio audinio už 0,96 lito, arba sijoną už 0,46 Lt/vnt., - dėsto Muitinės departamento Komunikacijos skyriaus viršininkė Henrika Rukšėnienė. - 2013 m. balandį mažiausia muitinei deklaruota muitinė vertė už vyriškas kelnes iš džinsinio audinio buvo 26,2 Lt/vnt. ir 16,18 Lt/vnt. kelnės iš džinsinio audinio berniukams, o didžiausia - 365,61 Lt/vnt.“
Atitinkamai vyriškų striukių iš cheminio pluošto kainos siekia nuo 15,21 Lt iki 185,73 Lt už vienetą.
Šių metų balandžio duomenimis, mažiausia muitinei deklaruota sintetinės suknelės kaina siekia 13,74 Lt, o didžiausia - 266,78 Lt, o sijono - 8,9 Lt ir 134,37 Lt.
Deklaruojamos moteriškų palaidinių mokestinės vertės svyruoja nuo 8,9 Lt iki 244,02 Lt, o vasarinės avalynės su batviršiais iš odos: 20,75 Lt – 429,41 Lt už porą.
Antkainis – ir keli šimtai procentų
„Tai priklauso nuo daug faktorių. Jei prekės parduodami dideli kiekiai, galutinė kaina nuo įsigijimo brangsta mažiausiai, ir atvirkščiai – jei parduodami vos keli išskirtiniai rūbai, jo pabrangimo procentas bus didesnis. Kainodaros strategija yra prekybininko prerogatyva, nes patalpų nuomos kaina, darbuotojų atlyginimai, ir kitos sąnaudos nesikeičia priklausomai nuo prekių kainos, spalvų ir panašiai“, - vardija Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdantysis direktorius Laurynas Vilimas.
Tačiau jis primena, kad drabužių sektorius turi vieną didžiausių tokios pat prekės kategorijos pasirinkimą kainos prasme.
„Tikėtina, kad būtent turgaus prekybininkai muitinei ir deklaruoja mažiausias prekių kainas, nors tai nereiškia, kad parduotuvėse ta pati prekė bus brangesnė, tai labiau reiškia, kad turgaus prekybininkas uždirbs daugiau iš tokios pat prekės mokesčių sąskaita“, - sako L. Vilimas.
„Pigesnių drabužių segmente yra didžiausia prekių apyvarta, todėl ten antkainis yra mažesnis, o prabangių prekių segmente antkainis gali viršyti ir 100 proc. Didelė dalis antkainio priklauso ir nuo prekybos vietos nuomos kainos, darbuotojų darbo užmokesčio. Dėl šios priežasties turgavietėse drabužius parduodantys pardavėjai galėtų taikyti ir mažesnį antkainį. Vis tik mažesnių kainų turgavietėse priežastis yra ir nemokamas PVM mokestis“, - paaiškina N. Mačiulis.
Pasak ekonomisto, įsigyjamų prekių savikaina gali būti dirbtinai mažinama siekiant paslėpti tikrą prekybos mastą ir išvengti prievolės tapti PVM mokėtoju.
Siūlo sprendimus
„Greičiausiai Mokesčių inspekcijai pateikiama realybės neatitinkanti informacija. Turgaviečių prekybos apimtys išliks paslaptimi, o mokesčiai nebus surenkami, tol kol nebus prievolės naudoti kasos aparatus ar kitomis priemonėmis nebus užtikrinama skaidri prekybos apskaita. Labai apmaudu, kad nesurenkant planuotų PVM pajamų vyriausybė atsisuka į įmones jau mokančias mokesčius. Daug didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas neapskaitomos prekybos kontrolei turgavietėse ir kitose prekybos vietose - nekyla abejonių, kad būtent tai yra pagrindinė nesurenkamų mokesčių priežastis“, - įsitikinęs specialistas.
Analogiškos pozicijos laikosi ir SEB prezidento patarėjas Gitanas Nausėda - deklaruotos mažos prekių kainos iš dalies indikuoja šešėlinę ekonomiką. Jis siūlo kitą problemos sprendimo būdą.
„Be abejo, pamačius tokias vertes, pirmiausia kyla minčių apie šešėlinę ekonomiką, bet, manau, galima pritaikyti tokią idėją: jeigu nustatoma itin įdomi ir maža vertė, valstybė turėtų turėti teisę nupirkti prekes už tokią kainą. Būtų galima tikėtis, kad tokių mažų verčių nebus įmanoma parodyti, nes egzistuos rizika, kad jas nupirks“, - sako G. Nausėda.
Tačiau ekonomistas mano, kad drabužių ir batų gamybos savikaina gali būti ir labai maža, jei kalbama apie jų gamybą Kinijoje ar Bangladeše, bet vien dėl importo tarpininkų prekių kaina turėtų augti.
„Reikia nepamiršti, kai perkama per tarpininką, kaina turėtų išaugti. Priešingu atveju, visi norėtų imtis verslo, kai gali pirkti daiktą už 9 litus, o pardavinėti po 200 litų. Neatmetu tikimybės, kad gamybos savikaina gali būti maža, bet, reikėtų pagalvoti kaip kovoti su reiškiniu, kai nenatūralios vertės yra rodomos prie sienos“, - teigia G.Nausėda.
Nors prekybininkai apgailestauja, kad nesąžiningi verslininkai daro žalą ne tik valstybės biudžetui, bet ir iškraipo sąžiningą konkurenciją, muitinės specialistai primena, jog prekės į pardavimo vietas patenka nebūtinai perėję išmuitinimo procedūras Lietuvoje.
„Jei tai trečiųjų šalių prekės, jos gali būti išleistos į laisvą apyvartą kiekvienoje kitoje Europos Sąjungos (ES) šalyje narėje ir Lietuvą pasiekti jau kaip bendros ES rinkos prekė“, - primena H. Rukšėnienė.
„Jau ne kartą teisėsauga parodė visuomenei, ką ir taip visi žino – turguose, didžiuosiuose ar mažuosiuose, klesti neapskaitoma prekyba. Ši problema išsispręs padidėjus kontroliuojančių institucijų dėmesiui turguose vykstantiems procesams bei patiems žmonėms pradėjus netoleruoti neskaidrios veiklos“, - didesnę dirbančių šešėlyje kontrolę kaip būdą spręsti problemą siūlo L. Vilimas.
